2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Atidžiai išklausyti kiekvieną žmogų. Toks žurnalisto Z. Mikalausko charakterio bruožas

Kristina ČIUČIULKAITĖ, žurnalistė

DSC_0120_II.JPGZenonas MIKALAUSKAS žžiniasklaidoje darbuojasi daugiau kaip 60 metų. Jis - vienas vyresniosios kartos žurnalistų, kurie gerbia ir vertina atgautą spaudos laisvę, teisę į rašančiojo orumą, fakto tiesą, objektyvumą.Zenonas - Kauno krašto žmogus. Gimė ir užaugo vilkijiečių Bronislavos ir Kazimiero Mikalauskų šeimoje, užauginusioje 2 dukras ir 3 sūnus. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Vilkijoje, kurios daugelį žmonių, ypač savo mokytojus, jis prisimena su dėkingumu ir pagarba. Zenonas išaugino dukrą ir sūnų, turi tris anūkus, 6 proanūkius.

Su Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatu kalbamės apie kelią į gyvenimą, žurnalisto misiją ir patirtį.

- Žurnalisto kelią pasirinkote labai jaunas. Ar tai buvo pasvertas, apgalvotas pasirinkimas, ar jauno žmogaus polėkis? Kokių gabumų, asmeninių savybių reikia žurnalistui? Ką apie tai manėte jaunystėje ir koks požiūris susiklostė dabar - po prabėgusių darbo žiniasklaidoje dešimtmečių?

- Spaudoje pradėjau bendradarbiauti dar besimokydamas Vilkijos vidurinėje mokykloje. Tada Vilkija buvo apskrities, vėliau rajono centras. Buvo įkurtas ir vietinis laikraštis, kuris vadinosi „Komunizmo vėliava“. Žinutes į jį rašydavo daug moksleivių.

Per vasaros atostogas dirbdavau: grūdų supirkimo punkte - jis buvo sinagogoje, kuri jau seniai nugriauta. Kitą vasarą - paruošų kontoroje. Todėl laikraščiui parašydavau ne vien apie mokyklos gyvenimą.

Mokyklą baigiau 1951 metais. Tada Pabalių kaime veikė MTS (mašinų ir traktorių stotis). Joje, kaip ir kitose MTS, buvo įsteigtas laikraštis. Dviejų puslapių laikraštukas „Traktoristas“ išeidavo kartą per savaitę, jį spausdino Vilkijos spaustuvė. Pirmąjį numerį išleidome su jau mirusiu, tada studentu, vėliau Kauno dramos teatro aktoriumi Romualdu Vitkausku.

Ko reikia žurnalistui, atsakyti sunku. Jaunystėje maniau, kad tai - romantiška profesija. Vėliau įsitikinau, kad tai - nelengvas darbas. Ir tada maniau, ir dabar esu įsitikinęs, kad kiekvienam žurnalistui būtina savybė - atidžiai išklausyti kiekvieną pašnekovą, bet neskubėti daryti išvadų. Padaryti klaidą nesunku, daug sunkiau ją ištaisyti.

- Įvairiuose leidiniuose Jums teko mokytis iš vyresnių kolegų, pamatyti sovietinės žurnalistikos gudrybių, išmokti rašyti be stiliaus gražmenų. Ko labiausiai savo rašiniuose siekėte Jūs pats?

- Esu dirbęs keliuose laikraščiuose - Šakių, Vilkijos, Kauno rajono. Žurnalistinių gudrybių mokė Vytautas Misevičius. Kiek laiko jis dirbo Vilkijoje. Pats nuvažiuodavo į kolūkį, išleisdavo sienlaikraštį, paskambindavo savo draugams į redakcijas Vilniuje ir paprašydavo, kad tą sienlaikraštį pagirtų. Kolūkio pirmininkas, žinoma, į redakciją atvažiuodavo su netuščiu portfeliu. O V. Misevičius mums, žaliems žurnalistams, sakydavo, kad svarbiausia - neprasnausti gerų progų.

Dirbau populiariame dienraštyje „Vakarinės naujienos“. Sensacijų, dabar įprasta to žodžio prasme, neieškojau, bet visada norėdavau pateikti įdomesnių faktų, mažiau žinomos informacijos. Paskutinius 10 metų, prieš išeidamas į pensiją, dirbau žinių agentūroje ELTA. Čia išmokau rašyti trumpai, atsisakyti laikraščiuose įprastų stiliaus puošmenų. Buvęs bendradarbis Saliamonas Vaintraubas, miręs pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sakydavo, kad gražūs patys faktai, jų gražinti nereikia. Iš kuriame nors respublikiniame leidinyje išspausdintos ilgos apybraižos jis padarydavo 5 eilučių žinutę. Ją išplatindavo TASS-as, išspausdindavo šimtai laikraščių.

- Visuomenėje teisėtai susiklostė nuomonė, jog žurnalistai mūsų dienomis vaikosi sensacijų, išpučia neigiamus reiškinius. Vienas Jūsų principų - objektyvumas, fakto atskyrimas nuo nuomonės. Kaip šito išmokote, kodėl šį principą vertinate, laikote svarbiu?

- Bene prasčiausias mūsų dienų žiniasklaidos bruožas - kad nevengiama sutirštinti spalvų. Paskaičius laikraščius, pasiklausius žinių per radiją, pažiūrėjustelevizijos laidas, atrodo, kad mūsų šalyje nieko gero nėra. Šalį valdo kažkokie kvailiai, kuriems visai nesvarbūs valstybės reikalai, jie iš visų jėgų stengiasi, kad valstybei būtų blogiau. Kritiką neretai pakeičia plūdimasis, įžeidžiančių etikečių klijavimas. Visi drąsūs kritikuoti prezidentę, premjerą, ministrus, Seimo narius. Bet kai reikia kritiškai atsiliepti apie seniūną ar darbdavį, drąsa dažnai išgaruoja. Mėginimai bet kokia kaina įpiršti savo ar publikacijos užsakovo nuomonę - silpnojimūsų dienų žurnalistikos pusė.

- Laikraštyje "Naujos tėviškės žinios" jau beveik 20 metų rašote užsienio įvykių, užsienio politinių procesų apžvalgas. Tikime, kad tuo domitės ir kaip žmogus, ir kaip žurnalistas. Kodėl manote, kad mūsų skaitytojams - kaimų ir miestelių žmonėms - svarbu žinoti, kas dedasi pasaulyje?

- Manau, bet kuriam žmogui reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje. Tik žinodami apie padėtį kitose šalyse, galime objektyviau vertinti Lietuvos įvykius. Palyginimai - bet kokio pažinimo pradžia. Jei mano rašiniai nors keliems žmonėms padeda geriau orientuotis nuolat besikeičiančiuose pasaulio įvykiuose, jaučiuosi atlikęs savo pareigą.

- Didžiulė profesinė patirtis formuoja ir charakterį. Bendro darbo metai mums atskleidė Jūsų ramaus, įžvalgaus, kantraus žmogaus bruožus. Ar tai paveldėta, ar išugdyta gyvenimo?

- Žmogaus charakteris formuojasi visą gyvenimą. Jei dabar esu toks, koks esu, tai po kruopelytę sukaupta per ilgus gyvenimo ir darbo, bendravimo su kitais žmonėmis dešimtmečius. Įsitikinau, kad niekada nereikia per daug džiaugtis ir per daug liūdėti. Kiekviename reiškinyje galima įžvelgti kelias spalvas, jis retai būna tik baltas ar juodas. Ir dar supratau: klaidų padaro visi, baisu ne tai, o tai, kad bijoma prisipažinti klydus.

"Naujos tėviškės žinios"

Nuotraukose:(viršuje) Laikraščio "Naujos tėviškės žinios" redaktorė Nijolė Grinevičiūtė ir žurnalistas, S. Lozoraičio premijos laureatas Zenonas Mikalauskas; (apačioje) Laikraščio redakcijos kolektyvas (trečia iš kairės - interviu autorė Kristina Čiučiulkaitė).

 Justino Adomaičio nuotr.

DSC_0043_II_b.JPG



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)