Rūta Kanopkaitė: Žodis šventiniam tostui – herojams

Kanopkaite__nauja__II.jpgBaigiantis metams įprasta inventorizuoti, kas paliko ryškiausią įspūdį iškeliaujančiais 2011-aisiais. Bet jau vien skaitant laikraščių antraštes nuo sausio iki sausio šventinė nuotaika smarkiai sugestų. Tad nė nebandysiu verti metinio valdžios nuodėmių ir mūsų nuoskaudų vėrinėlio. Krizės ateina ir praeina. Amžinos vertybės: meilė, ištikimybė, tiesa, šeima, sąžiningumas, ryšys su tėvyne ir tauta, tikėjimas šviesiąja žmogaus prigimties puse – išlieka. Kad ir kaip niekinamos, bandomos paminti po beribės tolerancijos, aklo ir kurčio procedūrinio teisingumo padu…

Bevartydama savo kelerių metų rašinių „Šeimininkei“ archyvą, pagalvojau: kodėl šventiniais linkėjimais negalėtų tapti citatos iš pokalbių su herojais? Juk tie žmonės, su kuriais suvedė žurnalistės darbas, – tikrosios Lietuvos kultūros įžymybės, o jų mintys gali mus pastiprinti ir padėti.

„Kartais pagalvoju: kas būtų, jei likčiau paskutinis lietuvis šioje žemėje? Tada visas gyvenimas, darbai įgautų visai kitą svorį. Linkiu kiekvienam lietuviui kartais tą įsivaizduoti. Kad tu – tai Lietuvos veidas, esatis ir atmintis. Manau, kiekvienas taptume savaime ir doresni, ir gražesni, ypač prisiminę tuos, kurie taip sunkiai po kruopelytę rankiojo, lipdė tą mūsų Lietuvą.“ (Rolandas Kazlas, aktorius)

„Reikia į gyvenimą žiūrėti be panikos ir riksmo, labiausiai reikia saugoti lietuvių kalbą ir kiekvieno mūsų dvasios ramybę bei vidinę harmoniją, tuomet bus daugiau tikrumos. Negąsdinkime savęs niūriomis perspektyvomis, gyvename šiandien, ką galime – padarykime.“ (Aldona Ruseckaitė, rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė)

„Juokinga yra galvoti, kad labai reikšmingas tampi vien dėl to, kad gyveni Vilniuje ar kad tave parodė per televiziją. Ypač turint galvoje, kokio lygio buduliai yra užvaldę televizijų kanalus… Išjunk televizorių, išeik į gatvę, organizuok muzikos festivalius, vaidink mėgėjiškuose spektakliuose, skaityk knygas, bendrauk su kaimynais, draugais. Veikti visada atsiras ką, jei nori veikti.“ (Egidijus Aleksandravičius, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius)

„Ryšys su kitu žmogumi yra svarbiausias dalykas. Kaip sako liaudis, grabas be kišenių. Nieko daugiau neužgyvensi, tik mirštant tavo ranką laikančią artimą ranką… Ryšys yra esminė gyvybės sąlyga. Gyvenimo katastrofa yra ne negalia, o nemeilė.“ (Vanda Juknaitė, rašytoja)

„Kas iš to, kad aš zirsiu ir visiems įkyrėsiu kalbomis apie ligas, apie tai, kad man blogai? Ką tai pakeis? Geriau negadinti nei sau, nei kitiems nuotaikos niūriomis kalbomis.“ (Milė Šablauskaitė, Kauno valstybinio dramos teatro aktorė, nepamirštamoji Agota iš „Amerika pirtyje“)

Satyriko Jurgio Gimberio personažas Mišiuginas gyvenimą lygina su didžiule statine medaus, prie kurios mes kiekvienas lekiam su savo šaukštu deguto. 2012-aisiais kartu su rašytoju tikėkimės mažesnių deguto porcijų ir kada nors sulaukti dienos, kai atsiras daiktai seniai išrastiems pavadinimams. Pavyzdžiui, tokiems kaip „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. 

2_II_a.jpg

 

 

Panašūs straipsniai