2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Saulius POCIUS. Lingvistinių protezų įkaitai

Dienraštis "Klaipėda"

21703c_II.jpgPorą galvijiškų keiksmų į tiesioginį eterį drėbtelėjusio Egidijaus Dragūno žvaigždė jau porą savaičių žybsi ryškiau. Vieni žvengia pakampėse, kiti rėžia pykčiu pasūdytas ištarmes, treti posėdžiauja ir kalba apie bausmes. Ne E.Dragūnui, o tiems, kurie niekuo dėti, bet yra atsakingi pagal biurokratinį suvokimą.

Kaltųjų dėl šito išpuolio puolė ieškoti ir Radijo ir televizijos komisija. Neapsirikite, lietuviai. Nereikia jos painioti su LRT taryba, kurią scenaristas Jonas Banys išvadino nekompetentinga ir kišenine. Yra dar ir kita išlaikytinių šutvė – minėta Radijo ir televizijos komisija, vadovaujama klerikalų statytinio. Ši komisija griebėsi ir „Klaipėdos maisto“ reklamoje išplėtotos misijos – įtvirtinti „gero skonio tradiciją“. Sakysite, kuo čia dėtos LRT komisija ir mėsa? Cha, pacituosime: „Lietuvos radijo ir televizijos komisija, pagal kompetenciją atlikdama Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą bei siekdama puoselėti gero skonio tradicijas ir stengdamasi apginti viešąjį interesą, š. m. sausio 18 d. svarstė problemą dėl pasitaikančių necenzūrinių posakių televizijos programose tiesioginio eterio metu.“

Išties. Svarbu rimtai suformuluoti problemą, kad būtų galima pateisinti institucinę pačios komisijos reikšmę. Tokių pastangų įkarštyje, matyt, kažkas ir įrašė TV plotuose girdėtą frazę apie „gero skonio tradiciją“.

Suprantama, pastangos nagrinėti patį keikimosi fenomeną yra pagirtinos, nes Lietuva taip keikiasi, jog atrodo, kad visi esame lagerio zonoje. Keikiasi vaikai, moterys, keikiasi pedagogai ir aukščiausiosios valdžios atstovai. Šis reiškinys taip giliai įsišaknijo, kad tapo neatsiejama mūsų visų gyvenimo dalis. Totoriški keiksmai net įgijo ir tam tikrą teigiamą vaidmenį, nes padeda išsikrauti, dažnais gyvenimo atvejais pareikšti savo vertinimą ir poziciją. Nesunku pastebėti ir tai, kad keiksmažodžiai mūsų kasdienėje kalboje ėmė atlikti tam tikrą pagalbinę funkciją, padeda tiksliau išreikšti mintis ir suteikia papildomų reikšmės atspalvių.

Tačiau fenomenologiškai „suskliaudus“ tokią patirtį ir grynąja sąmone pažvelgus į mūsų kalbėseną, turėtų apimti tikras siaubas. Kalėjimams būdinga patirtis taip ryškiai sklinda iš mūsų tariamų žodžių junginių, paryškintų totoriškais ištiktukais ir jaustukais, jog gali pasirodyti, kad Lietuvos teritoriją išties riboja spygliuotos vielos raizginiai.

Tokios patirties grynuoliai tiesiog veržiasi į paviršių kad ir visų laikų ryškiausiame lietuviškame filme „Zero II“, kurį irgi neseniai parodė viena komercinė televizija. Sociologai turėtų naudoti tą kūrinį kaip tiriamąjį objektą pokomunistinės būties reiškinių paaiškinimui. Geresnės sociologinės medžiagos tikriems atradimams nesurastumei net ir nuosekliausiai išnagrinėjęs patikimas statistines respondentų imtis. Kriokliu tyškantys triaukščiai keiksmažodžiai, suderinti su personažų veiksmais taip tiksliai, kad nė akimirkos negali suabejoti atskleidžiamos klaikios socialinės gyvasties tikrumu.

Tačiau žiauriausia ne tai. Didesnį nerimą turėtų kelti ne besikeikiantis ir į praeitį palengva žengiantis E.Dragūnas, o pati jauniausioji karta, dažnai jau nebeatskirianti, kur čia keiksmai, o kur įprasti žodžiai. Jie niekada nesimokė rusų kalbos, bet tarpusavyje kalba iškrypėliškais slavizmais: „Zanūdos, karoče, tūsui – kancovkė“. Tokiais lingvistiniais protezais bendraujanti jaunuomenė tarsi byloja, jog praeities šmėklų neatsikratysime dar labai ilgai. Praeitis jų sąmonėje įgyja naujų grimasų, nuo kurių, kaip ir nuo keiksmažodžių, neišsivaduosime dar tikrai ne vieną dešimtmetį.

Nuotraukoje: Komentarų autorius, dienraščio "Klaipėda" vyr. redaktorius Saulius Pocius

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)