2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vidmantas Valiušaitis. Reikia „baltosios bangos“ žiniasklaidoje

DELFI


valiusaitis II a_1.jpgPraėjusių metų pabaigoje buvo pristatytas tyrimas „Korupcijos žemėlapis 2011“(http://www.stt.lt/documents/soc_tyrimai/Korupcijos_zemelapis.pdf), kurį STT užsakymu parengė agentūra „Vilmorus“. Praėjusių metų liepos–rugpjūčio mėnesiais buvo apklausti 1005 šalies gyventojai, 500 įmonių vadovų ir 545 valstybės tarnautojai. Pagal tyrimo rezultatus, net 72 proc. Lietuvos gyventojų, 78 proc. įmonių atstovų ir 83 proc. valstybės tarnautojų mano žiniasklaidą esant korumpuota institucija.

Kinta ir žiniasklaida

Nors žiniasklaidai priskiriamas kyšių prievartavimo indeksas ir nėra labai aukštas (0,1), lyginant, pavyzdžiui, su Aplinkos ministerijos (0,43) ar politinių partijų (0,42) atitinkamais koeficientais, tačiau korupcinių santykių su žiniasklaidos subjektais „efektyvumo“ rodiklis palieka įspūdį – 0,83. Vadinasi, atitinkamu būdu paveikęs informavimo organizaciją, gali būti beveik tikras, kad pageidavimai bus išpildyti. Dera vis dėlto pastebėti, kad net ir šis „aukštas“ žiniasklaidos įvertinimas nepranoksta jau minėtos Aplinkos ministerijos (1,0), Apylinkių teismų (1,0) ar Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos (1,0) šios krypties „efektyvumo“ rodiklių.

Ką šie skaičiai rodo? Jie rodo tai, kad žiniasklaida, nepaisant jos pačios nuomonės apie save, visuomenės traktuojama kaip gana neskaidrus, uždaras, abejotinų ryšių ir interesų saistomas socialinis subjektas, kurio elgesys neatsiejamas nuo korupcinių santykių. Čia nesvarstome klausimo, ar toks požiūris yra teisingas ir kiek tyrimo išvadas galima taikyti konkrečiai žiniasklaidos priemonei. Šiuo atveju tik konstatuojame faktą, kad visuomenės nuomonė apie žiniasklaidą turėtų ir galėtų būti, švelniai tariant, geresnė.

Šitoks žiniasklaidos įvaizdis, manyčiau, ne tik nenaudingas pačiai žiniasklaidai, bet, drįsčiau teigti, neatspindi nė realios padėties. Faktas, kad ir žiniasklaidos priemonėse pasitaiko korupcijos apraiškų, vargu ar teikia pagrindo taip pesimistiškai vertinti visą žiniasklaidą. Pirmiausiai dėl to, žiniasklaida nėra vienalytė. Dalis jos (ir, sakyčiau, pakankamai reikšminga dalis) nuoširdžiai siekia skaidrumo, atvirumo, aukštesnių etikos standartų, supranta viešojo intereso svarbą, siekia jį atspindėti. Antra, negalima užmiršti, kad gyvenimas - ne stovinti pelkė. Jis neišvengiamai kinta. Drauge kinta ir pati žiniasklaida. Net ir ta, apie kurią kartais pagalvojama pagal nusistovėjusias klišes.

Daugiau pastangų

Tai, kad žiniasklaidos potencialas yra didelis patvirtina ir minėtoji apklausa. Tarp institucijų ir socialinių grupių, galinčių prisidėti prie realaus korupcijos sumažinimo, vadinasi, ir visuomeninio klimato valstybėje pagerinimo, žiniasklaida minima tarp svarbiausiųjų ir pastaruosius septynerius metus tvirtai laikosi antroje vietoje. 49 proc. gyventojų, 53 proc. įmonių atstovų ir 49 proc. tarnautojų tiki, kad žiniasklaida gali prisidėti prie korupcijos mažinimo ir tik į Valstybės kontrolę dedama šiek tiek daugiau vilčių (atitinkamai 54, 51 ir 43 proc.). Šita prasme žiniasklaida lenkia netgi specialiąsias tarnybas, tuo tarpu kitos institucijos ar socialinės grupės nuo šios trijulės gerokai atsilieka (toliau minimi patys gyventojai, švietimo institucijos, šeima, Bažnyčia, NVO, etc.).

Ko reikia, kad žiniasklaida atgautų turėtą visuomenės pasitikėjimą ir sėkmingiau atliktų savo socialinį vaidmenį, kuriam ji ir pašaukta?

Pačiai žiniasklaidai reikėtų dėti daugiau pastangų ir parodyti suinteresuotumo prisistatyti visuomenei šiek tiek kitokiu veidu, nei jis nusistovėjo per pastaruosius metus ir yra atspindimas „Korupcijos žemėlapyje 2011“.

Normos - sau, gyvenimas - sau

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Lietuvoje problemų žiniasklaidos raiškos lauke nėra. Negalima nepripažinti, kad šalyje konstitucinėmis garantijomis įteisinta spaudos laisvė, panaikintos prielaidos atsirasti cenzūrai ar galimybei valdžiai tiesiogiai kištis į visuomenės informavimo sritį, įstatymais įtvirtinti žiniasklaidos savitvarkos mechanizmai.

Nepaisant to, praėjusios kadencijos Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis viešai skundėsi: „šioje sferoje veikia nelemtas mūsų tikrovės dėsnis: įstatymai, jų normos, parašais sutvirtinti kodeksai ir gyvenimas eina skyrium, su labai dideliu atotrūkiu, visokiausiais aiškinimais, jog dukart du nėra keturi. <...> Mes rašom apie žmogų ar jį rodom, nors jo pavardės, gyvenamosios vietos ar sveikatos būklės neturim teisės minėti. Mes iškraipom žodžius interviu, mums atrodo, kad galima mintį perteikti savaip, žinoma, tam pačiam žmogui neparodžius, nepatikslinus, negavus leidimo. <...> Mes rašom apie žmogų net tada, jei tie mūsų parašymai reiškia jo katastrofą, tai yra mes imam skaudžiai talžyti, daužyti parblokštą, seniai gulintį žmogų. Mes filmuojam žmogų tada, kai jis dėl neišmanymo neužgina teisės filmuoti ir negina kitų savo teisių. Mes einame iki galo, per teismus įrodinėjame savo tiesas.“

Nekalbėsiu čia apie politikų ir šiaip žinomų visuomenės veikėjų nuotykius spaudos puslapiuose. Tai būtų jau atskira didelė ir plati tema. Ir spaudos nuopelnų, drausminant išsikerojusią ir beveik nežabotą biurokratinę savivalę, paneigti negalima. Esama ir daugiau svarbių aspektų, kuriuos panagrinėjus, nebūtų sunku parodyti, kad žiniasklaida, kokia ji netobula bebūtų, atlieka neabejotinai pažangų ir visuomenę skatinantį vaidmenį.

Tačiau šiuo atveju paminėsiu pora pavyzdžių, liudijančių, kad mūsų žiniasklaidos raiškos laukas yra gerokai apleistas, stokoja veiksmingų savitvarkos mechanizmų, o žiniasklaidos elgsena kai kuriais atvejais galėtų būti traktuojama kaip pasikėsinimas į vieną svarbiausių demokratijos iškovojimų – žmogaus teises ir laisves.

Teisė kaip cenzūros forma

„Tik kvailiai savivaliavimą vadina laisve“, – pastebėjo jau romėnų istorikas Tacitas. Tačiau Lietuvoje riba tarp laisvės ir savivalės, regis, vis dar ne vienu atvejų tebėra miglota.

Vienas leidėjas nori gauti milijoną iš LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus dėl to, kad savo tinklaraštyje, remdamasis viešai publikuota ir nepaneigta informacija, jis išreiškė nuomonę apie galimą kai kurių žiniasklaidos priemonių elgesį.

Nors sveiku protu pagrįsti šitokią pretenziją ir paaiškinti tai kitaip, nei siekiu įbauginti bei užčiaupti kritiką, nelengva, nors šitokia byla keistai atrodo demokratines vertybes ir žodžio laisvę gerbiančių šalių bendrijoje, nors ji kompromituoja Lietuvą tarptautinės žurnalistų bendruomenės akyse, mūsų teismui byla atrodo teisminga ir jis ją nagrinėja. Nagrinėja nepaisant to, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis nurodo, jog „viešosios informacijos skleidėjas neatsako <...>, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį <...>, jeigu ši informacija nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse“.

„Šis atvejis labai kelia nerimą", – DELFI sakė ilgametis Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius, žinomas žiniasklaidos ekspertas Aidanas White'as.

„Kada įtakingiems žmonėms nepatinka keblūs klausimai ir apie juos paskelbiama informacija, jie ima naudotis teise. O ši teisė, šis įstatymas vietoje to, kad saugotų saviraiškos laisvę, žurnalistų teisę išsiaiškinti tai, kas iš tiesų vyksta, kad suteiktų skaidrumo tam, kas vyksta viešame gyvenime, yra naudojami kaip cenzūra“, – aiškino žiniasklaidos ekspertas.

„Savitvarka“ praktiškai

Dar labiau apgailėtinas atsitikimas įvyko prieš keletą metų. Kauno apskrities žurnalistų sąjungos pirmininką Vidą Mačiulį prasimanytas pretekstais ilgą laiką morališkai terorizavo vienas bulvarinis laikraštis. Žurnalistų etikos inspektorius ir Žurnalistų etikos komisija, suprasdami, matyt, savo įgaliojimų ribas ir nujausdami su kuo žmogus turi reikalo, kvalifikavo tai kaip „dvišalę“ – žurnalisto ir spaudos leidinio – problemą. Nuskriaustas ir pažemintas žmogus buvo priverstas ilgus metus vienas tampytis po teismus, leisti pinigus, gaišinti daugybę kitų žmonių, kurie taip pat turėjo eikvoti nervus ir laiką liudydami teisme, kad patvirtintų tai, kas bent vidutiniškai sveiko proto žmogui yra visiškai akivaizdu.

Tuo tarpu minėtas laikraštis godžiai ir entuziastingai aprašinėjo ši teismo procesą, purvindamas savo puslapiuose toliau savo auką ir šio proceso dalyvius, įskaitant teisėjus, advokatus ir prokurorus. Buvo matoma, kad net teismas vengia ar net prisibijo būti valkiojamas po bulvarinio leidinio puslapius. Nors žurnalistas laikraščio skiltyse buvo vadinamas žodžiais, kurių negalima čia pakartoti dėl jų niekingumo, teismui pritrūko argumentų priimti nutarčiai, jog minėto žurnalisto garbė ir orumas buvo pažeisti. Ir tai ne todėl, kad teismas būtų buvęs neobjektyvus, bet dėl to, kad patys įstatymai buvo kliūtis priimti kitokią nutartį.

Atkaklus žmogus kreipėsi į teismą pakartotinai, prašydamas iškelti dabar jau baudžiamąją bylą už šmeižtą. Po ilgai tukusio bylinėjimosi ir bjauriausių purvo vonių to leidinio skiltyse, jo redaktoriai vis dėlto buvo nuteisti ir metams įkalinti.

Kiek sveikatos, kiek laiko, kiek beprasmiškai iššvaistytos energijos teko paaukoti tik tam, kad sunkių teisminių ginčų keliu būtų prieita išvados, kuri pasirodė esanti paprasta ir įrodymų nereikalaujanti žurnalistikos prievolė: nekalbėk netiesos!

Nemažiau apgailėtina tai, kad tuo metu, kai bulvarinio laikraščio redaktoriai atsidūrė kalėjime, kiti kolegos žurnalistai rado būtų patekti už grotų, imti interviu iš nuteistųjų, vėl garsini juos per televiziją ir spaudą. Iš TV eterio ir laikraščių puslapių toliau buvo neva nuotaikingai platinamos žemos paskalos bei nepatenkintųjų teismo sprendimu prakeiksmai ir grasinimai savo garbę bei teises gynusiam kolegai, teisėjams. Ir mažai kam atėjo galvą pasidomėti apie nuskriaustojo – morališkai, materialiai, socialiai – suvarginto kolegos savijautą ir paklausti apie jo požiūrį į tokius žurnalistikos standartus ir žiniasklaidos savitvarkos mechanizmus.

Nėra priemonių

Nepaisant to, kad Europos Tarybos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ minima Visuomenės informavimo įstatymo tekste ir turėtų veikti kaip žurnalistinę etiką saistanti norma, praktika rodo, kad net ir plunksną valdantys žmonės neretai pasijunta bejėgiai prieš nesąžiningų intencijų žurnalistiką.

Ketvirtasis ET rezoliucijos straipsnis nurodo: „Žinių skelbimas turi būti grindžiamas tiesa, kurią garantuoja atitinkamos patikrinimo bei įrodymo priemonės, žinių pateikimo, aprašymo bei atpasakojimo nešališkumas. Gandai neturi būti painiojami su žiniomis. Žinių antraštės ir santraukos turi kiek įmanoma geriau atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę.“

Tokių aiškiai ir konkrečiai formuluotų straipsnių, priešingai europiniam dokumentui, kaip tik stokoja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Kodeksas tenkinasi daugiausia deklaratyviomis bendrybėmis, nedaug įpareigojančiomis ir iš esmės mažai saistančiomis. Tuo tarpu europinis dokumentas kalba vienareikšmiškai: „Suinteresuotų asmenų prašymu informavimo priemonės privalo skubiai ištaisyti visas jų paskelbtas žinias ar nuomones, kurios yra netikros ar klaidingos, ir pateikti visą reikalingą informaciją. Valstybės įstatymuose tokiais atvejais turėtų būti numatytos atitinkamos sankcijos, o reikalui esant - ir kompensacija.“ (26 straipsnis)

Kas gali užtikrinti šių normų praktinį taikymą Lietuvoje? Tokių priemonių nėra.

Etikos inspektoriaus įgaliojimai iš esmės tėra deklaratyvūs. Daugiausia ką jis gali – tai paskelbti savo išvadą „Vyriausybės žiniose“. Visa, ką jis gali padaryti jo sprendimų nevykdantiems žurnalistams ar žiniasklaidos priemonėms, tai perduoti tas bylas svarstyti Etikos komisijai. O ką gali Etikos komisija? Visuomenės informavimo įstatymo 46 str., apibrėžiantis Etikos komisijos veiklos sritį ir kompetencija, numato, kad ši Vyriausybės įgaliota žiniasklaidos savitvarkos institucija atlieka šias funkcijas: „dirba“, „rūpinasi“, „nagrinėja“, „prižiūri“...

Bet kas atsitinka, kai to „rūpesčio“ ar „priežiūros“ nepaisoma – įstatyme nepasakyta. Apie tokią valdžią, kuri gali tik „rūpintis“ ir „duoti patarimų“, amerikiečiai turi trumpą, bet taiklų posakį: „Valdžia – be dantų“. Joks įstatymas negali būti traktuojamas rimtai, gerbiamas ar laukiama, kad jis būtų vykdomas, jeigu už jo nesilaikymą blogiausiu atveju gali susilaukti tik pastabų ar „patarimų“.

Tokiu atveju vienintelė praktinė išeitis – teismas. Tačiau pasak A. White'o, neetiškas žurnalisto elgesys, melas ar kitokie žurnalistinės praktikos ir principų pažeidimai turi būti sprendžiami savireguliacijos būdu. „Bet jei tu eini į teismą ir prašai, kad teisėjas pateiktų sprendimą apie tai, kas yra žurnalistika ir kaip ji veikia, man atrodo, tai labai pavojingas kelias“, – perspėja ekspertas.

Reikėtų autoritetingos institucijos

ET rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ labai aiškiai reikalauja efektyvių priemonių deramam žurnalistinės etikos lygiui palaikyti:

„36. Atsižvelgdamos į išvardytas būtinas sąlygas ir pagrindinius principus, informavimo priemonės privalo: įsipareigoti laikytis tvirtų etinių principų, garantuojančių raiškos laisvę ir pagrindinę piliečių teisę gauti teisingą informaciją bei sužinoti sąžiningai pateikiamas nuomones.

37. Šių principų įgyvendinimo priežiūrai iš leidėjų, žurnalistų, informavimo priemonių vartotojų, visuomenės organizacijų, akademinio pasaulio ekspertų ir teisėjų turi būti sudaromi savikontrolės organai arba priemonės; jie turėtų priimti nutarimus dėl etinių normų laikymosi žurnalistikoje, o informavimo priemonės – iš anksto pasižadėti tuos nutarimus skelbti. Tai padės teisę į informaciją turinčiam piliečiui susidaryti teigiamą arba neigiamą nuomonę apie žurnalisto darbą ir patikimumą.“

Ar turime tokį mechanizmą? Ar jis nebūtų reikalingas? Dabartinė sistema vargu ar gali būti veiksminga jau vien dėl tos priežasties, kad tai iš valstybės galių, bet ne iš pačios žiniasklaidos atsakomybės suvokimo kilusi tvarka, prieš kurią šiandien dalis žiniasklaidos, daugiau ar mažiau pagrįstai, jau maištauja.

Iš apačios kyląs, ne iš viršaus nuleistas, tikras žiniasklaidos savitvarkos mechanizmas, mano supratimu, yra ne tik reikalingas, bet ir būtinas. Jis būtinas tai žiniasklaidos daliai, kuriai rūpi jos pačios reputacija, kuri brangina ir vertina profesinį meistriškumą, kuri gerbia savo auditoriją, kuri supranta, kad žiniasklaida, kaip galios centras, taip pat yra atsakinga už santykių tarp žmonių kokybę, visuomeninę atmosferą valstybėje, o tam tikra prasme – net ir už jos ateitį. Šitai žiniasklaidos daliai to reikia. Kadangi visiems Lietuvos valstybės piliečiams reikia civilizuotų tarpusavio santykių.

Reikalingas savotiškas „baltosios bangos“ sąjūdis žiniasklaidoje. Panašus į tą, kuris jau stebimas versle – socialiai atsakingo, visuomenei įsipareigojusio verslo sąjūdis. Kaip to siekti – jau kito straipsnio tema. Čia tik pridursiu, kad laisvas žmogus atsakomybės nebijo. Atsakomybės neturėtų bijoti ir laisva spauda.

Aš vis dėlto tikiu, kad žurnalistas Lietuvoje dar nėra tapatinamas su žmogumi, apie kurį Šekspyras yra pasakęs: „Pas tave, broli, viduje nėra vietos nei tikėjimui, nei tiesai, nei garbei: viską užpildo žarnos ir diafragma“.

Nuotraukoje: Komentarų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Vidmantas Valiušaitis



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)