2019 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių – padarėte man...

Stanislava TŪNAITIENĖ,

1 II_1.jpgApie Dievo meilę, Tėvynę, tarnystę žmogui kalbiname Jo Ekscelenciją Kauno Arkivyskupą Metropolitą Sigitą Tamkevičių, raseiniškių meiliai vadinamą „Mūsų vyskupėliu“ .

– Kodėl Jūs pasirinkote dvasininko kelią?

– Didžiausios mano pašaukimo ,,kaltininkės“ – geros knygos, kurių besimokydamas vidurinėje mokykloje perskaičiau labai daug. Be jokios abejonės, daug nulėmė sutikti keli labai geri kunigai, ypač kunigas Antanas Skeltys SDB. Jam,besislapstančiam nuo čekistų, patarnaudavau Mišiose.

– Ar sunku būti Vyskupu?

– Nesu įpratęs dejuoti. Pasakysiu tiesiai – vyskupo pareigos nelengvos. Galima nuveikti daug gerų ir svarbių darbų, bet velnias sugeba meistriškai kaišioti pagalius į ratus, net ir ten, kur visiškai nesitiki. Tačiau pasitikiu Viešpačiu ir bandau daryti tai, ką diktuoja tikėjimas, protas ir sąžinė.

– Kai kalbinome kunigą Albertą Staniulį, jis prisiminė, kad pirmasis dvasiškis, kuris jo, dešimtmečio vaiko, paklausė, ,,ar būsi kunigas?“, buvote Jūs. Tai buvo jam tarsi postūmis. Ar daug yra kunigų, kuriems padėjote, įkvėpėte pasirinkti dvasininko kelią?

– Ne vienas atėjo į kunigystę iš tų vaikų, kuriuos pakviečiau patarnauti prie altoriaus. Juos geriausiai pažįstu ir labai džiaugiuosi, kad jie tapo gerais kunigais. Apie kitus mažiau žinau.

– Šiandien nedaug kalbama apie Tėvynės meilę. Šiai idėjai ir darbams valstybėje skiriama per mažai dėmesio. Ką mes, eiliniai piliečiai, galėtume pakeisti ar padaryti? Ką Jūs apie tai manote?

– Žodžiais išmokyti mylėti tėvynę beveik neįmanoma. Šios meilės išmokstame, kai mus supa geri žmonės: iš pradžių – tėvai, vėliau – geri draugai, mokytojai, bendradarbiai. Meilė Tėvynei auga, jeigu patys bandome savo kraštui padaryti kažką gero, ypač jeigu dėl Tėvynės tenka nors kiek pakentėti.

Bendrojo lavinimo mokyklose ir gimnazijose reikėtų daug dėmesio skirti Lietuvos istorijai, ypač naujausiai. Jeigu mokiniai negirdės apie tai, kaip žmonės mylėjo Tėvynę, kaip ją gynė ir kiek dėl jos sudėjo aukų, tuomet turėsime labai apgailėtinus rezultatus. Tačiau žodžiai žodžiais ir lieka. Daugiausia jaunus žmones gali mokyti geri vyresniųjų pavyzdžiai. Čia ir atsakymas, ką gali padaryti eilinis Lietuvos žmogus. Jeigu jis nekeiks laisvės, neieškos tik kaltų dėl esančių negerovių, bet nuoširdžiai aplink save kurs gėrį, jis savo pavyzdžiu užkrės ir kitus.

– Šiandien galime matyti vertybių infliaciją. Jauniems žmonėms antivertybės tiesiog brukamos į kasdienį gyvenimą, sielą. Ką Jūs galite apie tai pasakyti?

– Atsispirti sekuliarizuotos, materializme ir malonumų ieškojime panirusios kultūros poveikiui yra labai sunku. Rimčiausias išsigelbėjimas yra gera šeima. Be šeimos dar reikia ieškoti mažų maldos ar bendros veiklos bendruomenių. Kai susikuriame gerų žmonių ratą, tuomet lengviau apsiginti nuo visų neigiamų įtakų.

– Viskas aplink taip susipynę: bedarbystė, bankų krizės, mūsų vaikų emigracija, valdžios abejingumas, didelė neviltis. Kaip mums išgyventi šį nelengvą laikotarpį?

– Neviltį galima išgyventi net ir turint daug pinigų ir kitų medžiaginių gėrybių. Tačiau lietuviai net prie Laptevų jūros išlaikė viltį. Kai užgriūna dideli sunkumai, tik tada suvokiame, koks didelis turtas yra nuoširdus tikėjimas ir žvelgimas į pasaulį Dievo akimis. Mums tikrai nesunkiau, ką išgyveno Jėzus, kai jis tautos vyresniųjų buvo persekiojamas ir net pasmerktas. Su Dievo pagalba reikia mokytis nešti savo kasdienio gyvenimo kryželius ir išlaikyti širdies ramybę bei viltį.

– Ką pasakytumėte tiems lietuviams, kurie taip lengvai puola į „madingų“ religijų glėbį? Ar mėgintumėte juos sugrąžinti į tradicinę Bažnyčią?

– Daugeliui yra didelė pagunda pasinerti Naujojo Amžiaus religijose, kurios daug žada ir mažai reikalauja. Dievas sukūrė žmogų laisvą ir jis pats turi ieškoti tiesos ir kurti gėrį. Apgailėtini klystkeliai, kai neieškoma tikrojo Dievo, bet bandoma ieškoti tokios religijos, kurios ,,dievas“ tarnautų žmogui – jį gydytų, gelbėtų iš visokių bėdų ir suneštų gėrybių kalnus. Krikščionybė tuo ir didinga, kad ji atsiliepia į giliausius žmogaus troškimus, žmogui nepataikauja, bet gydo jo dvasią ir moko žmonėse matyti mylinčio Dievo veidą. Rimtai Dievo link galima eiti tik nusimetus puikybės, materializmo ir malonumų ieškojimo grandines. Mes šitai padarome eidami atgailos keliu.

– Tiek dvasiškiai, tiek vadovaujantys valstybės vyrai ir moterys yra pašaukti tarnauti žmogui. Ką Jūs galėtumėte jiems patarti?

– Mokyti yra lengviausia, tik tarnauti ne visuomet lengva. Tikinčiam žmogui, nors jis užimtų ir aukščiausias pareigas visuomenėje, patarti labai lengva: ,,Kiekviename žmoguje matyk patį Kristų ir žinok, kad jis tave kada nors paklaus: ar tuomet, kai sutikai mane, man padėjai?“ Juk Kristus aiškiai yra pasakęs: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.

– Kokius žodžius pasakytumėte viltį praradusiam žmogui, kad prisikeltų iš gyvenimo dugno, kuriame jis atsidūrė dėl kokių nors nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių?

– Patarimas labai paprastas. Nereikia stebėtis, kad nepasisekė ir atsidūrei dugne. Dievas tave myli net dugne esantį. Nusižemink, kelkis ir eik pas Tėvą. Jis tave pasitiks, prikels ir padės susigrąžinti viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Noriu pasikartoti, kad prisikėlime labai svarbus sugebėjimas atvirai pripažinti suklydimą, nes be šio nusižeminimo, be šios tiesos kitų žingsnių neįmanoma žengti.

– Kaip Jums pavyksta išlaikyti dvasingumą, Dievo pažinimą ir kartu tokį nuoširdų bendravimą su žmonėmis?

– Meldžiuosi, įsiklausau į Dievo žodį Šv. Rašte, einu išpažinties, per metus kelis kartus dalyvauju rekolekcijose. Visa tai dvasiškai praturtina. Tikrai nemanau, kad esu labai daug pasiekęs, bet tikrai noriu ir sau, ir visiems kuo gilesnio Dievo pažinimo ir meilės.

– Dievo malonė, atrodo, liejasi per Jus. Ar jaučiatės esantis „Dievo užanty“?

– Nežinau kaip tą „užantį“ suprasti. Tikrai taip nėra, kad viskas vyktų lengvai ir taip, kaip noriu. Mano gyvenime yra buvę ir dabar yra pakankamai sunkių dalykų. Jei ir galiu manyti esąs ,,Dievo užanty“, tai tik todėl, kad pasitikiu Viešpačiu. Kai užklumpa sunkumai, prašau, kad ir Jis būtų drauge. Eiti per gyvenimą su Viešpačiu yra didelė malonė ir privilegija, net ir tuomet, kai slegia nelengvas kryžius.

– Jūsų kalėdiniai linkėjimai Raseinių krašto žmonėms.

– Didžioji Kalėdų dovana yra Betliejaus Kūdikis. Pats Dievas, norintis ateiti pas mus ir apdovanoti taip, kaip negali suvokti mūsų protas. Apaštalas Paulius sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Tačiau Betliejaus Kūdikis ateina tik ieškomas ir kviečiamas. Neseniai juk ir mums atrodė, kad būsime laimingi be svetimųjų pagalbos galėdami tvarkyti savo politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Ne visi suprato, kad kuriant naują gyvenimą reikia Evangelijos šviesos – Dievo nubrėžtų akiračių. Mano didžiausias linkėjimas, kad Betliejaus Kūdikis kiekvieno širdyje rastų kuo daugiau vietos. Visas kitas gėris eis drauge su Juo. Taip pat linkiu, kad kiekvienas Raseinių krašto žmogus atmintų, jog visai arti yra Šiluva. Čia, Šiluvoje, nuo amžių yra labai gerbiama Švč. M. Marija, kurios globos linkėčiau kiekvienam žmogui.

Jo Ekscelencijos Kauno Arkivyskupo Metropolito Sigito Tamkevičiaus trumpa biografija

Gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime (Lazdijų raj.) ūkininkų šeimoje. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. studijas nutraukė, nes buvo pašauktas atlikti tarnybą sovietinėje armijoje. Grįžęs iš armijos, tęsė teologijos studijas, kurias baigė 1962 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. vyskupo P. Maželio įšventintas kunigu. Vikaravo Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne. 1968 m. įstojo į Jėzaus draugiją. 1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo pareigas, metus dirbo gamykloje ir melioracijoje. Vikaraudamas Simne, 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurią redagavo 11 metų. 1975 – 1983 m. – Kybartų klebonas. 1978 m. lapkričio 13 d. drauge su kitais keturiais kunigais įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. suimtas ir, apkaltinus antitarybine propoganda ir agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo.Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai“, paleistas į laisvę. 1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi. 1991 m. gegužės 19 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos augziliaru. 1996 m. gegužės 4 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. 1999-2002 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. 2002 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininku trejų metų kadencijai. Nuo 2005 m. rugsėjo 20 d. yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, 2011 m. perrinktas iš eilės trečiai kadencijai. Taip pat vadovauja LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijai bei Socialinių reikalų tarybai.

Kauno vyskupija

Šiandien Kauno arkivyskupija užima 8 750 kvadratinių kilometrų plotą, kuriame gyvena apie 750 tūkst. gyventojų. Iš jų apie 506 tūkst. išpažįsta katalikų tikėjimą. Sekmadieniais bažnyčią lanko apie 50 tūkst. tikinčiųjų. Per metus pakrikštijama beveik 5 tūkst. asmenų, sutuokiama per 1,5 tūkst. porų, palaidojama 5,7 tūkst. žmonių. Arkivyskupijoje dirba 5 vyrų vienuolijų atstovai. 270 seserų vienuolių priklauso šešiolikai pašvęstojo gyvenimo kongregacijų. Arkivyskupijoje darbuojasi 129 kunigai, iš jų 26 priklauso įvairioms vienuolijoms.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)