2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Teisėjų klanas bando atkeršyti žurnalistei

Valdas BARTASEVIČIUS, LR korespondentas

Vilniaus teismas priėmė demokratinėse šalyse sunkiai įsivaizduojamą nutartį – įpareigojo „Lietuvos
download (2) II_5.jpg
ryto” žurnalistę atskleisti apie teismų korupciją papasakojusio asmens pavardę. Lietuvos ryto” žurnalistė L.Lavaste: „Aš tikrai esu pasirengusi sėsti į areštinę už tai, kad neišduodu man informaciją teikiančių žmonių.”

Laimos Lavaste interviu „Lietuvos teisėjų nuodėmės – ir viešos, ir nutylimos” paskelbtas šių metų balandžio 23 dienos „Lietuvos ryto” numeryje. Šioje publikacijoje teisėjas, kurio pavardė nebuvo skelbiama, papasakojo apie teismuose klestinčią korupciją, teisės normų nesilaikymą, teisėjų, ypač susitepusių abejotinais poelgiais, pataikavimą prokurorams bei valdžios atstovams. Netrukus teisėsaugos institucijos pareikalavo, kad žurnalistė L.Lavaste atskleistų savo pašnekovo pavardę. Jai atsisakius tai daryti, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Mindaugas Barkauskas kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą ir teisėjas Arūnas Budrys priėmė nutartį, įpareigojančią žurnalistę atskleisti šią paslaptį.

Kodėl Lietuvos teisėsaugai prireikė netgi teisminiu keliu reikalauti, kad žurnalistas, nusižengdamas savo profesinės etikos principams, išduotų informaciją apie teismų korupciją suteikusio ir susidorojimo bijančio asmens pavardę?Apie tai – pokalbis su L.Lavaste, kuri gali tapti pirmąją žurnaliste Lietuvoje nuteista už atsisakymą viešai paskelbti savo informacijos šaltinį.

– Kodėl savo interviu nusprendėte nenurodyti aštriai teismų darbą kritikavusio teisėjo pavardės?

– Šis pašnekovas pats mane susirado ir į pokalbį atvyko nešinas didžiuliu pluoštu dokumentų, kurie patvirtino jo dėstomus šokiruojančius faktus apie teismų darbą.

Aišku, iš karto pasiteiravau, ar galėsiu viešai skelbti jo pavardę. Mat esu ne kartą susidūrusi su atvejais, kai asmenys, net galintys faktais pagrįsti savo kritiką valdžios įstaigoms ar aukštiems pareigūnams, bijo nukentėti. Ir tokios baimės nėra išsigalvotos – nemalonią valdžiai tiesą kalbėjusiems žmonėms iš tiesų tenka nukentėti.

Tačiau šis mano pašnekovas iš pradžių nekėlė kategoriškos sąlygos, kad jo pavardė nebūtų skelbiama. Jis tik sudvejojo ir prašė leisti jam dar pagalvoti. O po to pasakė: „Geriau nenurodykite mano pavardės, nes antraip sulauksiu nemalonumų ir net kils grėsmė mano saugumui”.

Nusprendžiau, kad neturiu teisės įtikinėti jį persigalvoti, nes puikiai suprantu, kad taip atvirai apie teismų ydas prabilęs teisėjas iš tiesų bus negailestingai puolamas savo cecho žmonių kaip kokia balta varna. Juo labiau, kad mano pašnekovas jau turėjo karčios bendravimo su teisėjų institucijomis patirties. Mat jis jau anksčiau ne kartą kreipėsi ir į Teisėjų tarybą, ir į Teisėjų asociaciją, nurodė tuos pačius faktus, kaip ir interviu, bet išgirdo tik formalių atsikalbinėjimų, kad teisingumą vykdo teismai ir niekas neturi teisės kištis į jų darbą. Negana to, šis teisėjas dar sulaukė bausmių už tai, kad kaišioja pagalius į kolegų ratus.

– Tačiau gal dabar jūsų pašnekovas, kai teismas grasina jus nubausti, jei neišduosite teisėsaugai jo pavardės, jau sutinka būti viešai įvardytas?

– Priešingai, dabar jis jau kategoriškai tam prieštarauja ir aš jam visiškai pritariu. Kai teismas priėmė nutartį, įpareigojančią mane atskleisti savo informacijos šaltinį, privalėjau tam žmogui paskambinti ir vėl paklausti – gal jis leis viešinti jo pavardę?Bet šio asmens nuomone, sužinoti jo pavarde norima ne tam, kad būtų lengviau tirti pažertą kritiką, o siekiant su juo susidoroti ir užčiaupti. Manau, šis žmogus visiškai teisus.

Mūsų interviu įvardyti faktai vis pasitvirtina – tai į televizijų kamerų objektyvus pakliūva ant kojų nepastovintis girtutėlis teisėjas, tai kitas Temidės sargas suklastoja dokumentus ir iš kalėjimo pirma laiko paleidžia nusikaltėlius. Publikacijoje pateikta ir gausybė nuorodų, kur slypi teismų ydų šaknys ir ką reikėtų daryti, kad jie dirbtų geriau. Jei būtų siekiama tik šio tikslo, visai nebūtina žinoti, kuris teisėjas išsako kritines mintis. Aišku, kas lauktų paviešinus tokį asmenį, – vien nemalonumai.

Aš privalau apsaugoti savo informacijos šaltinį nuo persekiojimo ir visiškai netikiu, kad padėčiau gerinti teismų veiklą, jei praneščiau jo pavardę. Todėl to nedarysiu, nors ir kokius nuosprendžius man skelbtų teisėjai, kad ir kokiomis bausmėmis mane gąsdintų teismai. Taip elgtis mane įpareigoja žurnalistinės etikos principai ir žurnalisto informacijos šaltinio paslaptį ginantys įstatymai.

– Koks šišas įgėlė teisėsaugą, kad ji žūtbūt mėgina sužinoti jūsų informacijos šaltinį? Kas Lietuvoje pasikeistų paviešinus vieno žmogaus pavardę?

– Lietuvoje niekas nepasikeistų, tik būtų mėginama susidoroti su dar vienu žmogumi. Mane taip pat stebina teisėsaugos užsispyrimas. Ir anksčiau man yra pasitaikę atvejų, kai paskelbus publikaciją, kurioje remiamasi neviešinamo asmens perduota informacija, teisėsaugininkai teiraudavosi, ar negalėčiau jiems pasakyti, kas šis žmogus. Bet tai būdavo daroma mandagiai – pasakydavau „ne” ir tuo viskas baigdavosi.

Tik šį kartą, kai publikacijoje buvo papasakota apie teismus kaip vėžys ėdančią korupciją, pradėtas ikiteisminis tyrimas ir net priimta mane įpareigojanti teismo nutartis. Manau, kad tai tik teisėjų noras išskalbti savo mundurą ir įvaryti baimės visiems, drįstantiems kritikuoti teismus. Pirmąjį šaukimą atvykti į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir duoti parodymų gavau netrukus po to, kai buvo paskelbtas interviu. 

 

Mane pasikvietusi tyrėja iškart pranešė, kad pateiks man vienintelį klausimą: kas interviu pateiktos informacijos šaltinis. Atsakiau, kad remdamasi įstatymų man suteikta teise, atsisakau jį įvardyti. Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi, o ikiteisminis tyrimas dėl šios istorijos buvo nutrauktas. Po kelių mėnesių gavau antrą šaukimą atvykti į STT. Susitikau su ta pačia tyrėja. Ji pateikė tą patį klausimą – kas mano interviu informacijos šaltinis. Teliko ir man pakartoti tą patį: nesakysiu. Dar pasidomėjau, kodėl jai taip rūpi sužinoti man informaciją teikusio žmogaus pavardę. Tyrėja atsakė, kad to reikalauja aukšti pareigūnai.

– Ar pavyko sužinoti, kas tie aukšti pareigūnai?

– Sužinojau, bet nelengvai. Tai vienas pareigūnas – Aukščiausiojo teismo (AT) baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Prapiestis. Tačiau išlaikysiu intrigą ir pasakosiu nuosekliai, kaip viskas vyko. Aš vėl raštu pareiškiau, kad savo informacijos šaltinio neatskleisiu, nes man to daryti neleidžia Žurnalistų etikos kodeksas, be to, šią mano teisę gina įstatymas. Tuomet ir vėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Todėl labai nustebau, kai praėjusią savaitę sulaukiau trečio kvietimo į STT. Dabar tyrėja pranešė, kad padėtis rimta. Ji pasakė, jog Vilniaus 2-asis apylinkės teismas priėmė nutartį, įpareigojančią mane pranešti savo informacijos šaltinį.

– Kas gi rašoma toje teismo nutartyje?

– Keisčiausia, kad dar teko nemažai pavargti, kol pavyko perskaityti šią teismo nutartį. STT tyrėja pasakė, kad tai pirmasis atvejis Lietuvos teismų praktikoje, kai priimama tokia nutartis. Todėl ji prisipažino, kad nežino, kaip jai elgtis, ir ji norėtų pasikonsultuoti su prokuroru. Ji čia pat paskambino teikimą teismui dėl mano informacijos šaltinio nusiuntusiam Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui M.Barkauskui, bet šis neatsiliepė. Tuomet tyrėja paskambino nutartį priėmusiam teisėjui A.Budriui. Girdėjau jų ilgą pokalbį. Padėjusi telefono ragelį, tyrėja tik skėstelėjo rankomis, kad teisėjas jai aiškiai taip ir nepasakė, ar ji gali duoti man teismo nutartį.

– Keista, kaip gali teismas priimti jus liečiančią nutartį ir ją slėpti nuo jūsų?

– Ir aš buvau priblokšta. Tada pati paskambinau teisėjui A.Budriui. Pasiteiravau, ar mane liečianti nutartis yra valstybės paslaptis ir aš neturiu teisės jos perskaityti? Teisėjas atsakė, kad, be abejo, man turi būti suteikta tokia galimybė, ir nusistebėjo, kad iki šiol dar neskaičiau nutarties.

Pasakiau, kad girdėjau, kaip STT tyrėja kalbėjosi su juo ir esą ji negavusi aiškaus leidimo parodyti man nutartį. Tada teisėjas A.Budrys prisipažino, kad ir pats gerai nežino, kaip elgtis, nes tai pirmoji tokio pobūdžio nutartis mūsų teismų praktikoje.  Jis net ieškojęs panašių pavyzdžių – studijavo tarptautinę teismų patirtį ir aptikęs tik vieną atvejį. Didžiojoje Britanijoje į areštinę buvo uždarytas žurnalistas, atsisakęs atskleisti savo informacijos šaltinį.

– Tad kodėl jis vis dėlto tokią nutartį priėmė?

– Teisėjas A.Budrys pripažino, kad teismai gali įpareigoti žurnalistą išduoti savo informatorių tik dviem atvejais: jei ta informacija labai svarbi dėl pavojaus žmogaus gyvybei arba būtina valstybės saugumui garantuoti. Man jis pritaikęs pastarąją sąlygą, taip pasielgęs todėl, kad šioje situacijoje esą ne jis, teisėjas, yra padėties karalius. Kai pasidomėjau, kas tas karalius, A.Budrys paaiškino, kad jis tik vykdė prokuroro reikalavimą. Netekau žado! Mano straipsnyje būtent ir buvo kalbama, kad teismai privalo būti nepriklausomi, o čia išgirdau, jog teisėjus šokdina prokurorai.

– Gal paskambinote ir teismui teikimą rengusiam prokurorui?

– Taip, paskambinau. Prokuroras M.Barkauskas paaiškino, kad mano interviu informacijos šaltinio pavardės reikalauja vienas aukštas pareigūnas. „Jūs turbūt žinote, kas jis?” – dar pridūrė prokuroras. Atsakiau: „Iš kur man žinoti?”. Tada ir paaiškėjo, kad tyrimo dėl mano informacijos šaltinio pareikalavo AT teisėjas J.Prapiestis. Jis nurodė prokurorui imtis tyrimo. Tik įdomu, kas nurodymus davė pačiam teisėjui? Tačiau niekaip negaliu suvokti, koks pavojus kils Lietuvos valstybės saugumui, jei teisėjas J.Prapiestis taip ir nesužinos, kas mane informavo apie teismų korupciją.

– Ir kokia bausmė jums gresia?

– Tyrėja pasakė, kad man gresia bauda arba areštu. Pasakiau, kad baudai mokėti pinigų neturiu, tad rinksiuosi areštą. Esu pasirengusi sėsti į areštinę už tai, kad neišduodu man informaciją teikiančių žmonių. Prokuroro M.Barkausko taip pat klausiau, kokia bausmė man gresia. Išgirdau vieno žodžio atsakymą: „Nežinau”. Kai pasakiau, kad STT tyrėja kalbėjusi apie areštą, jis numykė, kad gal iki tokios situacijos ir neprieisime. Drįsau pasiteirauti – iki ko prieisime. Vėl išgirdau prokuroro žodžius, kad jis nežino, ką su manimi reikės daryti. Užtat aš žinau, kad tylėsiu. Mano tvirtą pasiryžimą nepranešti informacijos šaltinio tik sustiprino apsilankymai STT, kur nė karto nebuvo domimasi interviu pateiktais faktais apie teismų korupciją. Būčiau mielai pasidalijusi net ir straipsnyje neskelbta informacija. Bet supratau, kad tai niekam nerūpi. Svarbu tik sužinoti, kas tai pranešė.

– Ar sulaukėte paramos iš kolegų, žurnalistų organizacijų?

– Kalbėjausi su Suomijos, kurioje ilgai dirbau „Lietuvos ryto” korespondente, žurnalistais. Jie tvirtino dar nėra savo šalyje girdėję tokio atvejo, kad teismas būtų įpareigojęs žurnalistą atskleisti savo informacijos šaltinį, ir negalėjo patikėti, kad taip nutiko demokratine valstybe laikomoje Lietuvoje. Mano kolegos taip pat priblokšti – šaukė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas draudžia viešinti konfidencialumo prašantį informacijos šaltinį. Jei tai prieštarauja teisės reikalavimams, vis vien privalome laikytis savo profesijos etikos kodekso. Aš tokios pozicijos laikausi ne tik vadovaudamasi žurnalisto etikos principais, bet ir dėl savo asmeninių žmogiškųjų įsitikinimų.

– Vadinasi, visa Lietuvos žurnalistų bendruomenė pasirengusi lydėti Laimą Lavaste į areštinę?

– Taip, skambino kelių televizijų atstovai ir sakė, kad lydės mane su televizijos kameromis iki pat areštinės.

lrytas.lt

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)