2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kalendoriai gyvena du gyvenimus: skaičiuoja metus ir primena praėjusius laikus

Aldona SIREIKIENĖ, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ korespondentė

Ivinskis_3__II.jpgKai atverčiame pirmąjį Naujųjų metų kalendorių, prisimename Lauryną Ivinskį. Tai jis  prieš 165 metus pradėjo leisti kalendorius (pirmasis vadinosi „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846“). Kiek daug Lietuvai davė neturtėlis liaudies švietėjas, žemaičių išminčius Laurynas Ivinskis, paskutinį pinigėlį išleidęs knygoms. Jis rašė žodynus, tyrinėjo augmeniją, rinko tautosaką, kūrė eilėraščius, dvaruose mokė ponų vaikus. L. Ivinskio leisti kalendoriai švietė žmones, kaimo žmogui buvo knygų knyga: teikė žinių apie ūkio darbus, amatus, ligas, ten buvo surašyti garsesni atsitikimai „nuog sutwerima swietą“, pažymėtos atlaidų ir jomarkų dienos, o literatūriniame priede kūrinius spausdino to meto rašytojai.

Apie kalendorius, savotiškus atminties saugotojus ir laiko skaičiuotojus, galima būtų ilgai pasakoti. Priminsime, kad pirmieji kalendoriai atsirado VI tūkst. pr. Kr. senovės Egipte. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – Kiolne (Vokietija) išspausdintas Jono Šioflerio parengtas 1513 m. kalendorius „Almanach“. Kuršėnų kalendorių muziejuje, kuris įkurtas 1996 m. gruodžio 21 d., surinkta daugiau negu 4 tūkst. įvairių kalendorių.

 Lauryno Ivinskio darbų ir idėjų tęsėja, Kuršėnų miesto garbės pilietė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, mokytoja, tautodailininkė Sigita Lukienė, prieš 15 metų Kuršėnuose įkūrusi Kalendorių muziejų ir daugelį metų jam vadovavusi, sako:

– Kad turime lietuvišką kalendorių, esame dėkingi jo pradininkui Laurynui Ivinskiui – tauriam šviesuoliui iš Šilalės parapijos, besiilsinčiam po šlamančiomis Kuršėnų liepomis. Parengtiems kalendoriams leisti L.Ivinskis neturėjo pinigų – skolinosi. Skolinosi ne sau, o mums, ateinančioms kartoms. Taigi norėdama sugrąžinti nors mažą dalelę tos amžinosios skolos, pradėjau kolekcionuoti kalendorius, rengti Lietuviškojo kalendoriaus šventes. Man tai buvo ir darbas, ir pomėgis. Per 30 darbo metų per mano rankas perėjo tūkstančiai kalendorių. Varčiau, liečiau 4 tūkst. kalendorių. Pajutau ir suvokiau, kokia jų vertė, supratau, koks tai neįkainojamas tautos turtas, mūsų kultūros, istorijos dalis, gal mažai vertinamas, mažokai tyrinėjamas. Lietuvoje kalendorius tyrinėja profesoriai, Lauryno Ivinskio premijos laureatai Libertas Klimka, Domas Kaunas. Domiuosi kalendoriais ir dabar, nors muziejui nebevadovauju.

Kalendoriaus reikia ir šiame technologijų amžiuje. Jeigu neliktų kalendoriaus, jo pasigestume: negi skaičiuosi laiką pagal grįžtančius, išskrendančius ar vyšnias nulesančius varnėnus. Svarbiausia ne kalendoriuje užfiksuotas laikas, o pasiskaitymai, informacijos gausa. Anksčiau lietuviai labai saugojo knygą, kalendorių, jo neišmesdavo metams pasibaigus, laikydavo šalia maldaknygės ar palubėje už skersinio užkišę, kad vaikai nesudraskytų.

-Kuršėnų kalendorių muziejuje saugomuose 1932 ir vėlesnių metų „Ūkininko patarėjo“ kalendoriuose vos ne kasdien daryti įrašai net iki pokario metų. O tie įrašai įvairūs: parskrido paukščiai, kiek javų prikulta, kiek parduota, kiek pasėta. Paskui – skausmingi įrašai – pradėjo vežti į Sibirą... Į tremtį žmonės vežėsi Smetonos laikų kalendorių kaip relikviją, kaip Lietuvos prisiminimą. Tokį kalendorių muziejui yra padovanojusi kuršėniškė Ona Doveikienė, –  pasakojo Sigita Lukienė.

Nuotraukoje: Kalendorius "Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant". 2011–ųjų pabaigoje Kuršėnuose iškilmingai paminėta Lietuviškojo kalendoriaus šventė, už geriausią metskaitlį įteikta 22–oji Lauryno Ivinskio premija. Ji atiteko Šiaulių universiteto bibliotekos darbuotojoms, kurios parengė ir išleido kalendorių „Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant“. 

                                                     Aldonos Sireikienės nuotr.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)