2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. Į BUDAPEŠTĄ IR KITĄ VENGRIJĄ V. Lietuviška valiuta nefiguruoja, o reklama ... faibčikiška


Dunojus Budapestas II_2.JPGBudapešte ryte pakirdau ketvirtą valandą ir nebeįstengiau užmigti. Iš vakaro koridoriuose grėsmingai atrodę pankai vokiečiai elgėsi pakankamai ramiai. Tačiau prausyklos kriauklės buvo primestos panaudotų popierinių rankšluosčių, o dušuose pritrankyta šampūno buteliukų. Už dvylika automobilio stovėjimo valandų šiandien privalau mokėti monetomis 4380, jomis turiu tik 940 forintų. Pradedu zylioti Vaci gatvyte, bet dauguma įstaigų ir parduotuvių atidaromos tik 10 valandą.

Ši birželio šešioliktoji – pinigų kaitaliojimo ir nepaliaujamo skaičiavimo diena. Susigalvojau eksperimentą – iškišti lietuvišką valiutą. Nei Egeryje, nei Budapešte jokiose valiutos keityklose ji nefigūruoja. Kroatiškų, ukrainietiškų, ruminiškų, turkiškų pinigų – kiek nori, tik ne mūsiškių. Paklausinėjęs keliose sostinės keityklose, pagaliau esu nukreipiamas į vieną, kuri domisi VISO PASAULIO šlamančiaisiais. Pirmiausia nutariu paklausti, kiek gausiu už penkiasdešimtinę. Ilgokai pamaigęs kompiuterio ir skaičiavimo mašinėlės klavišus, nosingasis keitėjas iškalkuliuoja minimalistinę sumelę – 2100 forintų.

Iš anksto buvau pasiskaičiavęs (atsižvelgdamas į konkurencijos ir sveiko proto dėsnius), kad turėčiau gauti bemaž dvigubai daugiau. Kitaip tariant, Lietuvoje vidutiniškai 55 centus mokėjau už 42 forintus. O Budapešte už savuosius 50 centų man tepasiūlė 21 forintą. Neblogas „nuoviras“ Budapešto makleriams, ar ne? Nė neįtariu, kad netrukus susidursiu su dar uolesniais pinigų virėjais. Negalėdami nė per uolektį nutolti nuo trimis eilėmis (vietinių parduotuvėlių, kavinių ir viešbučių savininkų transporto priemonių) užstatytos savosios tojotos, turime iki 17 valandos (iki paskutinio monetų kišimo į automatą karto bimbinėti po centrinį turgų, Vaci ir aplinkinėmis gatvėmis. Šitaip atsliūkina ir pietų metas. Dvi gerokai skirtingo ūgio juodaakės lieknuolės siauriausiame (iš abiejų pusių švelniai pabarikaduotame kavinių stalais) Vaci taške praeiviams po nosimi kišinėja meniu ir baksnoja pirštais į medinius stendus, esą kompleksiniai pietūs vienam žmogui tekainuosią 1390 forintų (18,34 lito).

Sliūkinam pro šias frezijėles jau ketvirtą kartą, todėl nebejuokais susimąstome – gal ir vertėtų? O čia dar pripuolęs čigonėlis čiulbuonėlis padeda ant giljotinos savąją galvą, jog nusipirkę alaus bokalužėlį, antrą nemokamai gausime. Tad ko lietuviui išpūstapilviui daugiau ir bereikia? Kompleksas – firminė vengriška pomidorinė ir kepta žuvis su garnyru. Paprašome, kad sriuba nebūtų pernelyg aštri ir kad prie dviejų žuvies porcijų padavėjas ne bulvių, bet ryžių atneštų. Dar užsisakom porą alaus (vienas, kiek pamenu, bus nemokamas) ir porą stiklinių sulčių vaikams. Ką gi, sriuba tikrai neaštri, bet prie žuvies vis dėlto atkeliauja bulbos. Maloniai primename apie ryžius... Ilgai jų laukiame, lyg nebylaus priekaišto už tariamą savo įnoringumą. Lėkštėse šalia ryžių neišvystame nė salotos lapelio. Sąskaita (neaišku, iš kokio begemoto užpakalio ištraukta pailga juostelė tik su išspausdintu skaičių stulpeliu, be jokių valgių pavadinimų) paverčia mane strumininku – vienuolika tūkstančių forintų (145 litai)! Tik dabar suvokiu, kad įkyriosios mergužėlės reklamuotojos seniai kažkur prašapusios. Mėme apsimetantis padavėjas apie jokias nuolaidas ir kacijas, pasirodo, nėra girdėjęs. Pastebiu, kad prie gretimo staliuko keturios anglės, jau senokai gavusios sąskaitą, sutrikusiais veidais mėgina kažką tarpusavyje aiškintis. Nejaugi ir jų sėdimosios prilipo prie „nuolaidų“ klijais suteptų kėdžių?

__veju_Bastionas_Budape__tas_3_II.JPG

Grįžę į viešbutį, dar kartą sukalkuliuojam: keturi kompleksai, anot zyziančios gatvės reklamos, turėjo kainuoti 5560 forintų. Vadinasi, du bokalai alaus ir dvi stiklinės sulčių mums atsiėjo beveik 72 litus. Apskritai Budapešte reklama neadekvati, faibčikiška. Toj pačioj Vaci agtvėj odinės moteriškos ir vyriškos striukės, anot rašytinių šaltinių, parduodamos nebe už 500, o tik už... dvidešimt eurų! Įdomu, ar tos „striukės“ pakaktų užsimauti bent ant delno?

Vakarėjant, kai pagaliau paleidžia finansiniai įsipareigojimai automobilio parkavimo automatui, lipame į metro ir skriejame aštuonias stoteles iki grafo Alberto Sečenio maudyklių. Aplankiusiojo Maskvos, Sankt Peterburgo ir Kijevom metro vengriškasis tikrai nesužavėtų. Viskas pernelyg kasdieniška, o pats traukinukas lėkdamas siūbuoja it slidininkų keltuvas. Panyru į terminio baseino vandenį ir stengiuosi atsikratyti negeros nuojautos, apėmusios dar sėdint sukčelių kavinėje. Tuomet pastebėjau, kaip į mūsų viešbutį prasliūkino apie trisdešimt nešinų kuprinėmis skandinaviškai atrodančių tipų.

Kai prieš 22 valandą grįžtame iš baseino, viešbutis jau primena širšlizdį. Sanitariniame mazge jau dabar, nesulaukus nė ryto, popierinių rankšluosčių kriauklėse trigubai daugiau nei po pankiškųjų vokiečių invazijos. Užsirakinę savo kambaryje, aplinkui girdime tyčia iš visų jėgų trankomas duris ir nesuprantama kalba koridoriuje stūgčiojamas frazes. Kelis kartus prašuoliuojant paklibinama mūsų rankena. Sienų tirtėjimą šiek tiek švelnina prasidėjęs lietus. Pažvelgę pro trečio aukšto langą, išvystame kelis viešbutyje nebetelpančius girtus šviesiapūkius, basomis bėgiojančius po balutes.

Kelias valandas, kaip ir vakar vakare, lauko kavinėje nenutyla kumeliškas girstelėjusios vengrės (iš balso tembro sprendžiant, neliesos) kvatojimas po kiekvienos frazės. Nežinau, kas šiauriečius sudrausmina – jų vadovas, viešbučio budėtojas ar kiti gyventojai, bet apie 0.30 alasas beveik liaujasi. Praeitą naktį esu miegojęs tik pusketvirtos valandos, tad netrukus kirveliu nugrimztu į nespalvotų sapnų hercogystę. Ūmai pakirstu nuo įnirtingai nervingo beldimo į duris. Už jų girdėti mergužėlių klegesys. Praplėšęs akis įspiginu judriame telefone rodomą laiką: 2.45. Vadinasi, kažkas (bet tikriausiai ne policija) įstengė sutramdyti tik Skandinavijos dobilėlius.. Staiga vėl pamėkliškia suklaksi tampoma mūsų durų rankena.

Parlamento_r__mai_Budapestas_II_a.JPGPašokęs iš guolio, atsirakinu duris ir išeinu į koridorių. Nuaidi mirtina tyla. Nutariu niekur nesitraukti ir laukti. Po keliolikos sekundžių iš gretimų durų kyšteli susivėlusi kvailai išsišiepusios žmogystos galva. Pamačiusi mane, ji dingsta atgal į savo irštvą. (Atrodo, aš irgi nespėju susišukuoti). Būsiu kantrus ir styrosiu koridoriuje tiek, kiek reikės. Praeina gal dvi minutės. Alus ar vynas skandinavę vis tiek nenumaldomai spiria bėgti į tualetą. Mėgindama vakarietiškai šypsotis, ji baikščiai sliūkina link manęs. Išraitau kuo paniekinamesnę fizionomiją ir nuožmiu žvilgsniu kalu jaunąją demokratę prie siauroko koridoriaus sienos. Nepraverdamas lūpų į atsiprašančius jos murmėjimus ir iš paskutiniųjų stengdamasis suvaldyti panižusius krumpliaračius, pajuntu moralinę postsovietinio individo pergalę prieš perpuvusį kapitalizmą.

Keista, bet šio mano pastyrojimo „šūdo atsikandusiu snukiu“ pakanka, kad imbicilinės gaudynės koridoriuje baigtųsi. O jau buvau pasiryžęs pats kviesti „rendoršėgą“. Apie pusę ketvirtos vis dėlto netikėtai užnūstu. Prabundu tik 7.39, nors planavome keltis lygiai septintą, susinešti į automobilį daiktus ir aštuntą, kai ima slankioti parkavimo automatų tikrintojai, dingti iš Vaci gatvės arealo. Deja, spaudžiant laikui, vėl tenka kišti į besočio automato nasrus forintus.

Viešbučio registratūroje budi vėl nematytas čigelis. Ir vėl atskridusiojo iš Mėnulio mina pasitinkamas mano klausimas, iš kurios šalies atsibeldė personos, visą naktį „meidinusios“ didelį „noizą“. Recepcioninkas ilgai knisasi po „papkes“, vartalioja popierpalaikius, bet iš jo naudos kaip iš avijaučio pieno. Ar reikia parašyti, kad jis ištarė: „Aš labai atsiprašau, bet tikrai nežinau!“? Lieku vienas su trim (o gal keturiais?) atsakymo variantais – Danija, Švedija, Norvegija, Islandija. Tikrai ne suomiai, nes jų kalbą atpažįstu. O gal ir gerai, kad vengraitis pakartojo Marytės Melninkaitės žygdarbį, neišdavė? Antraip būčiau apkaltintas tautinės neapykantos kurstymu.

Apie dušo kambarėlių tvarką paryčiais neberašysiu. Nebetikrinau, ir kiek šiukšlių dėžučių, nepaisydami grėsmingųjų lapelių, iškonstravo neraliuoti skandinavai. Tačiau staiga apėmė toks galvijiškas įsiūtis, jog grižęs kambarin, pašokau ir spyriau į putoplastinę sieną – tegul nemiega ir mįslingosios demokratinės šalies atstovai. Apakintas įniršio išstenėjau mintį – kuklias įlūžusios „sienos“ pėdos dydžio pėdsako panaikinimo išlaidas viešbutėlio nežiniukams tegul padengia sukčių kavinaitės administracija. Baisu, kai šitaip sumąsto penkiasdešimtmetis žilstantis dviejų vaikų tėvas! Supuvęs inteligentas.

__vej___Bastionas_Budape__tas_2_II.JPG...Gatvę šalia Žvejų bastiono surandame nesunkiai. Pasistatome mašiną, vėl sumetame forintus už visą valandą. Funikulieriumi pakylame į architektūros ansamblių teritoriją. Jaučiamės lyg pasakoje, netrikdo net šalia statomas stiklabetonis „Hilton“ viešbutis. Nežinau, kodėl, bet ant kalvelių išsibarsčiusi Buda pasirodė mielesnė už smogo prismaugtą Peštą. Lyg pirmykštis žmogėnas, orientuodamasis tik pagal saulę, mėginu išvažiuoti iš sostinės magistralės M3 link. Iš pradžių, aišku, vadovaudamasis kelio nuorodomis, tačiau kiekvienoje lygiareikšmėje sankryžoje pasisuku man pasirodžiusiu platesniu keliu, pamažu imu suvokti, jog Budapeštas taip lengvai nepasiduos. Prasideda kažkokios vaikų stovyklos, miškeliai. Išlipu ir studenčioko su kasyte imu klausinėti, kaip išsikapstyti iš šio labirinto. Žemėlapyje susirandame buvimo vietą – į tyrus nugrybavau apie penkis kilometrus. Grįždamas lemtingosios sankryžos link, vėl pasuku ne ta kryptimi. Rodyklės ir šeštąjį, ir septintąjį kelią rodo tiesiai, bet iš tikrųjų vienas sukasi šiek tiek kairiau.

Šitaip išsitampius nervus ir pagaliau ištrūkus už sostinės ribų, pačioje pirmoje degalinėje privalu sustoti ir nusiraminant išgerti kavos. Čia jau nebe pirmą kartą pastebiu, kaip nuoširdžiai šypsosi vengrai, užsieniečių lūpose išgirdę savosios kalbos frazes. Mes – Vespreme. Atkreipiu dėmesį, kad raudona šviesoforo lempa dvigubai didesnė už geltoną ir žalią. Miestas turi savo „Laisvės alėją“, tik gerokai trumpesnę ir truputį siauresnę už kauniškę. „Rosmann“ parduotuvėje surandame jau Budapešte gautame lankstinuke reklamuotus „Elizabeth Arden“ kvepalus, sostinėje, aišku, išpirktus, kurių 50 ml buteliukas kainavo tik apie dvidešimt litų. Jokių tūkstantinių kainų nepamatome ir vieno prekybos centriuko antro aukšto savitarnos kavinėje (patiekalai daugiausia nuo 450 iki 800 forintų). Pėsčiųjų gatvės pabaigoje įsitikinu, kad ne tik rumunai pjausto komunistinius herbus iš savo vėliavų. Vengrai – taip pat.

__vej___Bastionas_Budape__tas_II.JPGImu prisiminti, kad Budapešto viešbutėlyje nutiko ir malonesnių dalykų. Tarkim, vienas barzdotas aktoriškos išvaizdos budėtojas (per dvi paras jis padirbėjo tik kelias valandas) – panašus į mūsų Regimantą Adomaitį „Niekas nenorėjo mirti“ laikais – neatsisakė pagelbėti dėl tolimesnių nakvynių. Surinkęs Zankos, o vėliau Miškolco svečių namų numerius, daviau jam savo telefoną. Vengras su vengru vis vien lengviau susitars. Užsakydamas nakvynę jis juk patvirtins, kad mes tikrai atvažiuosime, nes jau esame Budapešte. Zankoje vietas pavyko gauti, o Miškolce norimą dieną viskas jau buvo užsakyta. Įsiminė vengrų Regimanto dažnaiusiai į telefono mikrofoną tartas žodelis „super“.

(Bus daugiau)

Nuotraukose: Budapešto vaizdai

                               Vido Beitnaro nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)