2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Genovaitės Mikėnaitės knyga – įspūdingas paminklas Petrašiūnams

Virginija SKUČAITĖ,

9551df_II.jpgNeseniai knygynuose pasirodžiusi knyga „Petrašiūnai – prisiminimai ir pamąstymai“ – tai Genovaitės Mikėnaitės keliolikos metų kruopštaus darbo rezultatas. Leidinys, kuriame dokumentika susipynusi su atsiminimais, apima laikotarpį nuo pirmojo vietovės paminėjimo iki šių dienų.

Petras ir jo šunys

Dabar tyvuliuojančių marių ir Pažaislio šilo kaimyno – Petrašiūnų vietoje žmonės gyveno jau XV a. pr. Kr. Šį stulbinamą faktą pateikė archeologai – kalbininko Jono Jablonskio sūnus Konstantinas ir pastarojo dukra Rimutė Rimantienė.

Istoriškai Petrašiūnai žinomi nuo XV–XVI a., kai čia būta palivarko su valstiečiais ir baudžiauninkais. Petrašiūnų gyvenvietė radosi prie Vilniaus kelio – pašto trakto, vingiavusio per šią vietovę. Prie trakto buvo pastatyta užeiga – Pažaislio vienuolyno amžininkė, itin mėgta pastarojo ansamblio statytojų. Užeiga turėjo didelį pasisekimą, tad netrukus šalia jos atsirado ir spirito varykla – būtent ji XVII a. praplėtė jau įsikūrusios Petrašiūnų gyvenvietės ribas.

Užeigą ir spirito varyklą reikėjo saugoti nuo plėšikų – ši atsakinga užduotis buvo patikėta augalotam baudžiauninkui Petrui. Jis su keliolika piktų šunų prižiūrėjo ne tik šiuos objektus, bet ir palydėdavo keliu per miškus arkliais važiuojančius pirklius, kad jų nepuldinėtų pakelės plėšikai.

Ilgainiui Petras tapo šios vietovės simboliu, ir ji pradėta vadinti su Petru bei jo šunimis susijusiu vardu – Petrašiūnais. Suprantama, tai tik viena iš Petrašiūnų vardo kilmės istorijų.

Tarpukariu išaugo į miestelį

Gyvendami prie svarbaus kelio, petrašiūniečiai pateko į svarbiausių istorinių įvykių sūkurį. Per šią vietovę žygiavo švedų ir Napoleono kareiviai, čia buvojo 1831 m. sukilėliai, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu veikė slapta tautinė mokykla, kurią įkūrė vietinis stalius Povilas Starkevičius.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, petrašiūniečiai noriai stojo savanoriais į organizuojamą Tėvynės laisvei ginti kariuomenę. Besiplečianti gyvenvietė nepriklausomybės laikotarpiu išaugo į nedidelį miestuką, kuriame 1923 m. gyveno 605 žmonės. Dalis jų dirbo čia įsikūrusioje stiklo gamykloje.

1929 m. Petrašiūnuose pradėjo veikti plytinė „Bitukas“, savo produkcija garsinusi šią vietovę daugelį dešimtmečių. Išaugo belgų pastatyta šiluminė elektrinė, pirmasis Lietuvoje popieriaus fabrikas, įsikūrė kriminalinės policijos šunynas ir šungaudžiai, pirtis, savivaldybės rūmai, mokykla. 1939 m. Petrašiūnuose veikė apie 100 įvairaus dydžio įmonių.

Galiausiai Petrašiūnai išsiskyrė tuo, kad buvo vienintelis miestelis tarpukario Lietuvoje, išaugęs savo jėgomis.

Būta Petrašiūnuose ir savų pogrindininkų: čia įsikūrė slapta komunistų pogrindinė spaustuvė, vyko komunistų konferencijos.

Slaptųjų tarnybų kapas

Teigiama, kad XX a. pradžioje petrašiūniečiai pasižymėjo ypač šiltais bendruomenės santykiais: kartu krikštydavo vaikus, keldavo vestuves, rengdavo talkas, laidodavo savo mirusiuosius, lankėsi čia rengiamose mugėse. Tokį gyvenimo ritmą staiga nutraukė užgriuvusi sovietų okupacija.

Raudonasis teroras nepaliko jokių dokumentų apie kankinimus, sušaudymus, tačiau atėjus vokiečiams, 1941 m. birželio-liepos sandūroje, anuomet dar nepradėjusiose veikti Petrašiūnų kapinėse buvo rastas 41, kaip manoma, nuo tų pačių kovo iki birželio pradžios nukankintas suimtasis.

Tik pusė atkastųjų buvo atpažinti, nes kitų kūnai buvo žvėriškai sumaitoti. Dauguma atpažintųjų – tarpukario Lietuvos saugumo tarnybų pareigūnai arba slaptieji agentai. Vėliau toje vietoje buvo pasodintos eglaitės – jos sudarė kryžiaus formą, kurios fragmentai išliko iki šių dienų.

Tarp 1941 m. birželio sukilimo dalyvių buvo daug petrašiūniečių – Šaulių sąjungos narių, nes nemaža jaunų vyrų, šios sąjungos narių, dirbo Petrašiūnų elektrinėje, popieriaus fabrike, palaikė slaptus ryšius su per sovietų okupaciją pogrindyje veikusiu Lietuvos aktyvistų frontu.

Vos vokiečiams peržengus Lietuvos sieną, 1941 m. birželio 23-iąją šauliai pradėjo patruliuoti prie svarbiausių Petrašiūnų objektų, tarp kurių buvo ir Pažaislio vienuolynas su jame saugomais valstybės archyvo dokumentais. Pirmąja sukilimo auka tapo popieriaus fabriko darbininkas Žukauskas. Vokiečių okupacija taip pat pareikalavo petrašiūniečių aukų.

Kapucinai diktavo madą

Vėlesnius, pokario laikus, knygoje prisimena rašytojas Alfonsas Bieliauskas, ypač vaizdžiai aprašęs gyvenimą prie Nemuno ir pastebėjęs, kad su vienuoliais kapucinais Petrašiūnuose pasklido mada avėti basutes. Mat kapucinai jas avėdavo net žiemą, apsiavę šiltomis kojinėmis.

Išradingi petrašiūniečiai senų batų batviršius išpjaustydavo taip, kad atrodytų kaip basutės. Žinoma, ne ta kapucinų įtaka buvo svarbiausia – teigiamą įtaką miestelio gyventojų moralinėms nuostatoms darė bažnyčia ir vienuoliai kapucinai: tėvas Rokas, tėvas Adomas, tėvas Stanislovas ir kiti.

Ypač šiltai petrašiūniečiai prisimena tėvą Stanislovą – kunigą idealistą, apdovanotą oratoriaus talentu. Kai jis sakydavo pamokslus, bažnyčia ir šventorius lūždavo nuo parapijiečių gausos.

Kultūros židiniu tapo mokykla, į kurios parketinę salę atvažiuodavo vaidinti net tikros to meto įžymybės, tarp kurių būta ir didžiosios to meto teatro scenos žvaigždės aktoriaus Henriko Kurausko. Anot knygos autorės, tai nebūdavo atsitiktinės profesionalaus teatro gastrolės, nes moksleivių prusinimu sovietmečiu labai rūpinosi mokytoja Donata Lapinskaitė.

Knyga – kaip paminklas

Įspūdingo formato knygoje palikta vietos ir aprašymams kaimų, kuriuos priglaudė Petrašiūnai (Amaliams, Vieškūnams, Varniams, Pažaisliui), iškiliems kauniečiams, gyvenusiems Petrašiūnuose, įvairiems prisiminimams, nuotraukoms ir piešiniams, sušildantiems solidžią istoriją.

Knygos pabaigoje išvardyti tarpukario Petrašiūnų gyventojai, pateikiami pastatytų namų, parduotuvių savininkų sąrašai, išvardyti žymiausi petrašiūniečiai, palaidoti vietos kapinėse, pateiktos kapaviečių nuorodos, nuotraukos, aprašyti įvairių šeimų likimai, gydytojai ir kitų profesijų atstovai, pateikta išsami ir įvairiapusė informacija apie buvusias įmones.

Ši dvigubo formato knyga – albumas – tai ilgaamžis paminklas milžiniškam kraštotyriniam darbui, kurį šio leidinio autorė atliko talkinant gausiai petrašiūniečių bendruomenei.

Nuotraukoje: Tėvas Stanislovas Petrašiūnuose


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)