Žurnalisto P.Žemkausko knyga „Juodasos sąsiuvinis“ – vakarykščiu žvilgsniu į šiandieną

Dovilė PUKERTAITĖ, leidykla „Kalendoriai”

knyga_II.jpg

Petras Žemkauskas – margaspalvė asmenybė: Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, poetas satyrikas, prozininkas. Galbūt tokios plačios šios asmenybės veiklos sritys ir lemia puikų rašytojo sugebėjimą žodžiu laviruoti įvairiuose kūrinių žanruose. P. Žemkauskas yra parašęs apysakų rinkinį „Trys bokalai alaus“, romaną „Neprasilenk su laime“, tačiau naujausias ir stambiausias jo kūrinys – dilogija „Juodasis sąsiuvinis“. Romane brėžiama ne tik meilės linija, bet lygiagrečiai jai, gal kiek ir užgoždamas ją, eina detektyvinių, mokslinės fantastikos elementų perpintos atskiros, bet kartu vieną romano visumą sudarančios istorijos.

Romano pavadinimas paslaptingas ir intriguojantis. Skaitytojas, pasižiūrėjęs į knygos viršelį ir perskaitęs jame užrašą „Juodasis sąsiuvinis“, susimąstys, kas tai per knyga? Koks šio sąsiuvinio turinys? Tai dviprasmiškas ir su skaitytoju žaidžiantis pavadinimas. Vienam tai gali sukelti asociacijų su blogų asmenų, darbų, poelgių sąrašu, kitam su slapta knyga, kurioje užfiksuoti juodžiausi gyvenimo tarpsniai, kažkam galbūt kils mintis apie dienoraščio žanrą. Rašytojas šiuo aspektu nustebina. Pateikia istoriją, kurioje veikėjai siekia paprastų tikslų – padėti žmonėms, kovoti ir naikinti mūsų šalyje įsikerojusį blogį, tačiau tai daro ne paprastai, o pasitelkdamas naujausią žmonijos išradimą, kuris turėtų gimti koja kojon žengiant mokslui ir gyvenimui. Nematomas žmogus – pagrindinė romano ašis, aplink kurią sukasi visas veiksmas.

Nors knyga perpildyta mokslinės fantastikos elementų, tačiau „Juodojo sąsiuvinio“ tema aktuali šiandienos žmogui. Svarbu visų laikų žmogui, nes gėrio ir blogio kova – niekada nesiliausiantis procesas tiek realiame gyvenime, tiek įvairių žanrų kūriniuose. Juk ir žmogus savyje turi gėrio ir blogio dalelių.

Pagrindinis romano veikėjas – Tautvydas, universiteto dėstytojas, profesorius, mokslinės laboratorijos vadovas ir stebuklingojo išradimo autorius. Romano pradžioje užsimezga meilės istorija tarp jo ir studentės Ugnės, kurią vėliau nustelbia kiti įvykiai. Knygoje tolygiai pasiskirstę gerieji ir blogieji veikėjai. Ypač spalvingi blogiukai, autorius puikiai sukuria jų įvaizdžius, perteikia pomėgius, intelektą, pasitelkdamas kasdienę, tokiems žmonėms būdingą šnekamąją kalbą. Jų vardai nėra dažnai minimi, jie vadinami pravardėmis ir tai dar labiau sustiprina neigiamo veikėjo įspūdį, jo vaidmenį romano eigoje.

Realios ir gyvenimiškos situacijos priartina fikcinį knygos lygmenį prie skaitytojo. Skaitydamas nesijauti esąs už knygos ribų, esi knygoje, nes skaitai apie paprastas, gyvenimiškas problemas, tik autorius pateikia ne visai paprastus šių problemų sprendimo būdus. Kartu su veikėjais klaidžioji Kauno gatvėmis, Laisvės alėja, pabuvoji Nemuno saloje… Tačiau visas realumas kontrastuoja su autoriaus rašymo stiliumi, žodynu, kai kuriomis vietomis. Mobiliuosius telefonus autorius gražiai vadina mobiliukais, kas kai kuriems skaitytojams gali sukelti šypseną, nuskambėti kiek per saldžiai. Arba dažnai minimi stacionarūs, laidiniai telefonai – jau kiek nutolusi realybė, nebe tokia populiari ir ne taip dažnai naudojama. Kompiuteris romane taip pat dar vaizduojamas kaip kažkas nauja. Svarbu tai, kad knygą sudaro du romanai. Pirmajame – „Juodasis sąsiuvinis“ šie bruožai ne tokie ryškūs, nes skaitytojas supranta, kad rašytojas kalba apie XX a. laikotarpį, tačiau antrajame romane „Nematomieji“ nėra ryškaus laiko perėjimo į XXI a. Tai supainioja skaitytoją, nes jis skaito apie šiandienos įvykius, apipintus senosiomis realijomis, ne šiandienos žmogui būdingais žodžiais. Tokie bruožai atskleidžia, kad autorius mėgina rašyti šiuolaikiškai, tačiau atrodo, kad jam yra sunku visiškai atsiriboti nuo praėjusio laiko ir įsijausti į XXI a. žmonių gyvenimus. Todėl galima sakyti, kad pirmasis romanas yra labiau pasisekęs, geriau atskleidžia vaizduojamo laikmečio dvasią.

P15_7054r_II.jpgGalima klausti, ar tai labai blogai?.. Galbūt ir jaunam skaitytojui įdomu patyrinėti ne jaunosios kartos rašytojo mintis, sakinius, žodžius. Vyresni žmonės, ypač kauniečiai, manau, kuo puikiausiai suvoks, apie ką ir kodėl yra rašoma, kodėl pasirenkamos vienos ar kitos romano veiksmo vietos, vaizduojamos vienokios, o ne kitokios realijos. Kiek žmonių, tiek ir nuomonių – auksiniai žodžiai, kuriuos galima pritaikyti ir kalbant apie knygas. Tik pasiėmęs į rankas ir perskaitęs „Juodąjį sąsiuvinį“, skaitytojas gali įvertinti rašytojo pastangas, talentą ir jai skirti tinkamą vietą savo namų bibliotekos knygų lentynoje. 

Nuotraukose: (viršuje) LŽS nario Petro Žemkausko romanas „Juodasis sąsiuvinis”; (apačioje) Už kūrybinius pasiekimus Petrui Žemkauskui aukščiausią apdovanojimą „Gintarinį parkerį” įteikia Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis

                                        Ričardo Šaknio nuotr.

 

Panašūs straipsniai