2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

JONAS LAURINAVIČIUS - SU ILGESIU IR MEILE APIE VAIKYSTĘ ...

Juozas KUNDROTAS, žurnalistikos senjorų klubo MES narys

sarzai_007_II.jpg

 Eskizų knyga „Tolimosios atodangos“ (2011) man buvo netikėta. Apie ją kolega žurnalistas Jonas Laurinavičius, jau 20 metų vadovaujantis laikraščio "Kaišiadorių aidai" redakcijai nebuvo net užsiminęs. Tik prieš jai pasirodant telefonu pranešė: "Netrukus išeis prisiminimų apie vaikystę eskizai. Kai kuriuos galima laikyti ir apsakymais."

 

Vaikystė – tai toji pradžių pradžia, biografijos tarpsnis, kada pradeda formuotis polinkiai, principai, brėžiama gyvenimo projekcija į ateitį su savojo laiko žyme. Kokia ji, vaikystė, bebuvus, visada miela. Tad ir šioje knygoje autoriaus skrydis į savo praeitį veržlus, pasakojimo patosas tikras, išgyvenimo įtampa aukšta, intensyvi. Vaikystės takais vaikšto įsijautęs, įsižiūrėdamas į kiekvieną tėviškės kalnelį, medį, plynę, sodybvietę, kurioje gimtųjų namų nebelikę nė ženklo. Užžėlė ir takai, vedę į Vaickūniškių pradinę mokyklą, į kaimynų būstus. Nūnai ir jų nebėra, plyti tik tušti laukai.

Nesiekta didelių apibendrinimų, atrasti kažką stebėtino, nepaprasto, išskirtinio, netikėto. Idealiniai dydžiai, kaip sakė literatūrologas V. Kubilius, gražiai spindi tik už devynių jūrų marių, o artumoje subyra. Autoriaus norėta pabrėžti, kaip viskas buvo jo vaikystės laikais nedideliame Pajautų kaime, mažoje trobelėje, kurią netikėtai prarijo gaisro liepsnos, kaip vinguriavo, klostėsi gyvenimas po gaisro. Įsižiūrėta, įsiklausyta ir į aplinkinių žmonių gyvenimus, jų likimus, neretai dramatiškus, tragiškus. Savo vaikystę autorius išgyveno giliai įsijautęs. Jis stovi visų papasakotų istorijų ir įvykių centre, žarstydamas „savo atminties aruodus“. O ten visko kaupinai, visa pokario rūstybė: šaudymai, partizanų žūtys, trėmimai, priverstinė kolektyvizacija, sulaužyti žmonių likimai. Pokario sumaištys baugiai veikė ir jaukė vaiko sąmonę. Tėvų, senelių, dėdžių ir tetų paveiksluose įsikūnijęs šviesus žmogiškumo pasaulis – atsvara prieš tamsųjį, grėsmingąjį. Tad ir pirmas eskizas „Su pagarba meilei“ pašvęstas seneliams – Marijai ir Adolfui Vyšniauskams. Autorius „atkapsto“ jų santuokos epizodą ir dvasininko, priglaudusio jaunavedžius, geraširdišką poelgį.

Seneliui, jau sulaukusiam žilos senatvės skirtas ir antras opusas – „Senelio kortos“, kurį priskirčiau apsakymo žanrui. Vienas kitas štrichas, ir senelis kaip gyvas: gali minklėmis kalbėti su humoro gaidele, bet gali ir užsiplieksti. Su anūku (taigi su autoriumi) bendrauja ramiai, moko žaidimų su kortomis ir visokių gudrybių. „Senelis buvo patenkintas mano nuovoka, aiškiu tobulėjimu, – prisimena senelioč pamokas rašytojas. – Ėmė pasakoti visokius atsitikimus iš lošėjų gyvenimo“ (12).

Ir ko tik tiems lošėjams nėra nutikę! Vienas prasilošėlis pasikoręs, kitas, azarto pagautas,, net šaukiamas gesinti degančio tvarto, tik ranka numojęs, mat ant stalo kūpsojusi neišloštų pinigų krūvelė... Senelis pasakoja būtas ir pramanytas istorijas, kad vaikas net pašiurpsta. Bet kortų nemeta nei vienas, nei kitas, kozirius renka. Kas kurį... Kulminacija netikėta: laimi anūkas, nors ir be patirties. Toks anūko akibrokštas seneliui nepatinka – plyksteli ūmaus charakterio kibirkštys....

Seneliui skirtų pasažų yra ir „Gaisre“, „Bėgime su klumpėmis“. Būta nagingo. Jo skrupulingai išskaptuotas klumpes Onuškio turguje nupirkdavo bematant. Dailias klumpes padirbo ir anūkui, kad šis galėjo jomis didžiuotis ir mokykloje.

Poetizuojamas ąžuolas, plačiai ir vešliai kerojęs netoli namų („Ąžuolo atodūsis“). Po jo laja Jonukas vaikystėje mėgdavęs pasėdėti. Skaitydavo knygas, laikraščius arba svajodavo... „Priglausdavau skruostą prie jo sueižėjusios žievės ir bandydavau įsivaizduoti, kas manęs laukia, kai baigsiu mokyklą, – gniaužo autoriaus širdį neišblukę prisilietimai prie medžio – galiūno „ – Man ąžuolas buvo rimtis, susikaupimas, gyva sąauga su gimtine, mūsų sodybos stiprybės simbolis. Tarsi jo šaknimis aš suaugęs su šių apylinkių žeme. Jei, neduokdie, kas pakirstų šio ąžuolo šaknis, turbūt pradėtų džiūti ir mūsų, šio ąžuolo savininkų, šaknys.“

Liūdnas šio galiūno likimas. Tragiška baigtis ir tų, kurie pasikėsino į plačiašakio gyvybę – kolektyvizacijai prasidėjus, keli vyrai, pasikeisdami, vargais negalais jį nupjovė. Vieną pjovėją, rodžiusį didžiausią iniciatyvą, virsdamas medis pasiglemžė po savimi.

Vaizdžiai atskleista ir žmonių (autoriaus tėvų ir jo, vaiko,) psichologinė būsena. Kodėl niekas ąžuolo negina, neužstoja? Neteisybė ir moralinė skriauda giliai palietusi vaiko širdį: „Nusliūkinau į daržinę. Atsisėdau ant šalinės krašto ir pro plyšį tarp sienojų įsistebeilijau į bendrą pirmųjų kolūkiečių darbą. Oi, kaip negera pasidarė! Net nepajutau, kaip iš akių pabiro ašaros…”

Jausmo energija vaiko sieloje nuolat pulsuojanti, besikeičianti, jautriai reaguojanti į supantį pasaulį, kupiną dramatizmo, netekčių, beprasmiškų žūčių. Pagavi ir imli berniuko siela lengvai absorbuoja kaimo žmonių nuotaikas, tarpusavio ryšius, būdą, visam laikui įstringa jų vienaip ar kitaip susiklostę gyvenimai. Tamsus likimo sparnas palietė Briancevų šeimą („Briancevų likimas”). Vienas brolis, nenorėjęs dirbti kolūkyje ir gyventi pagal naujos kolūkinės santvarkos taisykles, užsinėrė kilpą ant kaklo, antrą – uolų brigadininką – užspaudė apvirtęs sunkvežimis, vairuojamas girto vairuotojo. Kaimas gedi. Kaip gedi ir dėl frontininko Vanios, sužeisto „kažkur prie Elbės į koją“. Grįžo iš karo pasiramsčiuodamas lazdele. Susitvėrus kolūkiui, statybos brigadoje dirbo, statė karvidę. Į darbą eidavo ir grįždavo namo pro Laurinavičių sodybą. Jonukui (autoriui) giliai į atmintį įstrigusios Vanios „metamorfozės“: iš ryto jis vienoks, vakare – kitoks. Ir tą skirtingumą piešia spalvingai, įtaigiai: „Toks neaukštas, nusmukusiom kelnėm. Po pažastimi – kirvis. Dantyse – amžinai smilkstanti suktinė, stora, grubiai supjaustytu tabaku su kambliūkais, kad net spragsėdavo, kai Vania jos dūmą giliau į save patraukdavo.

Tuo pačiu keliu Vania ir iš darbo pareidavo. Tik suktinė nebesmilko, vis užgesusi būdavo. Kai sustoja jos pridegti, rankos dreba, vėjas pūsteli – ir degtukas užgęsta. Blogiausia, kad ilgai stovėti negali: kojos linksta, galva į šonus traukia. Einant kas kita: į tą pusę, kur tave užmeta, pastatai koją ir nenuvirsti. Ne visada, žinoma, suspėji kojas sukilnoti ir tada sudrimbi į pakelę. Atsistoti nelengva – Vania pirmiausia apsiverčia ant pilvo, paskui keturiom atsistoja, o paskui jau bando ir ant dviejų pakilti.“

Iš jo lūpų skambėdavo ir dainos. Nors ir rusas, tėvai dar ir sentikiai, bet pirmiau užplėšdavo lietuvišką – „Ant kalno mūrai“, po to jau traukdavo savo „Riabinušką“. Gyvenimą baigė po mašinos ratais. Kaimo žmonės palydėjo į Pasamovio kapines, o po kurio laiko apsižiūrėjo: kažko trūksta tam kaimo peizažui, „kažko nyku ir tuščia“.

Kaimą sukrėtusi ir pienininkės Stasės beprasmė mirtis, nors buvo atkilusi iš kitur. Visiems krito į akis jos grožis, valyvumas, malonus bendravimas su pieno tiekėjais, todėl ne vienas troško, jog ji taptų šio krašto marti. Bet viskas pasisuko kitaip. Į kolūkį atsiunčiamas jaunas agronomas, kurį Staselė pamilsta. Patiria išdavystę. Pasijunta besilaukianti ir vieniša. Mergina palūžta, griebiasi nuodų. Nors aplinkiniai bando gelbėti, bet jau per vėlu...

Knygos personažai ne retai veikiami, blaškomi išorinių aplinkybių ar jėgų. Vis tarp gėrio ir blogio, kurio finalas tragiškas. Fatališkas jausmas persmelkia ir mus, skaitytojus. Nedidelis Pajautų kaimas, o ir aplinkiniai – ne ką didesni, o ko tik nėra čia nutikę, kad net ir pats autorius stebisi. „Prisiminimų daug, o nėra su kuo jais pasidalyti. Klaupiuos ant žemės, kur stovėjo mūsų trobelė, ašaros tvinksta akyse, graudu. Žolynuose ieškau kokio akmenėlio pasiimti į portfeliuką, kad prisiminimui pasidėčiau kur nors lentynoje ar darbo kabinete,–“skaitome apmąstymuose „Žvilgsnis nuo aukštumėlės į Pajautų kaimo nebūtį.“ Atsiklaupimas – sakralinis veiksmas, grindžiamas vidinės, dvasinės motyvacijos substancinės būtinybės. Toji būtinybė, kaip absoliuti konstanta, pajausta ir suprasta dar vaikystėje. Gal todėl ir knygos viename stipriausių opusų – „ Nuo Samės iki Cedrono“ taip įtaigiai pavaizduota kelionė į Vilniaus Kalvarijas. Neperdozuota pagrindinio herojaus – vaiko – savijauta, psichologinė būsena, gražiai perteikta kelionės nuotaika (ruošimasis, žmonių bendravimas ir kt.), individualizuotos dalyvių charakteristikos. Vienas kitas brūkštelėjimas ir jau regime žmogų, kažkuo išsiskiriantį iš kitų. Štai Feliksas, kolūkio bortinės mašinos vairuotojas:“Geraširdis, paslaugus. Dar nevedęs. Trumpai ežiuku kirptais plaukais. Pilku megztuku, kurio alkūnės jau ne kartą ir ne du adytos ir vis truputį skirtingos spalvos siūlais, galife kelnėmis ir kerziniais batais...“ Jau ir regime tipišką tų laikų vaikiną – nepriteklių prispaustą, bet vis tiek pasitempusį.

J._Laurinavicius_II.jpg

Vaizdžiai tapomas ir kelionės tarpsnis bortine mašina: „ Kiek gi to kelio iki Rūdiškių! Oniškis, Grendavė, Antakalnis ir tuoj Rūdiškių bažnyčios bokštas“. Ne miestelio gatves, namus pirmiausia pamato – bažnyčios bokštą, kuris priartina kelionės tikslą. Kelionę, kupiną nepatogumų ir fizinio nuovargio, paįvairina, pagyvina ir nutikimai bei komiškos situacijos, kurios įstringa į vaiko sąmonę.    

 

Pripildytame traukiny į Vilnių važiuoja ir daug turgininkų. Tačiau bilietus turi ne visi. Pasirodžius kontrolieriams, tokie slepiasi po suolais, o vienas vyras net po žmonos sijonu. „Vyro kontrolieriai nepastebėjo, niekas iš keleivių jo neišdavė“ (p.61).

J. Laurinavičiaus vaikystės biografija atvira, nuoširdi, be filosofinių išvedžiojimų, perlenkimų. Nedaro iš savęs – vaiko – nei geresnio, nei tobulesnio. Net ir subtilūs faktai, įvykiai, vidinio pasaulio peripetijos iškelti į paviršių, pasitikint skaitytoju, jo supratingumu. Knyga, regis, parašyta vienu prisėdimu, nors datos po tekstais byloja ką kitą. „Man Pajautos ne tik įrašas gimimo liudijime, – atvirauja Jonas. – Tai neblėstanti viso mano gyvenimo meilė, pats skaidriausias kūrybos šaltinis, vaikystės prisiminimų kaimas. Mudu neatskiriami. Galbūt ir niekados“. Iš krūtinės gilumos atsidūsėta ir knygos viršelyje po nuotrauka, kurioje regime autorių, trumpam prisėdusį Onuškio vidurinės mokyklos kiemelyje:

O tėviške!..

Tu toks tylus atodūsis

Ir ašara nuo skruosto,

Tyliai nubraukta...

Nuotraukoje: Laikraščio "Kaišiadorių aidai" redaktoriaus, LŽS nario  J. Laurinavičiaus naujoji knyga; 

Jono Laurinavičiaus draugiškas šaržas (aut. dailininkas Vladimiras Beresniovas)


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)