2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

KAUNO TEATRAI: RYŠKI SEZONO MANIFESTACIJA

Gediminas JANKUS, „NEMUNAS“, Kauno meno ir kultūros savaitraštis

G.Jankus II (n(_1.JPGBaigiantis metams derėtų prisiminti ir apžvelgti Kauno teatrų bent kai kuriuos, mano manymu, įsimintiniausius ir iškilius pastatymus, ženklinančius rudenį prasidėjusį teatrinį sezoną, pabandyti paieškoti ir įvardinti tam tikras bendras tendencijas ar skirtumus. Metų virsmas tam tinkama proga, juolab kad sezonas su kalendoriniais metais nesibaigia. Stabt, nors nelengva – kauniečiai teatralai įsibėgėjo, įsisiūbavo, ir reikia pripažinti, gan ryškiai ir kai kuriais atvejais netikėtai stebino.

 Visų pirma, veik visos rudens premjeros – ne „fygli-mygli“, ne dirbtiniai eksperimentiniai surogatai, pariebinti kabakų anekdotais, ne „lovų istorijos“, pridengtos plagiatais iš trečiarūšių muilo istorijų ir neva „paryžietiška dvasia“, ne taip vadinamos komedijos, besivaržančios su komercinėmis TV bukumo ir kvailinimo estafetėje.

Šalin brukamą masinės kultūros psichozę, šalin masinį vartotoją su išdrykusia seile ir liberalių kultūrbolševikinių lozungų prikimšta galvele...

Šalin šiaudinius kūrėjus, budinčius prie labdaringų akcijų su „ašara balse“ ir svetimo skausmo betalentes variacijas pateikiančius kaip atjautos etaloną...

Šalin melą, veidmainystę, šalin sceninius plagiatus, imituojančius tikrovę ir kalbančius apie menkavertes, laužtas iš piršto ar užsakomąsias „problemas“...

Žinoma, tokių manifestų ir deklaracijų negirdėjome, tačiau įsiminusiomis kai kuriomis premjeromis miesto teatrai, regis, tai akivaizdžiai bylojo. Manau, kad svarbiausi motyvai – nenuolaidžiavimas nubukusiam masiniam miestelėnų skoniui, parazitiniams įpročiams ir smegeninių kolapsui. Pabuskite, apsižvalgykite, susimąstykite... Svarbiausi akcentai – tradicinėms moralinėms vertybėms, nūnai tokiom nebemadingom, tokiom neva nuobodžiom... Pasiaukojimas, kilnumas, dora, meilė, atgaila, siekimas aukštesnių tikslų, dvasinis tobulėjimas, galų gale apsivalymas ir praregėjimas per kančią – tokiomis sąvokomis manifestavo Kauno teatrai.

Sudėlioti akcentus istorinėje atmintyje, apsivalyti įsakmiai ir įtaigiai kvietė miesto valstybinis dramos teatras. Jonas Jurašas „Apsivalymu“ sujaudino ne tik pasirinkta skaudžia praeities tema (pokario sovietizacija, trėmimai, pavergtos tautos kančios ir lūkesčiai, prisitaikymas ir išlikimo kaina), bet ir aukšto lygio režisūriniais sprendimais, psichologiškai motyvuotomis mizanscenomis, ir, kas mano manymu, bene svarbiausia – itin tiksliai sudėliota ir panaudota reikšmingų ir daugiaprasmių simbolių ir ženklų kalba. Visa talento jėga, su didžiule įtaiga J. Jurašas kalba apie mums tokią skaudžią praeitį, keldamas moralinės atsakomybės, išdavystės kainos klausimus. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, įsimintini aktorių (E. Mikulionytės, E. Stanciko, G. Aničaitės, E. Gudavičiūtės ir kitų) vaidmenys, scenografės J. Skuratovos, tapusios režisieriaus bendraminte, scenos apipavidalinimas ir kostiumai,, šį pastatymą iškelia į vieną geriausių sezone. Pastatymas kalba apie amžinąsias, vis rečiau minimas vertybes, kalba apie vidinį apsivalymą, ir svarbiausia, tąja kalba neapsiriboja – išsako poziciją ir aukštą moralinę nuostatą.

Panašias, tik dar skaudesnes istorines temas savo premjeroje gvildena Kauno kamerinis teatras, pastatęs Daivos Čepauskaitės dramą „Diena ir naktis“. J. Jurašas savo kilninančiai ir dvasią apvalančiai idėjai pasirinko jau vos ne kultiniu tapusį S. Oksanen veikalą, (veiksmas vyksta posovietinėje Estijoje, tačiau A. M. Sluckaitės draminio teksto redakcija ypatingai akcentavo bendražmogišką problematiką, juolab kad panašūs sukrėtimai buvo skaudžiai palietę ir Lietuvą), gi originali D. Čepauskaitės pjesė pasakoja ne tik apie dramatišką žydaitės ir lietuvio meilės istoriją. Tragizmo ir vidinio pasirinkimo dilemą pagilina vaizduojamas laikmetis – karo metai, nacių okupacija, kuomet ribinėse situacijose – masinio naikinimo akcijų akivaizdoje atsidūrusios žydų šeimos sulaukdavo ne tik atjautos iš juos gelbėjusių lietuvių tarpo. Įvairūs kriminaliniai elementai, sąžinę ir žmogiškumą praradę subjektai dalyvavo naikinimo akcijose, ir apie tai atvirai ir didele įtaiga pasakoja dramaturgė, aiškiai išsakanti savo pilietinę ir žmogiškąją poziciją.

Režisierius Stanislovas Rubinovas pastatyme pasiekė apibendrinančio įtaigumo, itin subtiliai ir jautriai perteikęs sudėtingus santykius, visaapimantį meilės jausmą iškeldamas virš kasdienybės, tačiau parodydamas, kad vien meilės moraliniam apsivalymui nepakanka. Tragiškas žydų likimas, atskleistas per vienos šeimos istoriją, sujaudina, o lietuvio Kosto, slepiančio ir saugančio mylimąją per visą nacių okupacijos laikotarpį, paveikslas tampa apibendrinančiu.

 Muzikinis teatras, manau taip pat itin darniai įsiliejo savo premjeromis į aukštų idealų ir dvasią apvalančių jausmų lygmenį. Dvi premjeros klasikinės operos gerbėjams – puiki dovana. G. Donicetti „Liučija di Lamermur“ - ypatingas įvykis ne tik miesto, visos šalies mastu. Jausmų dramatizmas, aukščiausia emocingumo gaida, per muziką išreikšta auganti įtampa, meilė ir pasiaukojimas, kaip pagrindinis leitmotyvas, galų gale tragiška atomazga – visa tai statytojų ir atlikėjų perteikta ypatinga jėga ir įtaiga. Spektaklio kūrybinė grupė – dirigentas J. Geniušas, meno vadovė D. Ibelhauptaitė, režisierius G. Šeduikis, kostiumų ir grimo dailininkas J. Statkevičius, scenografijos autorius A. Dumitrescu viską pajungė pagrindinei idėjai, suderino ir orkestruotę, ir vaidybą, ir kostiumus. Bel canto operos iššūkius ir išbandymus puikiai išlaikė atlikėjai, atskleisdami ne tik puikius vokalo sugebėjimus, bet ir gilų dramatizmą, emocionalumą, psichologinį pagrįstumą. R. Vaicekauskaitė, G. Pečkytė, sukūrusios pagrindinį, itin sunkų vokalo ir vaidybos požiūriu Liučijos vaidmenį, kiek skirtingai traktavo savo heroję, surasdamos netikėtų ir originalių sprendimų.

 Itin įdomus kitas Muzikinio teatro pastatymas – nūnai beveik nestatoma viena ankstyvųjų D. Verdi operų „Atila“. Šis tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja estų kūrėjai ir atlikėjai bei kvietiniai solistai, yra įsimintinas savo ne tik švietėjiška, bet ir kilninančia misija. Šiuo spektakliu teatras akivaizdžiai pratęsė savo aukštų moralinių ir meninių kriterijų akcentavimą. „Atila“ – taip pat tragiškos meilės istorija, tačiau perteikta visai kitomis muzikinėmis priemonėmis, Verdis muziką kūrė, kupinas romantiško polėkio ir pakylėjimo, meilę ir pareigą Tėvynei, savo tautai iškeldamas aukščiau visko. Toji pareiga – pagrindinis operos leitmotyvas.

 Muzikos vadovas ir dirigentas estas Erki Pehk, manau, sugebėjo suderinti nelengvą partitūrą, dramatinį garsų muzikos skambėjimą kulminacinėse scenose su solistų atliekamomis arijomis. Kas svarbiausia, šis projektas sudarė galimybę mūsų žiūrovui pamatyti ir išgirsti europinio lygio atlikėjus, visų pirma garsųjį Eriką Fentoną (JAV), Anastolį Sivko bei Vladislavą Sulimskį (Baltarusija) ir visą eilę mūsų garsiausių operos atlikėjų – Sandrą Janušaitę, Dainių Stumbrą, Tadą Girininką. Keliaujantis festivalinis pastatymas, kuriame puikiai pasirodo ir mūsų teatro choras (chormeisteriai R. Tilvikas, R. Vaitkevičiūtė), yra visais atžvilgiais sveikintinas. Koks gražus kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdys, koks ypatingas rezultatas. Šit estų režisierius Ū. Saaremae itin išradingai sprendžia masines scenas, kuomet hunų masė, akla, įniršusi, garbinanti jėgą, prievartą, staiga stabteli, dvejoja, nes juos paveikia ne tik artėjanti tragiška meilės atomazga, bet ir popiežiaus Leo I efektingas pasirodymas. Dailininkas Madis Nurms pateikė originalų scenovaizdžio sprendimą. Gili simbolių ir aliuzijų kalba. Jokio archyvinio istoriškumo. Viskas pajungta svarbiausioms idėjoms – laisvė, pasipriešinimas pavergimui, dramatiška, pakylėta meilė. Ir pareiga, ir kerštas. Todėl ieškoti autentikos neverta, nes statytojų tikslas buvo kitas – būtent per G. Verdžio muziką perteikti amžinąsias, nesenstančias, ir šiandien mums aktualias problemas.

 Aktualumu ir nūdienos problemų etiniu vertinimu pasižymi ir mažojo teatro premjera – V. Balsio režisuota „Gagarino gatvė“ pagal G. Burke pjesę. Šis pastatymas vertas atskiros analizės.

  Belieka tikėtis, kad Kauno teatrai ir kitais metais, tęsdami sezoną, džiugins tokio lygio ir tematikos pastatymais, neužmiršdami tų mano akcentuotų ir įžvelgtų aukštų moralinių reikalavimų. 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)