2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. Į BUDAPEŠTĄ IR KITĄ VENGRIJĄ III. Keistas Slovakijos kelių eismo taisyklių reikalavimas, bet liaudis nemaitinama vien losandželiškais dešrainiais


Vidas Beitnaras II_1.jpgArtėjame prie Slovakijos sienos. Dunajeco (lietuviškai gal – Dunojėlio?) upę iš pradžių palaikau pelkėjančiu ežeru. Apie du kilometrus besitęsiantys kelių serpantinai kaip ir keista upė iš tiesų puošia Tengoboržės gyvenvietę. Prieš pat valstybinę sieną „Orlen“ degalinės „restauracijoje“ užsisakom koldūnų, kuriuos lenkaikažkodėl vadina „rusiškais pyragėliais“ ir patiekia gan sausus, be grietinės. Kai paprašome jos už papildomą mokestį, priblokšta padavėja tikslinasi: „Tai jums tos saldžiosios užpurkšti?“

Nustebę ir mes – nelabai prie mėsiškojo įdaro grietinėlė tiktų. Kai pagaliau sulaukiame paprastos grietinės indelio, sukėlusio šitiek rūpesčių restoranėlio personalui, susimąstome – gal vis dėlto per dažnai tą savo šiaurietišką depresiją mėginam paskandinti riebaluose ir baltymų kalorijose? Slovakijoje iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo skurdu, apmirę – pastatai, žmonės, iškabos. Reklamos skydų ir stendų trigubai mažiau negu Lenkijoje. Be abejo, įvažiuojame į šalį ne pačiu svarbiausiu keliu. Pirmo miestelio Stara Liubovna gatvėse – nė gyvos dvasios. Pagaliau iš už pirmo namo išnyra keli čigonai. Skurdą žvelgiant į apačią arba akių lygyje pakeičia gamtos prabanga – kai žvilgteli aukščiau. Gerai, kad nevairuoju, tikrai atsitrenkčiau į pakelės medį, bežiopsodamas į snieguotas kalnų viršūnes.

Kosice_Slovakija_3_II.JPGPakankamai keistas pasirodo Slovakijos kelių eismo taisyklių reikalavimas, kad vaikai iki dvylikos metų automobilyje privalo važiuoti specialiose kėdutėse. Mūsų Gintei vienuolika ir du mėnesiai, bet ji atrodo kaip trylikos. Įdomu, kur galėtume tokią sėdynę nusipirkti? Bet pirmiausia reikia susirasti trobą (slovakiškai izba – kambarys). Poprade užkalbintas akinuotas vyriškis, perklausęs, ar kalbu lenkiškai, braižo pakelės žvyre schemą, kaip surasti „Tatrų“ viešbutį. Nepavyksta rasti (ir, pasirodo, gerai, nes jis pūpso prie pat geležinkelio stoties, o aplinkui rikiuojasi mielų romukų ordos – šį vaizdelį pamatysime kitą dieną). Tačiau Partizanska gatvėje pastebim viešbutį – klubą „Olimpija“. Jaunutė administratorė – barmenė nežino, su kuo ta Lietuva valgoma, bet mielai parodo laisvus kambarius. Klube minimas solidus vieno piliečio jubiliejus, aidi slovakiškos dainos, bet iki 23 valandos tarptautinė publika (girdėjau šnekant ir vokiškai bei angliškai) išsiskirsto. Vietiniai išbirbia nuosavais auto (0,0 promilės kraujyje, reikia manyti) arba taksi (ne nulis prieš ar po kablelio), užsieniokai okupuoja „Olimpijos“ izbas.

Po didžiausią Poprade prekybos centrą „Hypernova“ (nykštukinės parduotuvės šeštadienį dirba tik iki 13 valandos) nemažai žmonių vaikšto labiau kaip po muziejų, ieško kuo pigesnių „eksponatų“. Šalyje pastambinus pinigus, keliasdešimt euro centų veikia iš tikrųjų magiškai. Gal dėl to, norint apsaugoti žmones nuo nuskurdimo, šalia visur nurodytos kainos slovakiškomis kainomis (nors euras įvestas jau prieš pusę metų). Gaila, bet nėra trečio kainos varianto – kiek ta pati prekė kronomis kainavo iki 2009 – ųjų sausio 1 dienos.

Nelabai adekvačios mums pasirodo ir Poprado vandens parko „Aquacity“ kainos. Benzinas brangesnis nei Lietuvoje keliomis dešimtimis centų (Lenkijoje beveik tiek pat pigesnis). „Mokslinė“ išvada – kažkur ties Liublinu turėtų įvykti istorinis XXI amžiaus mūšis. Jame grumsis šiaurinės Lenkijos parduotuves, turgus, skerdyklas ir degalines ištuštinę lietuviai bei pietinę valstybės dalį nuo pigesnių prekių išvadavę slovakai. Užtat į kiną ir lenkams, ir lietuviams geriau važiuoti Slovakijon: bilietas kainuoja 1,5 iki 3 eurų (nuo 5,15 iki 10,38 lito). Tiesa, spektaklių bilietai irgi nebrangūs. Spišo teatre rodomas Miro Gavrano pjeses „Viskas apie vyrus“ arba „Viskas apie moteris“ gali pamatyti vos už 4 eurus, o vaikišką Janošo „Panama labai graži“ – už 2. Įsivaizduoju, kad Bratislavoje kultūrinių renginių bilietų kainos būtų panašesnės į lietuviškas.

Pervertęs Poprado kino teatro „Tatran“ viso mėnesio reprtuarą, darau išvadą – slovakų liaudis nemaitinama vien losandželiškais dešrainiais bei sūrainiais: iš rodomų 22 pavadinimų filmų amerikoniškų tėra 12. Kitos šalys – Austrija, Čekija, Vokietija, D. Britanija, Olandija, Belgija, Prancūzija, Ispanija. Galima ginčytis – Lietuvoje irgi rodoma nemažai ne JAV gamybos filmų. Taip, bet 95 procentai iš jų – vilniečiams, kurie ir šiaip sukultūrėję labiau už visus kitus. Beje, Trenčine visą savaitę trukusį pasaulio filmų festivalį studentai iki 26 metų galėjo stebėti nemokamai.

Spiso_pilis_Slovakija_II.JPGBirželio 14 – osios rytą (prisiminimai, kad Lietuvoje – Gedulo ir vilties diena) išvažiuojame į UNESCO saugomą Spišo pilį – vieną didžiųjų Centrinėje Europoje. Palikę automobilį mokamoje aikštelėje, apie kilometrą kopiame į lėkštoką kalną. Pusiaukelėje pasitinka užrašas, jog dėl techninių kliūčių Spišskie Podhradie miestelio pusės vartai nuo 2009 metų sausio pirmosios uždaryti. Tenka pilį su dviem išorinių sienų eilėmis apeiti kitu pakraščiu. Kadangi apie Spišo vaiduoklį jau esame skaitę, ausininio gido paslaugų atsisakome. Priešo pasiuntinys, apsimetęs keliaujančiu muzikantu, suviliojo gražuolę Hedvigą. Šiai moteriai brolis, Spišo pilies ponas, buvo patikėjęs globoti mažametę dukrą. Sužinojusi, kad jos meilužis pagrobė dukterėčią, Hedviga sielvartaudama nušoko nuo bokšto. Moters vėlė iki šiol slankioja po pilį ir ieškodama šaukia mažametę... Paslaptingų balsų taip ir neišgirdome, bet pastebėjome būrius nemenkų laukinių pelių, bešmirinėjančių po gynybine siena atitvertą teritoriją. Griuvėsių pamatuose jos įsirengusios savo menes.

Nepataikėme atvykti šventės, mugės ar viduramžiško vaidinimo metu, tačiau matėme, kaip liaudies meistrai žiedžia puodus, kalvis monetose kala skyles, šaudymo iš lanko ar senovinio arbaleto specialistas kviečia išmėginti akies žvitrumą. Pietaujame tautiškame „Spišsky salaš“ restorane, primenančiame mūsų „Bernelių užeigas“. Iš miško atbėga lupikaujantis katinas ir jokio dresuotojo neraginamas atlikinėja akrobatinius triukus, kad tik gautų apkepto avies sūrio kąsnelį.

Asfaltas net garuoja nuo karščio, todėl kažkada turtingą ir galingą karališkąjį Levočos miestelį tik apvažiuojame ratu. Vakarėjant Poprade pagaliau pasiryžtu surasti geležinkelio stotį, iš kurios 1986 – ųjų rugpjūtį paryčiais su KPI studentais išvažiavau namo į Lietuvą. Atrodo, jog nuo tada niekas čia nepasikeitę, tik laukiamosios salės vaizdas gerokai išsitrynęs iš atminties. Grįžę „Olimpijon“ per televiziją žiūrime žinias. Vienas interviu – apie transporto problemas Čekijoje. Kalba prahietis – niekas už kadro neverčia ir jokių subtitrų. Vietiniai žiūrovau puikiausiai supranta čekiškai. Mėginu įsiklausyti, kaip slovakai taria kai kuriuos žodžius, skaičius ir lyginu juos su žinomais čekiškais analogais. Gal jie kalba kaip mūsų sūduviai (net ne žemaičiai)?

Kosice_Slovakija_II.JPGMaždaug penkias minutes trunka įdomus reportažas apie Pekino universiteto studentus, besimokančius slovakų kalbos. Akcentas stiprokas, bet kinų polėkis pagirtinas. Per orų prognozę, kuri nukelta net po loterijos transliavimo ir išsamių būsimojo tiražo prognozių, dėmesys sutelkiamas beveik vein Vakarų ir Centrinei Europai. Aukščiau Lenkijos ir Baltarusijos slovakams jau nebeįdomu. Jie į tą baisią šiaurę net nesiruošia važiuoti. Gal dėl to ir per Eurovizijos konkursą šiemet slovakai už lietuvius nebalsavo. Bet estams davė net 7 balus. Kelias valandas skirtingu paros laiku pažiūrėjęs vietines programas, galiu spėti dėl ko: slovakams patinka liaudies muzika. Žmonės su tautiniais drabužiais, atliekantys folklorą – gana dažnas vaizdelis. Konfederacijų taurėje ispanai naujiesiems zelandams per pusę pirmojo kėlinio įspiria keturis įvarčius. Lietuvos televizininkai šio futbolo turnyro visiškai netransliavo.

Išvažiavimo iš Slovakijos rytą per televiziją išgirstame dar išsamesnę orų prognozę visai šaliai – gyvai rodomi turizmo objektai, slidinėjimo bazės, terminiai baseinai, SPA centrai, kokia ten šiuo metu temoeratūra, oro slėgis, kuriais metais toje konkrečioje vietovėje birželio 15 – ąją buvo karščiausia, kada – vėsiausia. Šiandien antrai kadencijai inauguruojamas prezidentas Ivanas Gašparovičius. Gaila, kad nematysime iškilmių, nes būtų įdomu palyginti su būsimu Dalios Grybauskaitės inauguravimu.

Pasirodo, ne vien mes su latviais turime panašiai skambančių bet skirtingų ar net priešingų prasmių žodžių (smarža – kvepalai, jauna – nauja, zila – mėlyna). Gerai žinau, ką rusiškai reiškia „prigovor“. Tačiau slovakų frazė, užrašyta ekrane „Prihovor prezidenta Ivana Gašparoviča“ nėra nuosprendis perrinktajam šalies vadovui. Slovakiškai „prihovor“ reiškia priesaiką.

Kosiice__Slovakija_2_II.JPG

Abejonės ir niūrios prognozės dėl stalaktitų ir ledo urvų, apnikusios mane dar Lietuvoje, Slovakijoje, deja, išsipildė. Dobšino ledo urvas, kurį nutarėme aplankyti ridėdami iš Poprado Vengrijos sienos link, turistams atidaromos tik nuo liepos 1 iki rugpjūčio 31 dienos. Net jeigu būtume važiavę liepą, būtų sutrukdęs pirmadienis – nedarbo diena.. Iki šios vietovės kirtome kelias gyvenvietes, kurių pagrindinės gatvės buvo nusėtos stypsančių ir visus pravažiuojančius akylai stebinčių čigonų. Nejaugi jie visą dieną taip ir bimbinėja? Gal sustojusiems pasiūlo hašišo?

Po kelių mūsų automobiliui kvapą gniaužiančių serpantinų sustojame pailsėti aikštelėje visai šalia nacionalinio parko Slovenskyj raj. Pažvelgus į apačią, tarsi barškuolė rangosi tolyn mūsų būsimas kelias, tolumoje dunkso kelių miestelių namų stogai, įkalnėse ganosi avys ir karvės. Ko mes kaip užkeikti engiam tuos savo lenkus, liepiam nusikabinti lenkiškus gatvių užrašus Eisiškėse, Šalčininkuose, Vilniaus rajone? Slovakai nesuka sau galvos, kad Tornalijoje, apie 15 kilometrų iki Vengrijos sienos, ne tik gatvių pavadinimai, bet ir įstaigų, kavinių bei parduotuvių iškabos, sveikinimai įvažiuojant ir išvažiuojant iš miesto užrašyti slovakų ir vengrų kalbomis, tarkim: „VENDEGLO – GOSTINEC“. 

Nuotraukoje (viršuje): Kelionės įspūdžių autorius, kaunietis LŽS narys Vidas Beitnaras

                                                         Vladimiro Beresniovo nuotr.

Nuotraukose: Slovakijos Košicės miesto vaizdai ir  Spišo pilis (viduryje)

                                                          Vido Beitnaro nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)