2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. Į BUDAPEŠTĄ IR KITĄ VENGRIJĄ IV. Nors gatvės ir tiltai tau pažįstami, bet ko paklausi... to negausi


Mi__kolcas__centrin___miesto_aiskt____Vengrija__II.JPGPervažiavus paskutinę Slovakijoje Kralio gyvenvietę net nepastebėjau Vengrijos sienos ženklo. O kam jo reikia, jeigu jau Tornalijoje pilna vengrų bei, regis, kabo ir jų vėliava. Vengrijos automobilių valstybiniai numeriai beveik tokie patys kaip ir lietuviški, tik mūsiškių lipdukų vietoje – brūkšnelis, atskiriantis tris raides nuo trijų skaičių. Viskas tas pats, tik mažesnio formato, ir suomių numeriuose. Vadinasi, mes bent jau šia prasme esame ugrofinai. (Po tris raides ir skaičius turi ir estai, tik skaičiai užrašyti pirmiau).

Gerą valandą lyg užburtas mėsinėju prašvilpiančių pro šalį automobilių numerius ir vis vaidenasi, kad štai pralėkė klaipėdiškis, kaunietis ar marijampolietis (LLA, GKE, EMS). Vėliau nustoju žvalgytis ir įsikalu sau, kad niekas nekreipia dėmesio į mūsų „vengriškus“ numeriukus. Tik kitą dieną gauruoton plikėn šauna paika mintis, kad išvydęs tokią pačią kaip mūsų raidžių ir skaičių kombinaciją it nevisaprotis garantuotai imsiu mostaguoti rankomis, sustabdysiu vengriukus ir abi mašinas nufotografuosiu.

Šiandien mano dukterėčios Gabrielės, pasaulį išvydusios Australijoje, antrasis gimtadienis. Likus keliems kilometrams iki Egerio, skambinu jos mamai į Sidnėjų. Maloniai nustembu, kai mažoji lietuviškai (nes kaimynų ir aplinkinių – australų, ukrainiečių, rusų bei ekvadoriečio tėvo įtaka labai stipri) ištaria: „Senelis supo“. Kai važiavome pietų Slovakija, virš Vengrijos kabojo pilki debesys, Tornalijoje atsisveikinome su visą laiką pliekusia saule, o mašinos kompiuterio ekrane išvydome vos 18 laipsnių Celsijaus šilumėlę. Tačiau kol persiraitome Matrų serpantinais į Egerį, oras gerokai įkaista. Kai picerijoje, kur padavėjos sunkiai supranta angliškai, per radiją netikėtai išgirstu mėgstamiausio vaikystės serialo „Kapitonas Tenkešas“ melodiją, galutinai patikiu, jog esu Vengrijoje.

Vaikštinėdami senamiesčio gatvelėmis pajuntame, jog parduotuvėlių darbuotojos mus akylai stebi (nei Lenkijoje, nei Slovakijoje niekas šitaip nesielgė). Užsukus į knygyną, du pardavėjai tuoj pat įkyriai siūlo savo paslaugas (dar vienas panašumas su Lietuva). Pamatęs muzikos skyrelį, klausiu, ar neturi „Neoton“ kompaktinės plokštelės. Kai jie suglumsta, pasitikslinu, ar apskritai šis vengrų kolektyvas dar egzistuoja. „I donʼt think so“, - pakankamai tipiškas vengrų atsakymas.

Užsukame į pranciškonų bažnyčią, bet Egerio piliai bei terminiam baseinui nelieka laiko. Iki 18 valandos žūtbūt reikia atsidurti Budapešto centre, viešbutyje, kurį pagaliau pavyko užsisakyti GYVU ŽODŽIU, lyg vengrų – turkų mūšį vaizduojančios dinamiškos skulptūros Egeryje dalyviui leidus nukirsti savo galvą („Tikrai po pusketvirtos valandos atvyksime iš Egerio!“) Tarp egerio ir Djondjošo šalia kelio vienur kitur pastebiu gal keturias geltonkases tamsiai įdegusias mergeles. Prie vienų (jos buvo dviese ir panašios į čigones) buvo sustojęs policijos automobilis. Tačiau kurios rūšies kanapes ar lelijėles jos pardavinėja visiškai suprasiu tik po trijų dienų, kai tuo pačiu keliu pro saulėgrąžų, vynuogių ir trešnių laukus riedėsime Lietuvos link.

Kirtus Budapešto ribą, temperatūra nuo 28 laipsnių pamažu pakyla iki išvakarėse Slovakijos televizijos kaimynų sostinei žadėto trisdešimt vieno. Savąją Vaci gatvę randame palyginti lengvai, deja, automobiliu patekti į reikiamą jos dalį – jokių šansų. Tai – siaurasis Kauno Laisvės alėjos variantas. Po vieno nesėkmingo bandymo atsidurti juo arčiau 77 – ojo numerio (štai tai ir skaičių, žadėjusių sėkmę, magija!) patenkam į klaikų kamštį. Čia jau nepadės net bombonešio navigatorius. Lipu laiptais ant šaligatvio ir kreipiuosi į du darbininkus, lūkuriuojančius gatvėje. Jie mieliau kalbėtųsi vokiškai, deja, mano vien šeštoje klasėje įgytų šios kalbos žinių aiškiai nepakaks. Pakviečiu vieną iš vengrų atsisėsti priekinėn sėdynėn ir kartu važiuojant parodyti, kuriomis senamiesčio gatvelėmis įmanoma priartėti prie viešbučio. Deja, angliškai jis supranta tik iki „ir“. Pasėdėjęs ir abstrakčiai paaiškinęs išlipa. Vėl įsispraudžiam į beveik nejudantį automobilių kamštį. Oras įkaitęs iki virpėjimo, variklio ventiliatorius zvimbia išsijuosęs. Ir nenumaldomai artinasi aštuoniolikta valanda.

Dunojus Budapestas II_1.JPG

Apsuku dar vieną ratą Sabado, Belgrado gatvėmis bei keliais skersgatviais ir įspraudžiu mašiną vos ne ant vienos kavinės laiptelių, tarp dviejų gėlių klombų. Čia stovėti draudžiama, bet mėginu įsivaizduoti, kad viešbutis vos už poros kvartalų lygiagrečioje gatvėje. Išlipu ir „pasileidžiu laukais palaidais plaukais“ (anot Rolando Vilkončiaus). Pabėgėjęs kelis šimtus metrų šiaurės – rytų – pietų kryptimis užlekiu laiptais iki registratūros. Deja, mergytės, minimaliai kertančios angliškai, negali pasakyti, kur man palikti automobilį. Sumokėjęs už dvi nakvynes, dabar jau puslankiu pietų – vakarų – šiaurės kryptimi atbėgu atgal tikriausiai jau policininkų apspistos mašinos link. Kaukiančių sirenų negirdžiu, bet tai dar nieko nereiškia. Automobilyje randu tik dvi keliauninkes. Sūnus Lukas Vaci gatvytėje blaškosi vakarų – rytų kryptimi, ieškodamas manęs. Kai grįžta, laukia nelengva užduotis.

Parlamento_r__mai_Budape__tas_2_II.JPGTurime du variantus. Pirmas – apie pusantro šimto metrų spiestis atbuline eiga prieš eismą, „Di arčio“ Arvydo Gaičiūno burtų lazdele sustabdžius mašinų srautą judrioje sankryžoje. Antras – įsilieti į spėtą įsimylėtą kamštuką ir slinkti trečią ratą Lajošo Košuto – Sabado – Belgrado gatvėmis, kol atsidursime Hazvano akligatvyje. Kadangi nesu burtininkas, raliuoju antrą variantą. Kai galiausiai įsmunkame į apendiksą matyt, pasigaili aukštesnės jėgos: dešinėje pusėje ant šaligatvio atsiranda laisva vieta. Mokėti už stovėjimą reikės tik iki 20 valandos. Valanda – 365 forintai – 4,85 lito (Egeryje tik 200 forintų už valandą). Neprarandu vilties ir registratūros mergytes mėginu iškvosti, ar netoliese yra stovėjimo aikštelė, kur automobilį būtų galima palikti dviem parom. Jos tik gūžčioja pečiais: „Visi mūsų to paties klausia. Mes nežinom!“

Įkyri mintis „Ko paklausi – to negausi“ kankino visą viešnagės Budapešte laiką. Ir nenorom tekdavo prisiminti tėvo pasakojimą apie 1979 – ųjų Vengriją. Tada buvau prašęs jo, kad perduotų susirašinėjimo draugei Evai, gyvenančiai Debrecene, lietuviškų suvenyrų. Deja, jo turistinės grupės maršrutas šio miesto neužgriebė. Todėl Egeryje (ar Budapešte?) su gidu nuėjęs į paštą mėgino suvenyrus išsiųsti mano duotu adresu. Paštininkas pakraipė galvą ir pareiškė negalįs atlikti šios operacijos, nes neturįs tinkamos dėžutės. Gidas šnibžtelėjo tėvui į ausį, kad šis duotų į leteną penkis forintus (kurie tuomet nebuvo taip klaikiai nuvertėję). Dėžutė atsirado akimirksniu.

Registratūros roželėms bakšišo nedaviau ne iš godumo. Joms tikrai neaktualu rūpintis svečių (kurių čia ir taip sočiai) ratais. Susimąsčiau, ar nevertėtų už stovėjimą mokėti trumposiomis žinutėmis. Bet gal tai galioja tik vietiniams? Automatas priima mokestį tik už tris valandas. Gal sumesti dar už devynias į priekį (kaip tai daroma, tarkim, Kaune, ir kontrolieriai viską supranta, nors visų talonų laikas – vienodas). O jeigu vengrų „žaliašvarkis“ šito nesupras? Tas „trivalandinis trydaliojimas“ nuodijo mūsų budapeštinį gyvenimą ir sugriovė iš anksto puoselėtas viltis įrašyti Vengrijos sostinę ketvirtuoju numeriu į jau aplankytų ir vėžio nevariusiųjų (po Kijevo, Prahos ir Liuksemburgo) sąrašą. Viešbučio kambaryje su dviem dviaukštėmis lovomis prikabinėta įspėjamųjų lapelių. Ant vidinės durų pusės – „NO SMOKING!!!!!!“ (suskaičiavom tiksliai – šeši šauktukai); gaisro aliarmo signalas, „pajutęs“ dūmelius, kauktų reguliariai kas penkias minutes.

Prie dviejų kišenių dydžio šiukšlių dėžytės grasinančiai maldaujantis lapiūkštis – šiukštu jos nesulaužyti. Nejaugi šiame respektabiliame hostelyje su bendrais patogumais koridoriuje, kur para vienam žmogui kainuoja 64 litus (4800 forintų) dažnokai apsigyvena apsirūkę spirdžių mėgstantys galvijai? Dar vienas plakatėlis primena, jog triukšmaujant nuo 22 iki 6 valandos visuomet iškviečiama policija (rendorség). Gal iš anksto, kol dar neuždarytos parduotuvės, nubėgti nusipirkti dujokaukių ir ausų kištukų?

Sumetęs į gatvės automatą 730 forintų už likusias stovėjimo valandas, išskubu Dunojaus pakrante parlamento link. Įspūdingai atrodo tarptautiniai kruiziniai laivai (tiesa, upiniai), kuriuose žmonės ir miega, ir valgo, ir linksminasi, grožėdamiesi pro šalį praplaukiančiais vaizdais. Įdomi ir Dunojuje nuskendusių (gal savižudžių?) žmonių batų, stipriai priklijuotų ant krantinės grindinio, kolekcija. Pats parlamentas prieš pat sutemstant bent jau man pasirodo pasakiškesnis už JAV Baltuosius rūmus, tiesa, pietinis jo sparnas remontuojamas. Atgal į viešbutį grįžtame ne krantine, bet kitomis gatvelėmis, vienoje matyt, nesenai rekonstruotoje, žibintai šviečia taip ryškiai, kad atsisėdusi ant suolo jauna moteris skaito knygą. Tačiau parke, kur pro šakas įžlibiname krepšinio stovus, visiškai tamsu, o vienas svyruojantis bičas savo durklu šlapina medį.

Užsukam į porą parduotuvėlių ir nustėrstam. Vienoje kainos surašytos ne ant prekių, bet trijuose ant sienos prilipintuose lapuose. Studijuok kad gudrus. Kitoje, prekiaujančioje daugiausia svaigiaisiais gėrimais, tas pats vaizdas, bet dar painesnis. Kas garantuos, kad sumokėjęs brangiau, tikrai gausi geresnio vyno butelį. Jokių pagaminimo metų ar smulkesnio gėrimo apibūdinimo tuose lapuose nerasi. O jeigu ir rasi, tai tikriausiai po trijų valandų. Mažose privačiose parduotuvėlėse už prekystalių dažniausiai stypso vyrai.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)