Kam Kūčios — Kūčios, o man dar ir vardinės, Adomo ir Ievos diena. Taigi valgant Kūčias ir švenčiant vardines, kažkaip pagalvojau, kad reikėtų apie šitą porą parašyti po eilėraštuką. O kai konkrečiau pamąsčiau, supratau, jog tai nėra taip paprasta. Viena, nesu poetas. Kita, tai ne kokios estrados žvaigždės ar politinės pažibos — serijinės gamybos produktai. Adomas ir Ieva — Dievo rankų darbo gaminiai. Jis per penkias dienas sukūrė visą pasaulį, pasakydamas tebūnie taip ir taip. Ir jo žodžiai virsdavo kūnu. O Adomą rankomis lipdė iš molio visą šeštąją dieną. Ievą irgi sukūrė ne žodžiu, bet rankomis — reikėjo išimt Adomo šonkaulį ir iš jo suformuoti moteriškę, pavadintą Ieva. Gerai žinoma, kad rankų darbo gaminiai yra kur kas vertingesni už serijinės gamybos produkciją, todėl ir apie juos rašyti reikia daug atsakingiau. Be to, atsakomybę didina ir tai, kad taip sukurti Adomas ir Ieva neabejotinai nėra eiliniai šventieji.
Gerai suprasdamas esamą padėtį, visą žiemą studijavau pirminius šaltinius ir įvairią pagalbinę literatūrą. Ir kuo labiau gilinausi į šį reikalą, tuo labiau knietėjo rašyti. Pavasariop šis noras pradėjo neduot ramybės. Vaikystėje tėvai sakydavo, kad norai yra suvaldomas daiktas. Nežinau, gal suvaldomi vaikiški norai, gal tais laikais ir suaugusieji savo norus suvaldydavo. Bet šiais laikais laisvoje Lietuvoje ne visiems ir ne visada pavyksta norus sutramdyti.
Užeina seimūnui noras scenoje apsinuoginus pašokti. Supranta, kad eit į sceną stripinėti netinka, o apsinuoginti smerktina, bet nesuvaldo noro, eina, apsinuogina ir stripinėja.
Visapusiškai žymiam ir garsiam veikėjui užeina noras kautis su oponentu. Be atvangos grumiasi visa širdimi. Ir net nukovus oponentą neatlėgsta noras. Žymusis veikėjas kelia špagą prieš jo šeimą.
Pribloškiantis yra ir masinis netramdomas noras patekti į valdžią. Nepraėjo nė meteliai nuo savivaldybių rinkimų, o jau daugiau kaip pusė merų išspirti iš kėdžių.
Visa šitai suminėjau ne tam, kad atkreipčiau skaitytojo dėmesį į nevaldomus norus. Kiekvienas pilietis šitai pats mato. Suminėjau, norėdamas pasiteisinti, kad ir aš nesuvaldžiau vis didėjančio, kurstančio, ramybės neduodančio noro parašyti posmus apie pirmuosius žmones. Taigi ėmiau ir parašiau. Pirmiausia apie Ievą.
Balta baltutė baltutėlė,
kaip gulbės pasparnės pūkelis
ji buvo visada kai kėlės,
balta baltutė baltutėlė.
Ir tik tamsesnę kiek vietelę
jai dengė fygmedžio lapelis,
o šiaip baltutė baltutėlė,
kaip gulbės pasparnės pūkelis.
Parašęs perskaičiau lėtai, po to skubiau. Paskaitinėjau visokiais tempais. Gal būsiu ir neobjektyvus, bet likau patenkintas. Atsikelia ryte, pasirąžo, pasiraivo… Tokia šviesi ir skaisti… Dėl manęs to fygos lapelio galėtų ir nebūti, bet taip parašyta knygose. Daviau paskaityti žmonai. Ji perskaičiusi patylėjo, nusišypsojo ir pasakė: “Gerai parašyta… Nusižiūrėjai į mane!”
Ilgai džiaugtis sukurtu Ievos paveikslu neteko. Vasarop spauda pranešė, kad Lietuvoje galvą kelia nacionalistinis, rasistinis, šovinistinis, nacistinis gaivalas. Ne tik kelia galvą, bet su iškelta galva eina į gatves. Ne tik su iškelta galva, bet ir su iškeltais antitautiniais šūkiais. Šitai labai papiktino visus didžiuosius tautininkus, priešakyje su ministrų ministru. Kur matyta išėjus į gatvę šūkaliot “Lietuva — lietuviams!” Per tokius šūkaliojimus ir per tokią politiką lietuvių tauta, negaudama šviežio kraujo injekcijos, pradeda išsigimti. Žmonės darosi nepakantūs, kerštingi, pavydūs, karjeristai, kyšininkai…Jaunimas spjauna į viską ir išvažiuoja. Mokyklose ne mokytojai tvarko mokinius, bet mokiniai mokytojus. Paaugliai nesigėdydami ir nesivaržydami daro baisiausius nusikaltimus. Kas, jei ne šviežias kraujas, įlietas į tautos kūną, išgelbės ją nuo prapulties!
Tiesa, spaudoje tenka aptikti kraujo maišymo faktų, bet tai tik lašas jūroje. Skaitome: Jurgos Klimaitės-Rieblink ir Vygindo Skaraičio fotoreportažas. Buriuotoja G. Volungevičiūtė-Scheidt Naujuosius metus sutiks Brazilijoje. Anot gydytojos G. Grigonytės-Babajan, užsigeidę tatuiruotės žmonės nepagalvoja, kad vėliau bus sunku ją pašalinti. Eglės Aukštakalnytės-Hansen fotografijų apie Afriką atidarymas. S. Krupeckaitės vyras, Rusijos dviračių treko rinktinės narys Dmitrijus Leopoldas, bučiavo savo žmoną lyg čempionę. Keliaudama po Šventąją žemę M. Bimbaitė ir jos mylimasis norvegas P. Skisakeris bažnyčiose meldėsi saikingai. Aistė Jasiulytė-Čeburiak– mačiau kalbančią per televiziją (graži merga). “Scenoje aš pasitikiu tik savimi, tačiau tikiu, kad yra kažkas aukščiau už mus ir esu jam labai dėkinga”–teigė operos solistė V. Urmanavičiūtė-Urmana. Jos vyras italas A. Nigro –taip pat labai tikintis. Po dienos Lietuvos garbės konsulate A. Markevičius su filipiniete žmona Matet prieš miegą prausia savo vaikus–trejų metų dukrelę Amber ir dvejų metų sūnų Nigelį. Pas mus krizės nėra. Šiuos žodžius ištaria Meksikoje gyvenanti Rita Sidaravičiūtė de Gonzalez. Anglijoje gyvenanti Jurgita McNaughton stebisi, kad Lietuvoje didinami mokesčiai. Šveicarijoje gyvenančios lietuvės Violetos Campanos šeimoje tvyro įtampa. Italijos slidinėjimo kurorte mėgavosi parlamentaras Antanas Bosas su sužadėtine Daina Randers.
Žinoma, tokios maišysenos yra daugiau, nei man teko su ja susidurti skaitant spaudą. Labai miela, kad žmonės darosi supratingi ir aukojasi tautos labui. Susiprato net didysis nacionalistas Mindaugas Murza, už nacionalistines idėjas smerktas ir baustas. Jis prisiekė baltų dievams duoti Tėvynei su grafų kilmės rusaite Zlata Rapova stipriai maišyto kraujo palikuonių. Galima tuo pasidžiaugti, bet vis dėlto tai tik pirmieji tautos kraujo valymo daigeliai.
Dažnai priekaištaujama, kad Lietuvos gatvėse žmonės nesišypso. Ir kur ten šypsosis, jei aplink vien pilki vienodi veidai! Akys savaime švytėtų, matydamos aplink veidų margumyną: ir visokių spalvų, ir visokių formų. Todėl būtina pradėti masinę agitaciją, kad tokių veidų gatvėse atsirastų. Tam reikia panaudoti visas vietinės ir užsienio žiniasklaidos priemones. Reklamai, šiuo atveju tautos kraujo gerinimui, pinigų gailėti nedera. Ji, reklama, turi pasiekti tolimiausius pasaulio užkampius.
Kitados skaičiau knygą “Raudonodžių vadas”. Tegul atvažiuoja tų raudonųjų. Juos galima kviesti ir tokia reklama: “Jei kūnu ir dvasia esi raudonas, važiuok Lietuvon ir būsi ponas”.
Seniai pripažinta, kad Indonezijos, Polinezijos, Mikronezijos, Melanezijos salynų moterys yra ne tik gražios. Kodėl jų neprisviliojus Lietuvon? Galima išplatinti ir tokį kvietimą: “Jei salos vyriškiai tavęs netraukia, Lietuvos vyrai pasipustę laukia”.
Suprantama, negalima pamiršti afrikiečių, kurie spalvų ir veido bruožų įvairove ne tik paįvairintų blankų miesto peisažą, bet ir vaisingai prisidėtų prie tautos kraujo maišymo. Pradžiai gal tiktų toks paraginimas: “Jei Afrikos saulė suskrudino skūrą, važiuok jos mirkyti į Baltijos jūrą”.
Netiktų pamiršti ir Australijos čiabuvių. Nemažai jų galėtų sugundyti tokia reklama: “Palik brolius aborigenus, važiuok Lietuvon ir gerink tautos genus”.
Nemažai žmonių traukia į Ameriką. O mes patraukim amerikiečius į Lietuvą: “Jei esi tikras amerikonas, važiuok Lietuvon ir imk lietuvę į žmonas”.
Aiškus dalykas, kad prie visos šitos reklamos reikėtų pridėti žemėlapiukus, kur tą Lietuvą galima rasti.
Tai šitaip aš supratau pasipiktinimo šūkiu “Lietuva — lietuviams” prasmę. Tikėtina, kad Seimas ir Vyriausybė, kaip paprastai, ir šiam reikalui gvildenti sudarys komisijas, kai tik ras tam kiek laiko.
Tokie pamąstymai mane suneramino. Už paeiliavimą apie Ievą galiu būti apkaltintas rasimu– kodėl ji baltutė, o ne juodutė ar rudutė? Jeigu baltutė, tai geltonkasė lietuvaitė, vadinasi, nesunku įžvelgti nacionalizmą. O kai jau padaro rasistu ir nacionalistu, automatiškai apšaukia šovinistu ir nacistu. Žinoma, tą paeiliavimą būtų galima dėl šventos ramybės sudeginti, bet man jis tiek patinka, kad taip gaila, taip gaila paverst pelenais. Bandžiau gelbėtis, pakeisdamas Ievos kūno spalvą.
Juodesnė už juodąją lavą,
siaustesnė už patį vulkaną
iš proto ji varė Adomą
juodesnė už juodąją lavą. .
Ir guoly kukliajame savo
aistros ji išliedavo tvaną–
juodesnė už juodąją lavą,
siaustesnė už patį vulkaną.
Aišku, aistrą liejo nusiėmusi fygos lapelį.
Lyg ir neblogai išėjo. Nacionalizmą sunku įžvelgti, bet su rasizmu nesusidorota. Dar iš mokyklos laikų prisimenu, kad egzistuoja trys pagrindinės rasės: baltoji, juodoji ir geltonoji. Vadinasi, dar reikia Ievą sugeltoninti. Taigi pirmyn:
Geltonveidė, siauraakė
kimono ji nedėvėjo,
užtat vyrus kaip žavėjo
geltonveidė siauraakė.
Iki šiol nieks neapsakė,
kokį grožį aplink liejo
geltonveidė siauraakė–
kimono ji nedėvėjo.
Šiuo atveju lapelis gal ir nesvarbu. Svarbu, kad nedėvėjo kimono.
Parašiau ir likau patenkintas. Rodos, negalėjau būti apšauktas nei nacionalistu, nei rasistu. Bet dėl visa pikta paėmiau pasklaidyti enciklopediją. Mokykla buvo seniai seniai, rūpėjo pasitikrinti, kaip dabar mokslas žiūri į rases. Pasirodo, prancūzas Ž.Kiuvjė 1812 m.skyrė baltąją, juodąją ir geltonąją rasę. Dabar skiriami šeši pagrindiniai rasiniai tipai: australidai, negridai, europidai (Š. Europos), europidai ( P. Europos), mongolidai (Š. Azijos), mongolidai (Amerikos). O kur dar gausūs porasiai, tarprasiai… Taigi išeina, kad mokykloje įgytos žinios mane išvedė iš kelio. Teko pasukti galvą, kai išsisukti iš rasizmo pinklių. Kai suki, tai ir išsisuki:
Bespalvė kaip vėjas,
skaidri kaip ledokšnis
plevena po rojų
bespalvė kaip vėjas.
Ir net nusidėjus
tyra kaip upokšnis,
bespalvė kaip vėjas,
skaidri kaip ledokšnis.
Fygmedžio lapelis buvo irgi bespalvis.
Dabar likau patenkintas ir ramus, kad niekas negali apkaltinti nei nacionalizmu, nei rasizmu.
Rašydamas apie Adomą, tokių klaidų nedariau ir tiek nevargau. Nutylėjau jo spalvą ir akcentavau vyrišką galią:
Jam tik duok, jis griebs kaip smakas
ir nė ačiū nesakys
kad ir koks tas obuolys
jam tik duok, jis griebs kaip smakas
jei širdis smarkiau tau plakas
ar pagundo kiek žaltys
jam tik duok, jis griebs kaip smakas
kad ir koks tas obuolys
Deja, mano pasitenkinimą aptemdė perskaičiusi žmona. Girdi, esu veikiamas seno obuolio įvaizdžio, o reikią žvelgti į ateitį. Kai prasidėsiąs masinis tautos kraujo atnaujinimas, būsią iki valiai abrikosų, mandarinų, persikų, ananasų… Tik reikėsią turėti apetitą ir sveikatos…
Taip sukritikuotas pagalvojau, kokie protingi liaudies pamokymai: nesėsk į svetimas roges, nelįsk į svetimą daržą…
