I. Noras didesnis už būsimą nežinią !
Prieš šią kelionę nebuvo ramu. Tik su lenkais tradidiciškai telefonu iš anksto pavyko susitarti dėl trijų nakvynių. Slovakai ir vengrai dėl likusių aštuonių pasirodė esą nesukalbami ir nepatiklūs, reikalavo nedelsiant pervesti pinigus, tartum jų miestų ir miestelių viešbučiai birželio pradžioje labai turėtų iš ko rinktis. Prieš dvidešimt trejus metus aplankytos tuomet dar Čekoslovakijos rytine dalimi buvusios Slovakijos prisiminimai irgi nešildė. Po savaitę trukusių ekskursijų ir pramogų Brno, Česke Budejovicuose, Prahoje, Tšebonyje, Macochos urvuose tada mus, penkiolika Kauno Politechnikos instituto studentų statybinio būrio narių, čekai nusiuntė į slovakų Liptovsky Mikulašo apylinkes ir paliko kažkokiam bendrabuty keturias dienas kirmyti. Pamenu, naktimis kažkas net sliūkindavo į gretimus daržus rauti svogūnų, nes be atsivežtos iš Lietuvos duonos bei konservų nelabai turėjime ką valgyti. Artimiausia parduotuvė – pakalnėje už kelių kilometrų.
Apie Vengriją buvau girdėjęs iš tėvo, turistavusio ten prieš trisdešimt metų. Knygyne atsitiktinai atsiverčiau Martyno Starkaus „Šilko kelią“. Vengriją jis aprašė itin glaustai, bet kaip baisiausią nesusikalbėjimo prasme šalį. Turkiją, Iraną, Turkmėniją, Uzbekiją žadantis aplankyti lietuvaitis džiūgavo, kad per Vengriją reikės važiuoti tik šimtą kilometrų, kol kirs Rumunijos sieną. Mano nerimą ir tariamą įsibauginimą švelnino tai, kad Slovakijoje birželio pradžia – ne slidinėjimo ir ne masinių atostogų metas, kad jų kalba panaši į rusų ir lenkų.
Likus savaitei iki kelionės pradžios, netikėtai sužinojom, kad ketverius metus mūsų dukrą Gintę mokiusi pedagogė anksčiau yra gyvenusi Vengrijos šiaurinėje dalyje, į kurią jos vyras buvo komandiruotas kaip Tarybinės armijos karininkas. Rūsio sandėliuke teko susirasti ir 1979/1980 mokslo metais prirašinėtus sąsiuvinius su vengrų kalbos pratimais, gramatikos pradžiamoksliu ir šiokiu tokiu žodynėliu. Ištekėjusi už lietuvio vengrė Marija Rubaževičienė Vilniaus universitete pageidaujantiems dėstė savo gimtąją kalbą. Daugiau kaip pusmetį uoliai lankiau fakultatyvą, įsivaizduodamas, kad šitaip bus lengviau išvažiuoti į Bramso ir Bartoko šalį su kokiu statybiniu būriu ar studentų aktyvistų delegacija. Tačiau saugumas kelionei parinko patikimesnių kadrų. Negaudamas kalbos praktikos ir nematydamas perspektyvų, lioviausi lankęs vengriškąjį fakultatyvą.
Dabar, beveik po trisdešimties metų, noras atsidurti ant Dunojaus krantų pasirodė besąs stipresnis už būsimą nežinią, televizijos naujienose afišuojamus konvekcinius žaibus virš Budapešto ir galimas liūtis legendinio kapitono Tenkešo gimtinėje.
Išvažiuodami iš Kauno, pastebim ir ženklų, kurie pasirodo lyg ir pranašaujantys kelionės sėkmę. Rytinę radijos stoties laidą veda mergina, kelerius metus tikrai gyvenusi Vengrijoje (o gal ir gimusi?) bei turinti pietietiško temperamento krislų. Automobilio spidometras iš šešių jau nuvažiuotų kilometrų skaitmenų rodo net keturis septynetus. Bet Lietuva nenori taip lengvai paleisti: negana to, kad kasdien arba lyja, arba beviltiškai apsiniaukę ir nuo žiovulio tinsta žandikauliai, jau gerokai įsibrovus Lenkijos teritorijon pasiveja SMS: „TOP SHOP kviečia į Miego dienas MEGOJE!“
Nė velnio, pakaks miegoti, noriu keliauti!!! (Bus daugiau)
Nuotraukose:1. Kelionės įspūdžių autorius, LŽS narys Vidas Beitnaras ( Vladimiro Beresniovo nuotr.) 2. Prie Dunojaus, Budapešte (Vido Beitnaro nuotr.)
