2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

ROMUALDAS KALONAITIS – ŽURNALISTAS, RAŠYTOJAS, DIPLOMATAS

Prof., hum. m. dr. Vytas Urbonas, žurnalas „VARPAS“ Nr. 44, 2012 m.


Kolonaitis_su_Adamkum_2003_02_24_II.JPG (Tęsinys. Pradžia "Aktualijose")

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje, R. Kalonaitis aktyviai bendradarbiavo ir kituose Lietuvos žurnaluose. 1975 m. mėnesiniame gamtos pažinimo žurnale „Mūsų gamta“ jis pradėjo spausdinti savo rašinius su rubrika „Fantastiškieji gyvūnai“. „Žmonijai, atrodo, buvo maža natūraliosios gyvulių, paukščių, roplių ir žuvų įvairovės, – rašė jis savo paties sumanyto ir leidinyje naujai įsteigto skyrelio įžangoje. – Legendos ir sakmės apgyvendino mūsų planetą aibe fantastiškų gyvūnų. Protėvių akys juos regėjo ore, vandeny, žemėje bei po žeme – meilius, gerus ar piktus. Nūnai retas juos bežino. Dėl to mūsų fantazija tapo gal kiek skurdesnė. Pabandykime atgaivinti kelis gausios fantastiškųjų gyvūnų kaimenės atstovus: savuosius – aitvarą, vilkolakį, kauką, baubą, slibiną, undinę bei iš tolimiausių kraštų – drakoną, kentaurą, feniksą, chimerą, baziliską, gorgoną, vienaragį, hidrą, salamandrą, harpiją, hipogrifą“ [12].

Ir pirmiausia 1975 m. devintajame žurnalo numeryje pateikia gyvai, patraukliai parašytą straipsnį apie daugeliui gerai girdėtą, trokštamus turtus nešantį aitvarą. Dvyliktojo tų metų numerio skyrelio straipsnis skirtas vilkolakiui. Apie fantastiškuosius gyvūnus bei žvėris toliau buvo pasakojama atskiruose 1976, 1977 ir 1978 m. žurnalo „Mūsų gamta“ numeriuose, tiesa, ne apie visus skyrelio įžangoje išvardintus. Buvo išspausdinti R. Kalonaičio straipsniai dar apie kauką, baziliską, slibiną, vienaragį, feniksą, chimerą ir sfinksą. Kitiems straipsniams parengti, matyt, pritrūko laiko, nes autorius visada stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos ir ją kuo sumaniau pateikti. „R. Kalonaitis visus faktus labai kruopščiai persijodavo per analitinio proto sietelį, – daugiau kaip po trijų dešimtmečių rašė savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ redaktorius Augustinas Uktveris, savo leidinio 2008 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio numeriuose perspausdindamas visus R. Kalonaičio parašytus straipsnius apie fantastiškuosius gyvūnus, – todėl jo raštuose pelai visada būna labai aiškiai atskirti nuo grūdų, tai yra nepatikrinti faktai niekada nebūdavo pateikiami kaip tikras dalykas. Visada matyti, kur baigiasi mitai, legendos, o kur iš jų kyšo realūs tų legendų atsiradimo pagrindai, kur tikra žmonių pasaka, o kur realių įvykių atspindys. Ir niekada netrūksta švelnios šypsenėlės...“ [13].

Net ketverius metus – nuo 1987 m. trečiojo numerio iki 1991 m. dvyliktojo numerio – R. Kalonaitis nuolat rašė straipsnius ir straipsnelius moksleiviams skirtam mėnesiniam žurnalui „Žvaigždutė“. Leidinyje buvo išspausdinta apie 50 rašinių (po vieną arba net kelis kiekviename numeryje), kuriuose jis aiškino Zodiako ženklus, analizavo horoskopus, supažindino moksleivius su Rytų kalendoriumi, dangaus žvaigždynais, metų ir mėnesių simboliais. Šio žurnalo straipsniuose R. Kalonaitis taip pat populiariai, moksleiviams prieinamu kalbos stiliumi bandė atskleisti Visatos ir kosmoso paslaptis, pasakojo apie žmogaus sukurtos technikos ypatumus: čia galima paminėti jo rašinius „Ar gyvensime kosmose“, „Atidėkime pasaulio pabaigą“, „Mašina be ratų“, „Dviračių išradėjai“, „Mašinos mokosi vaikščioti“, „Geležiniai namų tarnai (robotai)“, „Nematomas automobilio priešas (oro pasipriešinimas)“, „Pats šyla, kitus šaldo (šaldytuvas)“ [14].

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje R. Kalonaitis parašė ir pirmąją savo knygą – vyresniojo amžiaus moksleiviams skirtą leidinį „Saulė eina žvėrių ratu“, kurį 1976 m. serijoje „Noriu žinoti“ išleido leidykla „Vaga“. Tai knyga apie Zodiako ženklus, turėjusi paantraštę „Zodiako mitų pėdsakais“, kuriais daugelį metų domėjosi R. Kalonaitis ir apie kuriuos jis buvo perskaitęs daugybę visokiausios literatūros įvairiomis kalbomis. „Po ilgų stebėjimų ir mąstymų kažkokie dangaus stebėtojai atrado Saulės, Mėnulio bei planetų kelią danguje, padalino jį į dvylika dalių ir davė joms vardus – vadinamuosius Zodiako ženklus, – rašo jis knygos įvadiniame straipsnyje „Senasis ženklų ratas“. – Dabartiniai Zodiako ženklai yra šie: Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis ir Žuvys. Jie mus pasiekė iš antikinės Graikijos, tad turi tolimas, įkvepiančias pagarbą tradicijas“ [15]. Ir toliau pažymi, jog „senovėje Zodiaką buvo pamėgę architektai. Egipto šventyklos, romėnų pastatai dažnai suprojektuoti, imituojant dangaus geometriją. Zodiako ženklų ornamentais papuošti tūkstančiai namų, rūmų, bažnyčių fasadai, sienos ar vidūs. (...) Mūsų laikais Zodiako mitus (...) reikėtų vadinti istorine gamtos reiškinių interpretavimo tradicija. Tuos mitus kūrė daugelio tautų žmonės. Tad mūsų tema yra tarsi kultūros istorijos gija, kuri irgi verta dėmesio. Apskritai pasakojimai apie Zodiaką moko pažvelgti į gamtą atidžiai, su meile ir rasti joje gilią žmogišką prasmę“ [16].

R. Kalonaitis pažintį su Zodiako ženklais palygina su kelione. Tai „metinė kelionė ekliptika drauge su Saule. Keliaudami žmonijos minčių ir svajonių vingiais, pabuvosime senovės Babilonijoje bei mūsų amžiuje, prisiminsime legendas, mitus ir mokslų pradmenis, pažvelgsime į gudruolius bei kvailius, aplankysime šarlatanų būstus, vienuolių celes, profesorių kabinetus, valdovų rūmus“ [17]. Ši kelionė knygoje pradedama nuo Zodiako pradžios – Avino ženklo (nuo kovo 21 d.), sutampančio su pavasario pradžia, ir tęsiasi visus metus, baigiant Žuvies ženklu (nuo vasario 19 d.), sutampančiu su žiemos pabaiga.

Zodiako ženklų temą R. Kalonaitis pratęsė vėliau, po gero dešimtmečio. 1988 m. Lietuvos „Žinijos“ draugija išleido jo knygelę „Rask save Zodiake“, kurios pakartotiniai leidimai išėjo dar ir 1990, 1991 bei 1994 m. „Saulei lekiant dangumi, gamtoje ir žmoguje vyksta daug cikliškų permainų, pasikeitimų, – rašo jis šios knygelės įžangoje. – Zodiako ženklai nuo amžių yra šių pasikeitimų simboliai. Mes juos galime pavadinti besikeičiančiais laiko ženklais. (...) Dabartiniuose Zodiako ženklų aprašymuose duodamas visapusiškas tam tikro žmogaus tipo portretas, nupiešiama gamtos būsena atitinkamu laikotarpiu. Ženklų reikšmės sujungtos į darnią, įvairiausius galimus atvejus apimančią visumą. Tai visokiausių charakterių, jausmų, nuotaikų, peizažų katalogas“. R. Kalonaičio nuomone, Zodiako ženklų aprašymuose „kiekvienas gali rasti ir randa save. Dėl to nuo seno Zodiako ženklai laikomi pranašiškais ir kaip magnetas traukė visus besidominčiuosius savo charakteriu ir likimu“. Jis pataria į Zodiako legendas ir reikšmes žiūrėti „kaip į mankštą protui arba žaidimą“, nes Zodiako ženklų aprašymas „padeda žmogui kritiškai apsvarstyti savo elgesį, būdą, jausmus, planus“ [18].

Kolonaitis_su_seima__Liucija__Viktorija__Joris__1994_II.JPG1977 m. pasirodė kita R. Kalonaičio knyga vaikams, jaunimui, moksleiviams – „Nuostabusis žaidimų pasaulis“, kurioje pateikiama apie 20 įdomiausių loginių žaidimų, tarp jų seni rytietiški: Go, japoniški ir kiniški šachmatai, nardas, triktrakas, čaturanga ir kiti. Skaitytojai supažindinami su šių žaidimų istorija, aprašomos žaidimo taisyklės. Knygos įžangoje „Žodis nežaidžiantiesiems“ R. Kalonaitis tikina, jog „žaisdami mokomės gyventi, o gyvenimą žaidimai daro linksmesnį ir gyvesnį. (...) Žaidimai verčia žmogų protauti, pasukti galvą, ieškoti geriausio ėjimo, laimėti. (...) Kuo daugiau žaidimų mokėsime, tuo labiau norėsime juos žaisti, leisti laisvalaikį prie lentų. Lavinanti pramoga – naudingai praleistas laikas“ [19].

1978 m. išėjo R. Kalonaičio mokslo populiarinimo knyga plačiajai skaitytojų auditorijai – „Klaidūs alchemijos pasauliai“. Šios kelių žinomų šalies mokslininkų recenzuotos ir leidyklos „Mokslas“ išleistos knygos pratarmėje autorius kviečia visus „į alchemijos valdas, į tą užžėlusį labirintą, pas žaliuosius ir raudonuosius liūtus“. Kartu jis skaitytoją perspėja, jog ten įžengus būtina neužmiršti, kad „alchemikų žodžiai migloti, o kalba sukta, apgaulinga. Daug šimtmečių jie labai stengėsi slėpti savo atradimus ir praregėjimus. Ar nuo priešų, ar nuo pernelyg godžių ir smalsių draugų, ar apskritai nuo visų ir visko...“ Autorius pabrėžia, jog „alchemijos tradicija griežtai reikalauja, kad šifrai mokiniams būtų paaiškinti tik prieš adepto mirtį. „Slėpk žinias nuo visų, kuo kruopščiausiai slėpk, perduok jas mokiniams tik tokioje vietoje, kur net skruzdėlė ar uodas jų negalėtų nugirsti. Jei neišsaugosi paslapties, tau bus įpilta į burną verdančio švino“, – graudena arabų alchemikai savo pasekėjus“ [20]. Ir R. Kalonaitis, remdamasis įvairių šalių istorikų darbais ir gausiais pačių alchemikų rašytais šaltiniais, knygoje supažindina skaitytojus su alchemikų žodynu, populiariai nušviečia alchemijos kūrėjų atradimus, nagrinėja jų eksperimentus, aprašo užmirštas paslaptis, klaidas, įvertina alchemiją šiuolaikinio mokslo požiūriu.

Po poros metų išėjo ir kita R. Kalonaičio parašyta mokslo populiarinimo knyga „Visagalis laikas“. Ją 1980 m. išleido „Vagos“ leidykla serijoje „Noriu žinoti“ ir skyrė vyresniųjų klasių mokiniams. Pristatydamas skaitytojui naująją knygą, R. Kalonaitis pastebėjo, jog „vargu ar yra kita tokia plati ir nepabaigiama tema, kaip laikas. Jis apima viską. Žmonės, žmonių ketinimai bei darbai, daiktai, gamta iki paskutinio šapelio gyvuoja laike. Galima tarti net pompastiškiau – bet koks bet kieno gyvavimas yra tiesiog individualybės ar gamtos jėgos nuskriejimas laiku. O gyvybės išsaugojimo instinktas – juk tai pastanga kuo ilgiau pratęsti savo laiką“ [21]. Todėl autorius pabrėžia, jog, kalbant ar rašant tokia tema, labai sunku atsirinkti svarbiausius dalykus. Savo knygoje R. Kalonaitis kiek plačiau aptaria laiko sąvokos kilmę, turinį bei laikojautos psichologiją, prabėgomis apžvelgia filosofines laiko teorijas ir fizikinių laiko savybių tyrimus, trumpai apibūdina pagrindines laiko skaičiavimo priemones – kalendorius ir laikrodžius, supažindina su mūsų planetos ir žmonijos praėjusio bei būsimo laiko horizontais, t. y. chronologija. Rašydamas apie laikojautą, autorius sumaniai remiasi „puikiais mitologijos, vaizduojamojo meno, poezijos ir apskritai literatūros pavyzdžiais, kuriuose laikas įkūnijamas gyvuose vaizduotės simboliuose“ [22].

1988 m. leidykla „Vyturys“ išleido naują R. Kalonaičio knygą vaikams – apysaką-pasaką su galvosūkiais ir uždaviniais „Šaunusis ketvertukas prasmegusioje pilyje“. „Norėjau parašyti nuotykių knygą, bet kad ji būtų su mįsle, – atsakydamas į klausimą, kaip atsirado ši knyga, sakė autorius. – Knygos modelis maždaug toks: iš vieno punkto perėjimas į kitą punktą. Štai tokį perėjimo ritualą aš grindžiau uždavinių sprendimu savo knygoje. Tačiau kas nenori, gali jų nespręsti. Turinys dėl to, manau, nenukenčia“ [23]. O šios fantastinės apysakos-pasakos turinį sudaro keturių trylikamečių paauglių klajonės po prasmegusią pilį, kuri paslėpta gražioje Platelių ežero Pilies saloje. Apie šią salą ir joje kadaise buvusią pilį sukurta nemažai padavimų bei nuotykinių istorijų. Prasmegusios pilies požemiuose knygos herojai patiria daugybę įvairių nuotykių. Tačiau jie visai kitokie, negu galima tikėtis tokioje aplinkoje. Gindamasis nuo keistų pilies gyventojų, kurių vieni vaikams padeda, kiti juos persekioja ir gaudo, išsisukinėdamas iš šiurpių pinklių, šaunusis moksleivių ketvertukas įsitikina, kad prasmegusioji pilis veikiau yra painus labirintas, kurio pabaigoje jo laukia paslaptingi valdovo kambariai. Norėdami į juos patekti, Domas, Joris, Ginta bei Vika turi sužinoti įvairius slaptažodžius ir išvengti susidūrimo su baisiais gyvūnais. Jiems prireikia ne tik matematikos žinių, bet ir kantrybės šifruoti slaptaraščius, vikrumo, drąsos ir pasitikėjimo savimi bei draugais. Taip skaitytojas, sekdamas ketvertuko nuotykius, gali juose ir pats dalyvauti, spręsdamas pasitaikančius galvosūkius-kliūtis.

„Apskritai ši knyga, – pats ją vertindamas rašė R. Kalonaitis, – tai savotiškas eksperimentas, bandymas sujungti į vieną daiktą matematikos galvosūkius ir nuotykių apysaką. (...) Ir viena, ir kita mūsų literatūroje negausu. Ypač maža nuotykių knygų, o jas jaunieji skaitytojai taip mėgsta. (...) Greta senųjų pasakų ir legendų, mano galva, vaikams būtinos knygos, kuriose pasakiški siužetai persipintų su šių dienų tikrove, įvilkta į nuotykių ir intriguojančių galvosūkių drabužį. Gėris ir drąsa turi pagelbėti mums kovojant ne tik su senoviniais slibinais, bet ir su nūdienio gyvenimo negandomis“ [24]. Galimas daiktas, būtent dėl to šis R. Kalonaičio kūrinys buvo šiltai sutiktas ir tradiciniame konkurse išrinktas populiariausia 1987–1988 m. knyga jaunajam skaitytojui. Kaip rodo 2009 m. surengta svetainės skaityta.lt lankytojų apklausa, apysaką-pasaką „Šaunusis ketvertukas prasmegusioje pilyje“ noriai skaito ir gerai vertina ir šių dienų jaunieji skaitytojai. Beje, R. Kalonaitis buvo numatęs rašyti ir šios knygos tęsinį, kurio „herojai jau bus gerokai paaugę...“ [25]. Tačiau tokia knyga nepasirodė.

Jaunuosius skaitytojus sudomino ir R. Kalonaičio detektyvinė apysaka vaikams „Sekliai“, kuri dienos šviesą išvydo 1991 m., bei komikso tipo kūrinys vaikams „Lietuva per amžius: nuo Romos laikų iki Vytauto“, kurį 1992 m. sukūrė kartu su dailininku Vladimiru Panaskovu.

Tačiau beveik po dviejų dešimtmečių gana sėkmingo žurnalistinio ir literatūrinio darbo, ypač mokslo populiarinimo, fantastikos ir vaikų literatūros srityse, R. Kalonaitis nusprendė iš esmės pakeisti veiklos kryptį. Jis nutarė išbandyti savo jėgas diplomatinėje tarnyboje. Perėjęs „visas „filtravimo“ rūšis, kurios numatytos Lietuvoje, – Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos užsienio reikalų komisijoje, Prezidiume“ [26], jis 1992 m. rudenį buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijoje. R. Kalonaitis tapo pirmuoju pilnateisiu Lietuvos nepriklausomos valstybės ambasadoriumi Švedijos Karalystėje: iki jo tarpukario laikotarpiu Lietuvos pasiuntiniais Švedijoje buvo įgaliotieji ministrai J. Aukštuolis, I. Šeinius, J. Savickis, V. J. Gylys, o po Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. – laikinasis reikalų patikėtinis A. Miškinis.

Turint galvoje, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šalyje diplomatinę tarnybą reikėjo organizuoti, galima sakyti, nuo nulio, R. Kalonaičiui taip pat jau nuo pirmųjų naujoje darbo vietoje dienų teko daug ko mokytis. „Mes į šią tarnybą atėjome iš kitų sričių, – sakė jis viename iš interviu 1993 m. – Lietuva neturėjo ir negalėjo turėti diplomatinės tarnybos, kai nebuvo jokių santykių su užsienio valstybėmis. Buvo vienas kitas diplomatas, tarnavęs Tarybų Sąjungos diplomatinėje tarnyboje. (...) Ir pasaulyje dažniausiai diplomatais tampa kitų specialybių žmonės. Specialaus diplomatinio išsilavinimo beveik niekur nesuteikia. Tik rusai turėjo diplomatijos akademiją. Gal dar amerikiečiai ir anglai turi kažką panašaus – tarptautinės teisės žmonių santykių studijas. Mažesnėse valstybėse daugiausia diplomatinį darbą dirba ekonomistai, teisininkai, istorikai, kai kada žurnalistai“ [27].

Kalbėdamas apie savybes, kuriomis turi pasižymėti mūsų šalies diplomatas, R. Kalonaitis pabrėžė, jog „mažos valstybės diplomatas pirmiausia turi sugebėti bendrauti su labai įvairaus mentaliteto, įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonėmis: mums tenka bendrauti tiek su karaliais ar premjerais, tiek su visai paprastais žmonėmis. Didelės valstybės diplomatas beveik visur gali pasiųsti savo tarnautojus, juos išstatyti kaip skydą ir pats bendrauti tik aukštose sferose, mažos valstybės diplomatas tokių galimybių neturi, jis dažniausiai yra „vienas lauke karys“. Net jeigu dirba du ar trys žmonės, jie privalo būti universalūs“. R. Kalonaičio įsitikinimu, „diplomatas turi sugebėti mylėti žmones, juos pažinti, iš pirmo žvilgsnio suvokti jų interesus, mąstymo būdą ir rasti su jais dvasinį ryšį. Tai ir yra svarbiausia. Be šito nebus nieko, nes diplomatas neturi jokių poveikio priemonių, išskyrus save patį. Tu esi kitoje valstybėje, tau reikia įtikinti žmogų. Savojoje šalyje gali įsakyti, ką nors pažadėti, pagaliau papirkti, o ten negali nieko. Vienintelė priemonė – savi argumentai ir asmeninis žavesys. Todėl šiame darbe asmeninės savybės yra pačios svarbiausios“. Kartu jis pažymėjo, jog diplomatui „labai svarbu yra išsilavinimas ir platus akiratis – juk tenka susitikti su svetimos valstybės rašytojais ir kalbėti apie literatūrą arba susitikti su pramonininkais – juos domina pramonės reikalai, sportininkus – sporto ir t.t.“ [28].

Kaip diplomatas turėtų dalyvauti savo šalies politiniame gyvenime? R. Kalonaičio nuomone, „diplomato pareiga – padėti valstybei įgyvendinti savo politiką toje šalyje, kurioje jis yra“. Duotame interviu jis sakė: „Aš esu valstybės įrankis ir, kuo geriau veikiu valstybės interesų plotmėje, tuo geriau valstybei. Jeigu diplomatas užsiima saviveikla – visuomet bus blogai. To daryti negalima. Aš nesu jokios partijos narys, vienodai padedu visoms partijoms užmegzti tarptautinius ryšius, jeigu jos į mane kreipiasi, gelbsčiu visiems Seimo nariams, nepaisydamas, kuriai frakcijai jie priklauso. Aš tarnauju teisėtai išrinktai valstybės valdžiai“. Kalbėdamas apie mūsų šalies vidaus nesutarimus, partijų ginčus bei pareiškimus, R. Kalonaitis pažymėjo, jog „politinis gyvenimas visame pasaulyje yra negailestingas, ten taip pat partijos ginčijasi, ir tuo niekas nesistebi. (...) Tai, kad vyksta gyva politinė diskusija tarp partijų, tarp valdančiosios partijos ir opozicijos, yra ne tik normalu, bet ir ženklas, kad Lietuvoje tikrai yra žodžio, mąstymo, politinės veiklos laisvė. Bet, aišku, politinė veikla, diplomatijos supratimas, neturi peržengti parlamentinės politinės veiklos ribų, ji neturi virsti kokiais nors neteisėtais veiksmais ar valstybę destabilizuojančiais veiksniais“ [29].

R. Kalonaitis, nuo 1992 iki 1997 m. dirbdamas ambasadoriumi Švedijoje, stengėsi kiek galima daugiau padėti savo šaliai, nuolat ieškojo būdų Lietuvos ir Švedijos tarpusavio santykiams suartinti. „Aš esu tik tarpininkas, – sakė jis. – Su savo kolegomis darau viską, kad Lietuvos pramonininkų įvaizdis Švedijoje būtų kuo aukštesnis: šio pobūdžio susitikimų, pokalbių nesuskaičiuosi. Malonu, kad mūsų klausosi, stengiasi suprasti... (...) Galiu iš karto pasakyti, kokios kryptys perspektyviausios. Švedija – labai aukštos technologijos, labai aukštos gamybos kultūros šalis. Jeigu mes tebenorime gaminti bet kaip ir bet ką – nėra jokios prasmės dialogui. Švedai tokio bendradarbiavimo nepripažins. Pasitelkiant vyriausybę, pagalbos organizacijas, reikia derėtis, lengvatinėmis sąlygomis gauti aukščiausias švedų technologijas, įgyvendinti jas Lietuvoje. Pirmiausia – energetikoje ir žemės ūkyje. Štai mūsų ir Švedijos klimatinės sąlygos labai panašios. Bet čia žemės ūkyje tedirba tik 4 procentai žmonių“. R. Kalonaičio nuomone, švedai galėtų suteikti ženklią pagalbą Kauno pramonei. „Kauniečiai turi gerą pramonę, kurią nedelsiant derėtų atnaujinti, – teigė jis. – Švedija galėtų būti lemiamas veiksnys. O jeigu kur nors, kas nors (...) merdėja, tai tik dėl to, kad nedrįsta leistis į naujas sritis. Patikėkit, aš žinau ką kalbu; kaip inžinierius ekonomistas, kaip pramonininkas, esu apvažiavęs visas Lietuvos pramonės įmones. Nė kiek neabejoju, kad Lietuvos pramonė iniciatyvių žmonių dėka atsigaus. Pirmiausia – Kauno pramonė“ [30].

Kauno žurnalistas Petras Palilionis, 1993 m. rugsėjo mėnesį apsilankęs Švedijoje, Stokholmo mieste, naujuose erdviuose apartamentuose tik ką įsikūrusioje Lietuvos pasiuntinybėje, iš jos išėjo „nesvarstydamas, saldus ar kartus literato, vakarykščio žurnalisto, o nūnai nepriklausomos Lietuvos atstovo (Romualdo Kalonaičio – V. U.) gyvenimas, (...) nepaklausęs, kiek jam kainuoja nuolatinė įtampa, derybos, susitikimai, diplomatinis taktas, kai reikia įgyvendinti Respublikos interesus, saikas, kai sukilusi kūrybinė dvasia pareikalauja nusimesti visus sąlyginumus ir atsiduoti jai, tik vienai jai...“ Jis išėjo „vildamasis, kad to, ko dėl savo laiko ribotumų ar jėgų stokos čia, Švedijoje, nepadarė pirmieji Lietuvos pasiuntiniai, padarys dabartiniai, kad ne tik jie mums, bet ir mes jiems būsime atidesni, dosnesni,.. kad ambasados darbuotojams, – ką čia bekalbėti apie pirmąjį jos asmenį, – panūdusiems aplankyti Karališkąją operą ar Karališkąją dramą, nebeteks sukti galvos dėl kronų bilietui...“ [31].

Apie Lietuvos ir Švedijos valstybių tarpusavio santykius R. Kalonaitis kalbėjo ir kituose interviu dienraščiams „Lietuvos rytas“, „Vakarų ekspresas“, „Kauno diena“, „Lietuvos aidas“, laikraščiui „Pirmadienis“, savo straipsniuose „Kas padaryta ir kas ne?“, „Pavojai Vakaruose tyko patenkintų ir mažai žinančių verslininkų“ [32]. Dirbdamas Švedijoje, išmokęs švedų kalbą, jis rinko medžiagą knygoms apie šios šalies diplomatiją, apie Lietuvos ir Švedijos santykius tarpukariu ir pastaraisiais metais, istorinio, politinio bei kultūrinio pobūdžio knygai apie Švediją. Tačiau dėl didelio užimtumo diplomatiniu darbu, laiko stokos, atrodo, šių darbų neužbaigė. Tik 1996 m. Vilniuje leidykla „Logos“ išleido iš švedų kalbos jo išverstą knygą „Karys mūšio lauke“ – mokomają priemonę kariams. Šį Švedijos karių mokymui nuo 1986 m. naudojamą vadovėlį išversti į lietuvių kalbą R. Kalonaitis pasiūlė Švedijoje viešėjusiems Lietuvos Respublikos kariuomenės vadui Jonui Andriškevičiui ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui Linui Linkevičiui, kurie paskui padėjo gauti švedų karinės valdžios leidimą jį išleisti Lietuvoje. Gausiai iliustruotame vadovėlyje išdėstyti patarimai ir nurodymai, kaip būtina elgtis mūšio lauke ir jo prieigose, aprašyta mūšio bei žygio eiga, vaizdžiai parodyti viso dalinio ir atskirų karių veiksmai.

R. Kalonaitis palaikė nuolatinius ryšius su Stokholmo lietuvių bendruomene. Jis susitikinėjo su daugeliu jos atstovų, dalyvaudavo bendruomenės renginiuose, kartu minėdavo Vasario 16-ąją. R. Kalonaitis Stokholme gyveno su šeima – žmona gydytoja Liucija, vaikais Viktorija ir Joriu, kurie mokėsi tarptautinėje anglų mokykloje. Už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Švedijos tarpusavio santykius R. Kalonaitis 1996 m. buvo apdovanotas Švedijos šiaurinės žvaigždės ordinu.

1997 m. pabaigoje sugrįžęs iš Švedijos R. Kalonaitis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Bendrijos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi, nuo 2001 iki 2003 m. jis dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos patarėjų grupės ambasadoriumi ypatingiems pavedimams ir kartu vadovavo Europos integracijos studijų centrui, o 2003–2004 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams COREPER klausimais. Tuo metu Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą, ir R. Kalonaičiui kartu su kitais Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojais teko rengti reikiamus dokumentus, juos derinti su Europos Sąjunga, Europos Komisija, kitomis Europos Sąjungos institucijomis. Kai 1998 m. Europos Komisija priėmė sprendimą kol kas nekviesti Lietuvos į derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą, R. Kalonaičiui irgi teko visuomenei aiškinti tokios Briuselio pozicijos priežastis. Netrukus pasirodė jo pokalbis su žurnaliste P. Krupenkaite „Lietuva liko šalia Europos“ savaitiniame naujienų žurnale „Ekstra“, komentarai „Po Briuselio išvadų – kaltininkų paieškos“ (greta politikų pasisakymų) dienraštyje „Lietuvos rytas“, pokalbis su žurnaliste Agne Nastopkaite „Lietuvos ekonomika dar nepajėgi konkuruoti bendrojoje rinkoje“ dienraštyje „Respublika“ [33].

Tačiau po poros metų diplomatas R. Kalonaitis jau galėjo Lietuvos žmonėms pranešti džiugesnes žinias: 2001 m. mėnesiniame informaciniame leidinyje „Integracijos žinios“ iš pradžių pasirodė jo specialus interviu „Briuselio požiūris į Lietuvos derybų (dėl narystės ES) spartą išlieka pozityvus“, o paskui jo, kaip buvusiojo, ir Oskaro Jusio, kaip naujojo Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Bendrijos ambasadoriaus, interviu „Dvigubi linkėjimai iš Briuselio“ [34]. 2001 m. R. Kalonaičio vadovaujamas Europos integracijos studijų centras pradėjo leisti ir specialų leidinį, skirtą Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigai nušviesti, – „Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą metraštį“, kurio redakcinės kolegijos nariu buvo ir R. Kalonaitis; jo leidimas buvo nutrauktas 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. 2004 m. išėjo Europos integracijos studijų centro ir R. Kalonaičio parengta knyga „Konventas, Konstitucija ir Europos Sąjungos ateitis, 2002–2003“. R. Kalonaitis neretai dalyvaudavo ir konferencijose bei seminaruose Europos Sąjungos veiklos ir Lietuvos integracijos į šią Sąjungą klausimais. 2002 m. lapkričio mėnesį Šiauliuose vykusiame seminare apie Europos Sąjungą jis su šypsena pareiškė: „Yra argumentų, kodėl nestoti į Europos Sąjungą, bet aš jų negirdėjau iš euroskeptikų. Aš tuos argumentus žinau, bet jums nesakysiu. Bet argumentų, kodėl reikia stoti į Europos Sąjungą, yra daugiau“ [35]. Apie juos jis ir rašė savo straipsnyje „Europa be lietuvių nenurims“, kuris buvo išspausdintas dienraštyje „Respublika“ 2004 m. kovo mėnesį [36] – prieš pat Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą (Lietuva buvo priimta 2004 m. gegužės 1 d.). Už ilgametę diplomatinę veiklą ir aktyvų dalyvavimą Lietuvos derybose dėl narystės Europos Sąjungoje R. Kalonaitis 2003 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“.

2004 m. rudenį R. Kalonaitis buvo paskirtas Lietuvos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Nyderlandų Karalystėje. Jis tapo pirmuoju tokio aukšto rango ambasadoriumi šioje šalyje: nuo 2000 iki 2004 m. Nyderlanduose dirbo tik laikinasis reikalų patikėtinis Darius Pranckevičius. Po metų, 2005 m. lapkritį, Nyderlanduose, Amsterdamo teisme, prasidėjo garsiosios derybos dėl „Mažeikių naftos“: buvo ieškoma būdų, kaip brangiausiai parduoti bendrovei „Jukos“ priklausantį turtą (jį sudarė ir „Mažeikių naftos“ akcijos). Į šias derybas dėl „Jukos“ valdomo „Mažeikių naftos“ akcijų paketo išpirkimo ir pardavimo naujam investuotojui įsitraukus Lietuvos Vyriausybės atstovams, kurie bandė daryti įtaką „Mažeikių naftos“ likimui, negalėjo likti nuošalyje ir ambasadorius Nyderlandų Karalystėje R. Kalonaitis. Jis turėjo rinkti, apibendrinti bei vertinti visą informaciją apie šias derybas, nes į jį nuolat kreipdavosi dėl komentarų Lietuvos politikai ir žurnalistai, ypač iš dienraščių „Respublika“ ir „Kauno diena“, operatyviai teikę savo skatytojams žinias apie tų derybų rezultatus [37]. Tuo metu R. Kalonaitis dalyvavo ir Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos veikloje – kaip paskirtas Lietuvos Respublikos atstovas šioje organizacijoje.

Dirbdamas ambasadoriumi Nyderlanduose, R. Kalonaitis toliau domėjosi Europos Sąjungos reikalais, jos ateitimi. Kai 2004 m. rudenį buvo pasirašoma sutartis dėl Europos Konstitucijos, o Nyderlandai ir Prancūzija nepritarė bendram Europos siekiui, jos nepasirašė, R. Kalonaitis buvo tos nuomonės, kad, organizuojant sutarties pasirašymą, ne viskas buvo gerai apgalvota, pernelyg skubėta, neatsižvelgta į tai, jog visuomet atsiranda naujovėms nepritariančių, Europos Sąjungos, kaip institucijos, priešininkų. Jis šį reiškinį pavadino „renacionalizacijos jausmu“, kurio esmę sudaro piliečių noras sugrąžinti savo valstybėms kompetenciją spręsti tuos klausimus, kurių sprendimų teisė buvo atiduota Europos Sąjungai. Atotrūkio tarp valdžios ir žmonių problema yra universali visų valdžių problema, kuri pastaruoju metu vis stiprėja Europos Sąjungoje. 2006 m. gegužės 19 d. R. Kalonaitis dalyvavo Vilniuje, viešbučio „Novotel Vilnius“ konferencijų salėje vykusioje diskusijoje „Europos Sąjungos ateitis ir svarbiausi iššūkiai Lietuvai ir Europai“. Jis kalbėjo po Gedimino Vitkaus pranešimo „Europos Sąjungos ateities svarbiausi iššūkiai ir Lietuvos interesai“, išreikšdamas savo, kaip ambasadoriaus, nuomonę aptariamu klausimu.

SANTARA_1996__1__II.JPGGyvendamas Nyderlanduose, R. Kalonaitis palaikė ryšius su Olandijos lietuvių bendruomene, dalyvaudavo jos renginiuose. 2005 m. gruodžio mėnesį jis buvo surengtame kalėdiniame renginyje, o 2006 m. vasario 16-ąją į Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą Hagoje atėjo kartu su žmona ir Lietuvos ambasados darbuotojais. Jis susirinkusiems perskaitė Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus ir Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko sveikinimo laiškus lietuviams, gyvenantiems užsienyje.

Dėl didelio užimtumo ambasados darbo organizavimu ir nuolatinio informacijos rengimo Lietuvos spaudos atstovams R. Kalonaitis vis mažiau laiko galėjo skirti savo žurnalistinei bei literatūrinei kūrybai. Per paskutiniuosius kelerius metus nepasirodė nei ryškesnių publicistinių straipsnių, nei mokslo populiarinimo ar jaunimui skirtų kūrinių. 2006 m. rugpjūčio 25 d. R. Kalonaitis, eidamas 65-uosius metus, Hagoje staiga mirė: kaip buvo rašyta spaudoje – dėl infarkto [38]. Jau po mirties, 2006 m. lapkričio 16 d., Romualdas Kalonaitis buvo apdovanotas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje“ [39]. Medalis buvo įteiktas R. Kalonaičio žmonai Liucijai Kalonaitienei.

Nuotraukose: (viršuje) R. Kalonaitis su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkum po apdovanojimo (2003 m.); (viduryje) Romualdo Kalonaičio šeima (1994 m.); (apačioje) R. Kalonaitis ir jo žmona Liucija su Švedijos lietuvių bendruomenės nariais Irviu Šeiniumi ir Juozu Lingiu (1996 m.).

NUORODOS: 1. Žemaitytė, J. Rašytojas tik savaitgaliais: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Lietuvos pionierius, 1989, gegužės 31, p. 4. 2. Kalonaitis, R. ESM vieningos ir šiuolaikinės. Mokslas ir technika, 1973, nr. 7, p. 6–9. 3. Antanaitis, R. Mintis ir metalas. Mokslas ir technika, 1973, nr. 9, p. 18–21. 4. Antanaitis, R. Pažangos prieangyje. Mokslas ir technika, 1974, nr. 1, p. 17–19. 5. Palilionis, P. Grįžimas į save arba pusantros valandos pašnekesys su Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijoje Romualdu Kalonaičiu. Kauno laikas, 1993, rugsėjo 29, nr. 188, p. 4. 6. Kalonaitis, R. Pasaulis jūsų kišenėje. Komjaunimo tiesa, 1989, spalio 12, p. 1. 7. Kalonaitis, R. Pašto ženklų byla. Taip ir ne, 1992, nr. 2–5, p. 12–17, 6–9, 14–16, 59–60, 10–13. 8. Kalonaitis, R. Kova erdvėje. Mokslas ir technika, 1973, nr. 6, p. 52–55. 9. Kalonaitis, R. Paskutinis priešas. Mokslas ir technika, 1973, nr. 10, p. 55–58. 10. Kalonaitis, R. Horizonte „Enigma“. Mokslas ir technika, 1974, nr. 5, p. 60–62. 11. Kalonaitis, R. Neįmintos mįslės. Mokslas ir technika, 1975, nr. 8, p. 32–34. Mokslo žinių slėpimas senovėje. Mokslas ir technika, 1976, nr. 11, p. 46–49. Keistieji senovės paminklai. Mokslas ir technika, 1977, nr. 7, p. 60–63. Auksinių rankų meistrai senovėje. Mokslas ir technika, 1978, nr. 7, p. 61–63. Fantastiniai išradimai. Mokslas ir technika, 1979, nr. 12, p. 44–45. Amatininkų technikos paslaptys. Mokslas ir technika, 1981, nr. 11, p. 46–48. Užmirštų mechanizmų paslaptys. Mokslas ir technika, 1983, nr. 6, p. 46–48. Senųjų fotoaparatų karalystė. Mokslas ir technika, 1986, nr. 8, p. 29–31. 12. Kalonaitis, R. Fantastiškieji gyvūnai. Aitvaras. Mūsų gamta, 1975, nr. 9, p. 42. 13. Fantastiškieji gyvūnai. Žaliasis pasaulis, 2008, rugsėjo 25, nr. 32, p. 3. 14. Kalonaitis, R. Ar gyvensime kosmose. Žvaigždutė, 1987, nr. 4, p. 2–5. Atidėkime pasaulio pabaigą. Žvaigždutė, 1988, nr. 6, p. 4. Mašina be ratų. Žvaigždutė, 1987, nr. 3, p. 6–7. Dviračių išradėjai. Žvaigždutė, 1989, nr. 3, p. 22. Mašinos mokosi vaikščioti. Žvaigždutė, 1987, nr. 7, p. 8–10. Geležiniai namų tarnai. Žvaigždutė, 1989, nr. 2, p. 9. Nematomas automobilio priešas. Žvaigždutė, 1987, nr. 11, p. 20–22. Pats šyla, kitus šaldo. Žvaigždutė, 1987, nr. 6, p. 18. 15. Kalonaitis, R. Saulė eina žvėrių ratu. Vilnius: Vaga, 1976, p. 18. 16. Ten pat, p. 34–37. 17. Ten pat, p. 37. 18. Kalonaitis, R. Rask save Zodiake. Vilnius: Žinija, 1988, p. 1–2. 19. Kalonaitis, R. Nuostabusis žaidimų pasaulis. Vilnius: Mintis, 1977, p. 3–5. 20. Kalonaitis, R. Klaidūs alchemijos pasauliai. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 20. 21. Kalonaitis, R. Viskas gyvuoja laike. Naujos knygos, 1979, nr. 9, p. 27–28. 22. Kalonaitis, R. Visagalis laikas. Vilnius: Vaga, 198023. Žemaitytė, J. Rašytojas tik savaitgaliais: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Lietuvos pionierius, 1989, gegužės 31, p. 4. 24. Kalonaitis, R. Iškelti draugystės galią. Naujos knygos, 1988, nr. 6, p. 24. 25. Žemaitytė, J. Rašytojas tik savaitgaliais: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Lietuvos pionierius, 1989, gegužės 31, p. 4. 26. Palilionis, P. Grįžimas į save arba pusantros valandos pašnekesys su Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijoje Romualdu Kalonaičiu. Kauno laikas, 1993, rugsėjo 29, nr. 188, p. 4. 27. Vanagienė, V. Pradėkime pagaliau žiūrėti į ateitį: Pokalbis su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Švedijoje Romualdu Kalonaičiu. Tiesa, 1993, gruodžio 29, nr. 252, p. 1.28. Ten pat, p. 3. 29. Ten pat, p. 3. 30. Palilionis, P. Grįžimas į save arba pusantros valandos pašnekesys su Lietuvos Respublikos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Švedijoje Romualdu Kalonaičiu. Kauno laikas, 1993, rugsėjo 29, nr. 188, p. 4. 31. Ten pat, p. 4. 32. Bukinas, E. Lietuvos ambasadorius – apie Švedijos politikos vingius: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Lietuvos rytas, 1995, kovo 3, p. 3. Martinkienė, P. Trumpas pokalbis su dviem ambasadoriais: S. Otasonu ir R. Kalonaičiu. Vakarų ekspresas, 1994, spalio 7, p. 15. Povilionytė, V. Švedija nedaro kliūčių atvykstantiems iš Lietuvos: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Kauno diena, 1995, rugsėjo 4, p. 21. Jockus, A. Švedų investicijoms Lietuvoje trukdo blogas susisiekimas ir Lietuvos bankų patikimumas: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Lietuvos aidas, 1995, lapkričio 4, p. 1, 9. Jakulevičius, D. Lietuvos ambasadoriaus meniu – košė ir barščiai: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Pirmadienis, 1997, vasario 17–23, p. 5. Kalonaitis, R. Kas padaryta ir kas ne? Tiesa, 1994, kovo 29, p. 6. Kalonaitis, R. Pavojai Vakaruose tyko patenkintų ir mažai žinančių verslininkų. Lietuvos rytas, 1995, spalio 2, p. 33, Klaipėda, 1995, spalio 9, p. 22. 33. Krupenkaitė, P. Lietuva liko šalia Europos: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Ekstra, 1998, nr. 6, p. 3–8. Kalonaitis, R. ir kt. Po Briuselio išvadų – kaltininkų paieškos. Lietuvos rytas, 1998, lapkričio 6, p. 4. Nastopkaitė, A. Lietuvos ekonomika dar nepajėgi konkuruoti bendrojoje rinkoje: Pokalbis su R. Kalonaičiu. Respublika, 1999, sausio 14, priedas „Europlius“. 34. Zabotkaitė, V. Briuselio požiūris į Lietuvos derybų (dėl narystės ES) spartą išlieka pozityvus: Specialus interviu su R. Kalonaičiu. Integracijos žinios, 2001, nr. 4, p. 16–17. Dvigubi linkėjimai iš Briuselio: Pokalbis su R. Kalonaičiu ir O. Jusiu. Integracijos žinios, 2001, nr. 12, p. 7. 35. „Žinau, bet jums nesakysiu“. Šiaulių kraštas, 2002, lapkričio 16. 36. Kalonaitis, R. Europa be lietuvių nenurims. Respublika, 2004, kovo 17, p. 21.  37. Olandijos teisme – derybų likimas. Respublika, 2005, lapkričio 3, p. 10. Debesys virš „Mažeikių naftos“ nesisklaido. Kauno diena, 2005, lapkričio 5, p. 2. Derybos prasideda. Respublika, lapkričio 10, p. 4. Lemiamų sprendimų savaitė. Kauno diena, 2005, lapkričio 19, p. 7. „Jukos“ iš derybų dėl „Mažeikių naftos“ pašalino TNK-BR ir „LUKoil“. Kauno diena, 2005, lapkričio 26, p. 2. 38. Mirė ambasadorius. Lietuvos rytas, 2006, rugpjūčio 28, p. 3. 39. Ambasadorius apdovanotas po mirties. Respublika, 2006, lapkričio 17, p. 4.

Vytas Urbonas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras   Žemaitės g. 7 – 47, Vilnius, LT-03119, tel. 861060715, 85 2134642, el. p.: v.j.urbonas@gmail.com


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)