2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nacionalinės premijos laureatas Bernardas Aleknavičius: „Kai turi užsiėmimą – tai ir gyveni“

15 min

1293179116bernardasaleknavicius_II.jpgŠių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos žurnalistų ir fotomenininkų sąjungų narys, Vinco Kudirkos ir Ievos Simonaitytės premijų laureatas, klaipėdietis Bernardas Aleknavičius savo kūrybinį kelią pradėjo Kaune. Gimė, augo, mokėsi, dirbo Lekėčiuose, o baigęs Kauno pedagoginę mokyklą jis  mokytojavo Kačerginėje. 1960 - 1963 metais buvo Kauno rajono laikraščio redakcijos korespondentas, 1963–1993 metais Eltos fotoreporteris Klaipėdai ir Žemaitijai. Pateikiame Aurelijos Kripaitės pokalbį su Bernardu Aleknavičium, kuris šių metų vasarą švęs 82-ąjį gimtadienį.

Beveik pusę amžiaus Klaipėdoje gyvenantis žurnalistas, fotografas, kraštotyrininkas jau tapęs šio miesto dalimi. Iš Šakių rajono kilusį zanavyką klaipėdiečiai priėmė į savo gretas. Prieš kelerius metus B.Aleknavičius tapo Klaipėdos garbės piliečiu.

Nacionalinės premijos laureatas – ilgametis Eltos korespondentas, surengęs 14 fotografijų parodų, tradicijos pirmąją metų dieną paminėti ir K.Donelaičio gimtadienį puoselėtojas, bendrijos „Mažoji Lietuva“ sumanytojas, Klaipėdos Vydūno klubo įkūrėjas.

Kraštotyrininkas yra išleidęs 24 knygas, tarp jų „Kristijono Donelaičio portretas“, „Žvejų kaimelio kronika“, „Lekėčių sakmės“, išėjo jau aštuoni tomai enciklopedinio leidinio „Novužės krašto vaikai“ ir kt.

-Beveik visas knygas surašiau tik išėjęs į pensiją, – pradėjo pokalbį B.Aleknavičius. – Jau pensijoje būdamas paruošiau 35 knygas. Dar 15 laukia, kuomet bus išleistos. Manau, kad jei tik žmogus, išėjęs į pensiją, turi darbo – tai jis ir gyvena. Jei neturi mėgstamo užsiėmimo – tai ir negyveni.

Skambino bičiulis iš Vokietijos. Sako: koks tu laimingas, turi užsiėmimą. Pasiūliau jam parinkti man medžiagos apie Kazį Lozoraitį. Praeina mėnuo, o jis man sako: labai sunkią užduotį davei, niekaip negaliu. Gerai, kad mano sūnus Gintaras (Gintaras Aleknonis – žurnalistas, laidos „Ant svarstyklių“ vedėjas – aut. past.) Romoje buvo sutikęs Kazį Lozoraitį ir su juo bendravęs. Taip atsirado K.Lozoraitis knygoje „Novužės krašto vaikai“. Dėl šios knygos Šakių rajonas ir pasiūlė mane premijai. Ne Klaipėda, o Šakiai.

-Ką dar planuojate parengti leidykloms? Ko dar nespėjot?

-Viską padariau, dabar reikia, kad kas išleistų. Aš leidyba, lėšomis nesirūpinu. Rūpinasi leidyklos. Esu dėkingas klaipėdiečiams, kurie padeda mano kūrinius realizuoti. Galima priruošti ir kalnus, bet tada niekas nepamatys.

-Esate gavęs įvairiausių apdovanojimų, esate Klaipėdos, Šakių rajono garbės pilietis. Ką reiškia šis?

-Be kitų žmonių nebūčiau nieko padaręs. Jokio leidinio neplanavau – viskas lyg savaime gimė.

Sovietmečiu apie daug ką nebuvo galima kalbėti – nei apie praeitį, nei apie kai kuriuos žmones. Dabar galima kalbėti viską! Aprašydamas tarsi prikeli pamirštus žmones. Dirbdamas tokį darbą labai praturtėji.

-Kaip jus gyvenimas susiejo su Klaipėda?

-Dirbau Kauno rajono laikraštyje, ėmiau fotografuoti. Klaipėdoje, Eltai reikėjo fotokorespondento. Tuo metu gyvenau Kačerginėje – tekdavo kasdien važinėti į Kauną. Tada susisiekimas buvo kitoks – neretai ir redakcijoje nakvodavau.

Per penkiasdešimt metų gyvendamas Klaipėdoje sukaupiau didžiulį archyvą – dešimtys tūkstančių negatyvų. Viską atidaviau bibliotekai.

Būtų labai nemalonu, kad išeinant iš gyvenimo tas sukauptas turtas būtų išmestas.

-Jūsų žmona Antanina atrodo lyg didžiausia pagalbininkė, su ja tariausi ir dėl pokalbio. Ar ji talkina jums ir kūryboje?

-Žmona didžiausia mano kritikė. Ji vis pyksta, kad per daug rašau. Per penkis metus išėjo dvylika mano knygų. Suraskit Lietuvoje žmogų, kuris per penkis metus būtų tiek knygų išleidęs! Žmona pyksta sako: tu nesiek kiekybės.

Pamenu, kai dar dirbau Eltai, man vis sakydavo: sutrumpink iki pusės – bus sodresnė publikacija. Paskui paprašo dar sumažinti. Kol lieka tik pavadinimas. Konkretu ir aišku.

Štai veikalas „Kristijono Donelaičio portretas“. Apimtis plati – portretų yra apie aštuoniasdešimt. Galima viską išmesti – palikti tik viršelį ir parašyti – Donelaičio portretas. Bus labai konkretu ir teksto nedaug. Bet ar kokybiška?

Nuotraukoje: Šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Bernardas Aleknavičius

                                                            Aurelijos Kripatės nuotr.

www.kaunozurnalistai.lt prierašas:

Nuoširdžiai sveikiname gerbiamą Bernardą Aleknavičių Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimo proga, linkime puikios sveikatos ir neblėstančio kūrybinio įkvėpimo! Džiaugiamės, kad yra kam tęsti tėvo pradėtus darbus. Laureato penkiasdešimtmetis sūnus, humanitarinių mokslų daktaras  Gintaras Aleknonis (iki 1992 metų Aleknavičius) - žinomas Lietuvos radijo laidų ir komentarų autorius, išleidęs kelias knygas.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)