2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS. PENKI SOCIALISTINIO REALIZMO VAKARAI

"Nemunas", Kauno kultūros ir meno savaitraštis

 

G.Jankus II (n(_1.JPGTaip, tai ne paprasta Aleksandro Volodino veikalo „Penki vakarai“ adaptacija Kauno Kamerinio teatro scenoje. Tai neeilinė priplėkusios sovietinės realybės reanimacija, nuspalvinta sumeluota nostalgija, dirbtiniais jausmais, klišių prismaigstyta vaidyba ir šleikščia perdėm subuitinta stanislavskiškai realistine režisūra.

Sunku patikėti, kad mūsų laikais, teatrams jau seniai atsisakiusiems buitinės-psichologinės traktuotės, viso to sovietmečiu vyravusio liūdnai pagarsėjusio socialistinio realizmo – tiksliau, visapusiško melo metodikos, jau seniai naudojantiems kad ir vaizdo projekcijas, scenos nuardymus ir išardymus, instaliacijas ir performansus, dar įmanomas toks režisūrinis primityvizmas, toks niekuo nepaaiškinamas „gražus“, realistinis grįžimas į tik sovietmečiu masiškai teatruose naudotų štampų nelaisvę.

 Kodėl? Kodėl? Ir spektaklio pradžioje, ir pabaigoje neradau atsakymo, kam ir kodėl pasirinktas būtent šis veikalas, kodėl būtent taip jis traktuotas, ko siekė režisierius, kūrybinė grupė ir galų gale pats teatras? Kodėl užimta tokia neutralaus neva metraštininko poza, kodėl kiekvienas dramaturgo atsidūsėjimas priimamas kaip šventa dogma, kodėl vaizduojant melu ir ideologija grįstą veidmainystę, viskas atliekama rimtais veidais, kietai sučiauptom lūpom ir baltakiuojančiom akim?

 Kodėl nėra nė užuominos į ironiją, žaismą, lengvą pajuoką ar pašaipą, iš mūsų laikų žvelgiant į tokį tolimą, dar Stalino įšalo sukaustytą buvusią „plačiąją tėvynę“? Kodėl tokia netikėta pagarba šiam, regis dar 1959 metais parašytam veikalui, parašytam pagal visus to meto bolševikinio meno kanonus, žinoma, naudojantis ir šiokiomis tokiomis chruščiovinio atšilimo lengvatomis? Kodėl apskritai nėra nė kvapo statytojų moralinės pozicijos ar požiūrio? Gerai, bala nematė tų scenos instaliacijų ir perturbacijų, tačiau kuomet režisūra išnyksta veikalo remarkose ir aktorių reikšmingose pauzėse ar rankų mostuose, tenka susimąstyti dėl kelių dalykų – dėl kūrėjo meninės atsakomybės ir moralinės pozicijos.

Veikalo pasirinkimu ir traktuote statytojai, savaime aišku, daugmaž atskleidžia savo nuostatas, estetines pažiūras, pasaulėžiūrą ir poziciją. Todėl ir kalbame apie G. Padegimo, J. Jurašo, J. Vaitkaus teatrus, jų mokyklas, tokias skirtingas, tačiau ypatingai ryškias, įsimenančias, kalbančias atvirai ir nuoširdžiai apie mūsų skaudulius, netektis, viltis. Akivaizdūs šių scenos meistrų moraliniai imperatyvai, pilietinė pozicija ir savo aukštos misijos suvokimas. Pakanka prisiminti G. Padegimo „JAH“, J. Jurašo „Apsivalymą“ Kauno dramos teatro scenoje, ar J. Vaitkaus H. Ibseno „Visuomenės priešą“ Vilniaus nacionalinėje dramoje, dar pakankamai naujus pastatymus, didžiule vidine jėga bylojančius apie skaudžius istorinius lūžius, individo ir masės konfliktą, išdavystės ir kolaboravimo kainą.

J. Vaitkus metė eilinį iššūkį liberaliajai liokajiškai dvasiai, nūnai vyraujančiai ne tik sostinės kabinetuose, J. Jurašas, visa jėga prabilo apie pokario metų sovietizaciją, sovietinių okupantų siautimą ir išdavystę, G. Padegimas, scenos meistras kultūrosofas, šįkart atgaivino ir prikėlė mistišką kūrėją, dvasios maištininką ir pranašą J. A. Herbačiauską, nesutaikomą bet kokios prievartos (žinoma, ir kultūrbolševikinės) priešininką, pateikė itin precizišką prieškario Laikinosios sostinės kultūrinę ir politinę studiją, atskleisdamas gilumines Nepriklausomybės pakasynų priežastis, ir visa tai padarė, naudodamas ne tik modernias priemones - vizualizacijas bei tiesiogines transliacijas. Visa tai padarė degdamas, tikėdamas, teigdamas, įtikindamas kitus, visų pirma aktorius, kurie taip pat, atsidūrę JAH fejerijoje, gyveno, kentėjo, kovojo už savo tiesą, už lietuvybę ir laisvą dvasią.

 Kaip gi paaiškinti, kad tokiame pilietine gyvastimi ir moraline pozicija pulsuojančiame fone atsirado šis anemiškas, bekraujis, sovietine nostalgija prisodrintas darinys? Kaip paaiškinti, kad Kamerinis teatras, neseniai suvirpinęs širdis D. Čepauskaitės veikalu „Diena ir naktis“, režisieriaus Stanislovo Rubinovo pakylėto į tragiškos holokausto istorijos ir akistatos su sąžine lygmenį, šalia repertuare turi ir tokį sovietinį reliktą? Galgi viskas paprasta ir banalu. Atsirado režisierius, sumanęs supažindinti žiūrovus kauniečius su, jo manymu, klasikine, veik tobula sovietine pjese, ir šit sumanymas įgyvendintas. Tačiau kam? Kam ši sceninė vizualizacija, gyvasis teksto paveikslas, atgijusi iliustracija?

 Režsierius Algimantas Pociūnas būtent taip – iliustratyviai ir primityviai traktavo šį neblogai žinomą veikalą, nuskalambintą dar N. Michalkovo pagarsėjusiame sovietmečio filme, ir sunku suvokti, kodėl būtent tokio sprendimo ir traktuotės griebėsi keliaujantis režisierius – juk akivaizdu, kad nei kūrybinio ginčo, nei polemikos, nei šaržo ar neduokdie, pašaipos šiame pastatyme ir su žiburiu nerasi. Vietoj drąsaus požiūrio į subanalintą, kanonine tapusią melodramą, vietoj nūdieniško modernaus, žaismingo ar pajuokiančio požiūrio į to laikotarpio socialinius santykius, dirbtinumą, komunizmo statytojų „moralinį kodeksą“, darbo spartuolius ir gamybinius laimėjimus „darnios sovietinės šeimos“ fone, A. Pociūnas pasirenka socialistinio realizmo metodiką ir patetiškai užgęsta, kaip režsisierius, aktoriuose, palikdamas jiems pareigą sąžiningai murkdytis Nemirovičiaus-Dančenkos hiperrealizmo pinklėse.

 Ko vertos nuolat skambančios sovietmečio dainuškos, tos socialiai aktyvuotos entuziazmo patarškos, tas sovietinis popsas, kurio fone vyksta realistinės herojų neva dramos. Ko vertos skrupulingai sąžiningai atkurtos aprangos, buities detalės, rezginėlės, plastmasinės gėlės ir iškabinėti įspėjimai rusų kalba. Ko vertas geležinkelio stoties bufetas su šniaukrojančiu „graždane pasažyri“, pūstašoniais grafiniukais ir natūralistine kultūringo nugėrimo scena...

Tokių verčių galėčiau vardinti ilgai, tik ar verta? Nejau statytojas nejaučia, kad tuo savo rimtumu ir neva istoriškumu kaip tik atrodo juokingai pretenzingas ir tuščias? O gal tai buvo pagrindinis sumanymas – būtent tik imituoti, vaizduoti tą istoriškumą? Tuomet tokia imitacija itin gudriai užmaskuota ir žemesnio suvokimo žiūrovui neįkandama.

 Senais sovietmečio laikais kiekvienas teatras Lietuvoje, kaip ir kitose sąjunginėse respublikose, savo repertuare privalėjo turėti vieną ar keletą sovietinių „broliškų“ dramaturgų veikalų. Tačiau ir tada ieškota originalesnių, įdomių kūrinių, galų gale, bandyta scenoje išvengti sovietinių klišių, kalbėti „ezopo kalba“. Dabar to reikalavimo nėra, nėra ne tik Ezopo, kai kuriuose pastatymuose nėra jokios kalbos – nei simbolinės, nei atviros, nei skaudžios. Ar tokie pokyčiai turėtų stebinti? Ar A. Pociūnas – išimtis Kaune? Ką jūs. Jis turi daug bendraminčių. Skinasi kelią į lietuvišką sceną visokiausi kiti socialistinio realizmo apologetai – visų pirma, Gorkis, su savo dugnais, vasomis ir železnovomis. Skinasi kelią kiti sovietiniai autoriai. Reanimuojami, pagrąžinami, kilstelėjami ant koturnų...

 Pakylėtas Volodinas ir jo personažai scenoje atrodo skaisčiai išdažytomis mumijomis, atgijusiomis marionetėmis, kurias pakiliai bando vedžioti režisierius, tačiau tai, pasak S. Charmso aprašyto Semiono Semionovičiaus, ko gero, optinė apgaulė – kaip su mužiku, kuris iš pušies rodė kumštį. Užsidedu akinius – rodo kumštį, tai yra, režisuoja. Nusiimu akinius – nėra kumščio, tai yra, režisieriaus... Žodžiu, kaip bežiūrėk, optinė apgaulė, toji A. Pociūno režisūra. Todėl aktoriai bando prasimanyti pagal savo talentą, mokyklą ir gebėjimus. Nurodymas vienas akivaizdus – realistinė psichologiškai motyvuota vaidyba. Nes kitaip – griežtas nemirovičiaus-Pociūno „nie veriu. Nie veriu“.

 Aš tikiu. Aš patikėjau geriausiais talentingų aktorių ketinimais ir apgailestauju, kad jiems teko murdytis sovietinėse paplavose, vaizduojant pakylėtus jausmus ir tikrąją meilę, aukštą moralę ir gėrio pergalę prieš klastą ir veidmainystę. Juk visa tai melas, socialistinio realizmo melas, leidžiantis šiek tiek parodyti kai kurias personažų klaidas, menkus nuokrypius ir silpnybes, tačiau nedelsiant didaktiškai pasitaisančius, tobulėjančius ir toliau kuriančius šviesią komunizmo ateitį.

 Iljiną ir Tamarą – kažkokio šmaikštuolio pakrikštyto Odisėjumi ir Peneleope (juokingiausio apibūdinimo titulas garantuotas) vaidina Aleksandras Rubinovas ir Eugenija Bendoriūtė. Realistiškai vaidina. Sodriai. Rusiškai. Stanislavskiškai. Aleksandras gražiai skambina gitara ir dūsaudamas gražiai dainuoja apie putiną (tokį augalą) rusiškai. Pardavėja Zoja (Asta Steponavičiūtė) realistiškai ir sodriai vaidina meilės išsiilgusią prisirpusią vyšnią ir įtikinamai vilioja Iljiną. E. Bendoriūtė labai realistiškai vaikšto, rūpestingai auklėja jaunąjį studentą Slavą (Vytautas Gasiliūnas) ir stropiai slepia savo jausmus Iljinui. Katia (Simona Bladženauskaitė) labai realistiškai ir įtikinamai apsvaigsta nuo kelių stiklinaičių, be to, ji betarpiška ir natūrali scenose su studentu Slava, kuris, kaip jaunosios kartos atstovas, nematė karo, ir dėl to jaučiasi gan drąsiai ir laisvai. Inžinierius Timofejevas (Gintautas Bejeris) taip pat realistiškas, jis toks pats realus, kaip ir jo ar draugo Iljino skrybėlė, jis labai efektingas scenoje su reflektoriumi finale, kuomet tasai sprogsta ir užpildo socialistinę sceną dūmų kamuoliais... Šit, pagalvojau, dabar režisierius tvykstels kokį antisovietinį akibrokštą... Deja. Dūmai išsisklaidė ir atėjo realistinė graži pabaiga – meilė nugalėjo dūmus, nesusipratimus ir mūsų sovietiniai herojai toliau laimingai gyvens iliuzijų pasaulyje.

 A. Pociūnas gudrauja, pozuodamas. Mat jam tarybinė praeitis – tik „egzotika, toje praeityje žmogaus mikropasaulis išlikęs jautrus ir pažeidžiamas, todėl ši pjesė yra aktuali ir šiandien“ – taip teigia režisierius programėlėje. Tikrai keistos, švelniai tariant, tokios nuostatos. Prievartos ir dvasinio smurto ideologija – egzotika? Ar sovietinė sistema neluošino žmonių likimų? Ar sovietinė ideologija ir veidmainystė neapvertė aukštyn kojom visų įprastų moralės normų ir tų „atraminių žmogiškų postulatų“? Nejau sovietinė santvarka kelia tik nostalgišką šypseną ir apskritai gan mielus prisiminimus? Nejau A. Pociūnas nesurado daug tinkamesnių „žmogiškų aistrų“ atskleidimui veikalų?

Nejau... Kodėl... Kam... Klausimai lieka lyg ir be atsakymo. O gal atsakymas glūdi pranašiškuose jau minėtuose G. Padegimo fejerijos herojaus J. A. Herbačiausko žodžiuose – „kultūrbolševizmas įvairiais pavidalais skverbiasi į laisvos Lietuvos dvasią... Budėkime...“

 Sovietinės realybės reanimacija, blyški pjesės ir filmo kopija, nuolanki realistinė traktuotė verčia atsidusti, kalbant apie „Penkių vakarų“ režisūrą – „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas... Bet kadangi esi drungnas...“ Taip, režisierius A. Pociūnas šiuo savo pastatymu parodė tokį „drungnumą“, kad „karštų ir šaltų“ režisierių gildijoj turėtų jaustis nejaukiai. Tačiau nemanau, kad jis vienišas. Tokių „drungnų“ kūrėjų apstu ir tatai mato net Semionai Semionovyčiai, ir su akiniais, ir be akinių. Tatai ne optinė apgaulė.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)