Švedų žurnalistas Jonas Ohmanas: "Siekiu gilesnės Lietuvos pažinties"

Laikraščio "Tremtinys" žurnalistės, LŽS narės Dalios MACIUKEVIČIENĖS  pokalbis su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bičiuliu – Švedijos žurnalistu, vertėju, dokumentinių filmų kūrėju Jonu OHMANU

– „Tremtinio“ laikraščio skaitytojams labiausiai esate pažįstamas kaip Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ vertėjas. Per keletą pastarųjų metų atsiskleidėte kaip dokumentinių filmų apie sovietų okupaciją, Lietuvos ginkluotos rezistencijos laikotarpį kūrėjas. Kas Jus paskatino imtis šios temos ir kas Jums pačiam mieliau – versti knygas ar kurti dokumentinius filmus?

– Nedvejodamas atsakau – esu teksto, tai yra knygos, žmogus. Skaityti ir versti turiningą, prasmingą leidinį tikrai labai patrauklu. Esu įsitikinęs, kad gilios minties knyga gyvuoja ilgai ir turi išliekamąją vertę. Pagaliau įtikinamai, kūrybiškai pateiktas knygos siužetas žadina mūsų vaizduotę, o pastaroji veda svajonių ir lūkesčių įgyvendinimo link.

Ne kartą esu minėjęs, kad siekti gilesnės pažinties su Lietuva mane paskatino būtent Juozo Lukšos knyga „Partizanai“ ir pati jo asmenybė. Lietuvos okupacijos ir ginkluotos rezistencijos laikotarpis – neapsakomai dramatiškas jūsų tautos istorijos puslapis, kuriame jauni žmonės gyveno ir vedami gilios vaizduotės sukurtos vilties pasiryžo kovoti ir žūti – žūti tikėdami ateitimi. Dirbdamas archyvuose, vartydamas senas partizanų nuotraukas atrandu vis naujų lietuvių tautos bruožų, suprantu, kad gyvendami nežmoniškose sąlygose jie stengėsi išlikti solidūs ir pavyzdingi. Kai įsigilinu į žmogaus vidinę esmę, emocijas, negaliu atsistebėti randamais vaizdais, skaudžiais, kartais net magiškais.

Sovietų okupantas taip pat puikiai suvokė vaizduotės galią – paradai, lozungai, spaudos persekiojimas buvo tos pačios žmogaus vaizduotės kontrpuolimas, siekiant įtvirtinti primestą valią. Taigi šis unikalus dramatiškas lietuvių tautos laikotarpis labiausiai patraukė mane vis labiau gilintis ir siekti istorinių žinių, tačiau iš pradžių tikėjausi, kad apie skandinavams nežinomą Lietuvą ir kitas Baltijos šalis papasakosiu tik Švedijos piliečiams, tačiau laikui bėgant supratau, kad tai turi vystytis kur kas plačiau.

Dokumentinių filmų kūryba – tik papildomas įdomus mano veiklos priedas, tačiau šiuo metu tai galinga informacijos priemonė, per kurią galiu paskelbti savo mintį, labai reikalingą ir Lietuvai, ir pasauliui. Siekdamas, kad Baltijos šalys gyvuotų, savo dokumentika pateikiu lyg atkirtį vis dar nesikeičiančiai, ypač jūsų šalies okupacijos atžvilgiu, Rusijos politikai, toleruojančiai žmogaus smurtą ir puikiai išmanančiai kino meno ir minties galią. Prisiminkite propagandinius Gruzijos karo reportažus arba retkarčiais pažiūrėkite kanalo „Bojec“ transliuojamas laidas. Tikrai kirba mintis, kad Rusija vėl ruošiasi karui...

Filmo kūryba – tikriausiai daugelio jaunų žmonių svajonė, tačiau tai sudėtingas, sunkus ir alinantis procesas. Manau, kad „normalus“ žmogus šia veikla neužsiima. Tačiau kad ir kokio ypatingo siužeto filmas bebūtų, tai tik trumpalaikis, gal net vienkartinis produktas.

– Neseniai Lietuvos televizijos eteryje matytas Jūsų su bendraautoriumi režisieriumi Juozu Saboliumi sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės trajektorijos“ apie pusę amžiaus trukusią Lietuvos okupaciją kone visiems paliko puikų įspūdį. Kaip Jums tai pavyko?

– Pirmiausia už tai noriu padėkoti Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, pagrindiniam projekto vykdytojui, nes šiuo atveju galėjome laisvai naudotis archyvine medžiaga, žinoma, sutelkėme turimą kino meno kūrybos patirtį, žinias. Na, partizaniškai tariant, „šūvių netrūko“. Dirbti buvo labai įdomu, nes iš esmės sutapo bendraautorių – mano, švedo, ir lietuvio – nuomonės, tik gal šiek tiek skyrėsi požiūris, kuriuos istorinius momentus filme reikėtų akcentuoti. Reikėtų paminėti, kad „Laisvės trajektorijos“ buvo pastatytas per kelis mėnesius Lietuvos Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos užsakymu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) konferencijai, prieš porą savaičių vykusiai Vilniuje, Lietuvos atstovybėms užsienyje, ir eiliniam žiūrovui. Šis dokumentinis filmas tikrai puiki proga Europos visuomenę plačiau supažindinti su istoriniais Lietuvos įvykiais.

– Betarpiškai bendraudamas su Laisvės kovos dalyviais ir buvusiais tremtiniais tikriausiai žinote, kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vienas iš svarbiausių veiklos prioritetų – jaunosios kartos supažindinimas su tikrąja sovietų okupacijos ir rezistencijos laikotarpio istorija bei skatinimas ja domėtis. Jūs savo ruožtu taip pat mielai bendraujate su Lietuvos jaunimu ir kalbate ta pačia tema. Ar galite pasakyti, kad jaunam žmogui įdomi tautos istorija? Ar pastebite, kad Lietuvos jaunuoliai ir vidurinioji karta jaučiasi visaverčiais europiečiais, o gal matote išskirtinių bruožų?

– Galiu patvirtinti, kad jaunas lietuvis, išsilavinęs, gabus, mėgstantis keliauti, mokantis užsienio kalbų, siekiantis padirbėti svetur, puikiai integruojasi Europoje. Daugelis paklaustųjų nedvejodami atsako esą europiečiai, tačiau, manau, šis atsakymas tik formalus. Bendraujant ir geriau susipažinus, pajunti, kad daugelis lietuvių yra tarp dviejų didelių juos supančių erdvių. Kol kas jiems sunku suvokti, kodėl dar taip neseniai buvusi tiesa virto melu. Pavyzdžiui, po vieno dokumentinio filmo peržiūros jaunuolis prisipažino, kad jo senelis rezistentus vadina „banditais“, ir tik pamatęs filmą jis pradėjo permąstyti rezistencinės kovos esmę. Taigi jaunas žmogus privalo vis giliau domėtis savo tautos istorija ir gebėti vertinti faktus, nes veikiamas dabartinių globalinių jėgų, tačiau norėdamas kurti savo gyvenimo erdvę privalo būti labai stiprus. Šiuo metu lietuvių jaunimas jaučiasi laisvas, tačiau bendraujant gali pajusti šeimos šaknų, perteiktos patirties įtaką, ugdomas vertybes. Pastebėjau lietuvių tautos bruožą – kritiniu atveju esate ištvermingi ir vieningi, tačiau esant „plaukiojančiai“ situacijai, daugelis sutrinka, lyg kažko lūkuriuoja, nesuranda veiklos. Taip pat lietuviams būdingas charakterio bruožas – arba esi „ponas“, arba – „niekas“... O ką jau kalbėti apie „vadus“... Skandinavijoje stengiamės gyventi kitaip – ten vertinamas kiekvienas, turintis sugebėjimų, savo gyvenimo viziją ir požiūrį, uždirbantis ir turtingas pagal poreikius, taigi tikrai laisvas ir nuo kitų nepriklausomas žmogus.

Kaskart vis mąstau, kokiu būdu ir kokia forma sudominti jaunimą, padėti jam susivokti ir vertinti susidariusią situaciją, kad kiekvienas per gyvenimą galėtų eiti savų vertybių vedinas, tačiau susidūręs su kitokia nuomone ar požiūriu, sugebėtų išlikti tolerantiškas, pakovoti su savimi. Esu sukaupęs netradicinių minčių, kaip šį iššūkį mesti. Betarpiškai bendraudamas su Baltijos šalių pedagogais stengiuosi išsiaiškinti jaunimo poreikius ir visus savo įgyvendintus dokumentikos projektus pateikiu kaip edukacinę medžiagą. Žinome, kad visuomenės atmintis trumpalaikė, tad norėdami išgirsti istorijos laikotarpių vertinimą, privalome su ja supažindinti ar priminti, kad kiekvienas galėtų mokytis vertinti praeitį ir esamą dabartį. Juk dabartiniu metu tik dalis jūsų jaunimo eitų ginti šalies nepriklausomybės, kiti liktų pasimetusiais prisitaikėliais.

– Dvidešimt metų gyvendamas mūsų šalyje ir iš esmės būdamas humanitaras galbūt reiškiatės ir kaip kultūros, literatūros ar kitų Lietuvos istorijos laikotarpių tyrinėtojas, ar domitės kitokia veikla?

– Gyvendamas Lietuvoje per laiko tėkmę vis plečiu savo akiratį, tyrinėju ne vieną sritį ir galiu teigti, kad jūsų gyvenimo erdvę suvokiu vis giliau. Domiuosi Lietuvos viduramžių istorija, ypač stebina unikalus šalies vystymasis po 1918 metais atkurtos pirmosios nepriklausomybės, stiprus lietuvių tautiškumo proveržis siekiant valstybingumo Sąjūdžio metais. Šiuo metu kaip tik kuriu dokumentinį filmą apie veikusį paminklosaugos, Atgimimo priešaušriu peraugusį į ekologinį žygeivių klubą „Atgaja“, renku dokumentinę medžiagą ir noriu išgirsti dabartinę veikusios organizacijos narių nuomonę. Bendradarbiaudamas su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio genocido okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti esu sukūręs dokumentinį filmą „Raudonieji Metai“ apie trijų Baltijos šalių pirmosios sovietų okupacijos laikotarpį. Kartu su bendraautoriais amerikiečiais užbaiginėjame dokumentinį filmą „Invisible front“ („Nematomas frontas“), rudenį Kaune ir Vilniuje peržiūrėtą minint Juozo Lukšos jubiliejines gimimo ir žūties metines.

Šia proga noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, Lietuvos kariuomenei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir minėtai komisijai už nuolatinį geranorišką bendradarbiavimą.

Per kelerius pastaruosius metus į gimtąją švedų kalbą esu išvertęs aštuonias šiuolaikinių lietuvių autorių knygas. Tai skirtingo žanro ir tematikos kūriniai – rezistencijos dokumentika, esė ir novelių rinkiniai, Zigmo Stankaus nepagražintais memuarais pagrįstas romanas apie Afganistano karą, prieštaringai pagarsėjęs Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Jurgio Kunčino romanas „Tūla“, meilės istorija sovietmečio realijų pasaulyje, ir kiti.

Viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“, populiarinanti lietuvių autorių leidinius pasaulyje, pakvietė mane į ateinančių metų vasarį vyksiančią Vilniaus knygų mugę atstovauti kelias užsienio šalis ir surengti romanų – kanadiečio rašytojo Antano Šileikos „Underground“, pagrįsto Juozo Lukšos „Partizanais“, bei amerikietės Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – pristatymą. Taigi Lietuvoje turiu galybę prasmingos veiklos ir sumanymų.

– Dėkoju Jums už pokalbį ir savaitraščio „Tremtinys“ redakcijos vardu linkiu geriausios sveikatos ir vis giliau prisiliesti prie mūsų tautos turtingos istorijos klodų.

Laikraštis "Tremtinys"