2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

VIDAS BEITNARAS. Į BUDAPEŠTĄ IR KITĄ VENGRIJĄ


Vidas_Beitnaras_II.jpgI. Noras didesnis už būsimą nežinią !

Prieš šią kelionę nebuvo ramu. Tik su lenkais tradidiciškai telefonu iš anksto pavyko susitarti dėl trijų nakvynių. Slovakai ir vengrai dėl likusių aštuonių pasirodė esą nesukalbami ir nepatiklūs, reikalavo nedelsiant pervesti pinigus, tartum jų miestų ir miestelių viešbučiai birželio pradžioje labai turėtų iš ko rinktis. Prieš dvidešimt trejus metus aplankytos tuomet dar Čekoslovakijos rytine dalimi buvusios Slovakijos prisiminimai irgi nešildė. Po savaitę trukusių ekskursijų ir pramogų Brno, Česke Budejovicuose, Prahoje, Tšebonyje, Macochos urvuose tada mus, penkiolika Kauno Politechnikos instituto studentų statybinio būrio narių, čekai nusiuntė į slovakų Liptovsky Mikulašo apylinkes ir paliko kažkokiam bendrabuty keturias dienas kirmyti. Pamenu, naktimis kažkas net sliūkindavo į gretimus daržus rauti svogūnų, nes be atsivežtos iš Lietuvos duonos bei konservų nelabai turėjime ką valgyti. Artimiausia parduotuvė – pakalnėje už kelių kilometrų.

Apie Vengriją buvau girdėjęs iš tėvo, turistavusio ten prieš trisdešimt metų. Knygyne atsitiktinai atsiverčiau Martyno Starkaus „Šilko kelią“. Vengriją jis aprašė itin glaustai, bet kaip baisiausią nesusikalbėjimo prasme šalį. Turkiją, Iraną, Turkmėniją, Uzbekiją žadantis aplankyti lietuvaitis džiūgavo, kad per Vengriją reikės važiuoti tik šimtą kilometrų, kol kirs Rumunijos sieną. Mano nerimą ir tariamą įsibauginimą švelnino tai, kad Slovakijoje birželio pradžia – ne slidinėjimo ir ne masinių atostogų metas, kad jų kalba panaši į rusų ir lenkų.

Likus savaitei iki kelionės pradžios, netikėtai sužinojom, kad ketverius metus mūsų dukrą Gintę mokiusi pedagogė anksčiau yra gyvenusi Vengrijos šiaurinėje dalyje, į kurią jos vyras buvo komandiruotas kaip Tarybinės armijos karininkas. Rūsio sandėliuke teko susirasti ir 1979/1980 mokslo metais prirašinėtus sąsiuvinius su vengrų kalbos pratimais, gramatikos pradžiamoksliu ir šiokiu tokiu žodynėliu. Ištekėjusi už lietuvio vengrė Marija Rubaževičienė Vilniaus universitete pageidaujantiems dėstė savo gimtąją kalbą. Daugiau kaip pusmetį uoliai lankiau fakultatyvą, įsivaizduodamas, kad šitaip bus lengviau išvažiuoti į Bramso ir Bartoko šalį su kokiu statybiniu būriu ar studentų aktyvistų delegacija. Tačiau saugumas kelionei parinko patikimesnių kadrų. Negaudamas kalbos praktikos ir nematydamas perspektyvų, lioviausi lankęs vengriškąjį fakultatyvą.

Dabar, beveik po trisdešimties metų, noras atsidurti ant Dunojaus krantų pasirodė besąs stipresnis už būsimą nežinią, televizijos naujienose afišuojamus konvekcinius žaibus virš Budapešto ir galimas liūtis legendinio kapitono Tenkešo gimtinėje.

Dunojus_Budapestas_II.JPG

Išvažiuodami iš Kauno, pastebim ir ženklų, kurie pasirodo lyg ir pranašaujantys kelionės sėkmę. Rytinę radijos stoties laidą veda mergina, kelerius metus tikrai gyvenusi Vengrijoje (o gal ir gimusi?) bei turinti pietietiško temperamento krislų. Automobilio spidometras iš šešių jau nuvažiuotų kilometrų skaitmenų rodo net keturis septynetus. Bet Lietuva nenori taip lengvai paleisti: negana to, kad kasdien arba lyja, arba beviltiškai apsiniaukę ir nuo žiovulio tinsta žandikauliai, jau gerokai įsibrovus Lenkijos teritorijon pasiveja SMS: „TOP SHOP kviečia į Miego dienas MEGOJE!“

Nė velnio, pakaks miegoti, noriu keliauti!!!  (Bus daugiau)

Nuotraukose:1. Kelionės įspūdžių autorius, LŽS narys Vidas Beitnaras ( Vladimiro Beresniovo nuotr.) 2.  Prie Dunojaus, Budapešte (Vido Beitnaro nuotr.)


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)