2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Povilas Kaunas: „KADA PILIEČIAI KAUNAI ATSIIMS SAVO PALIKIMĄ – KAUNO PILĮ ?


DSCN4921_II.JPG Gal iš tiesų jau atėjo laikas Lietuvos piliečiams Kaunams nutraukti šį nieko gero nežadantį garbingų mokslo vyrų, politikų negailestingą iečių laužymą? Priminti, kad nekilnojamasis turtas buvo ir išlieka privatine nuosavybe, nesvarbu kas po savininko juo naudojosi, kas ją atstatinėjo, vykusiai ar nevykusiai restauravo, kitaip išdarkė. Todėl aš, Kaunų giminės atstovas „Ryto varpo“ leidyklos direktorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Antanas KAUNAS sutikau atsakyti į man pateiktus portalo www.kaunozurnalistai.lt klausimus.

– Pirmiausia pakalbėkime apie pavardės kilmę ir jos ištakas.

– Kauno vardo kilmės istorijų yra labai daug. Štai lietuvių išeivis, žinomas enciklopedijos „Mūsų Lietuva“ sudarytojas B. Kviklys, remdamasis praeities kovų istoriografija teigia, kad Nemuno ir Neries santakoje dažnai vykdavo kautynės su kryžiuočiais, todėl jis Kauno vardą ir sieja su žodžiu „kautis“. Vokiečių kalbininkas G. Študerus teigė, kad Kauno vardas kilęs iš būdvardžio „kaunus“ (gilus, žemas). Nemuno ir Neries santakoje kažkada neabejotinai buvo gyvenvietė, kuri ir pavadinta šio vaizdingo slėnio vardu (teiginys vertas dėmesio). Bet daugelis lingvistų miesto vardą tiesiog sieja su asmenvardžiu Kaunas. (Ši pavardė kaip senovėje taip dabar daugiausia buvo ir yra paplitusi Alytaus, Vilkaviškio, Jurbarko, Jonavos rajonuose, Žemaitijoje). Beje, žymūs lietuvių kalbininkai P. Skardžius, P. Jonikas, šveicaras kalbininkas A. Senas dar 1925 metais pritarė tokiai mokslininkų lingvistų nuomonei teigdami, kad Kaunas buvo pirmosios medinės pilies, pastatytos Nemuno ir Neries santakoje, valdovu. Netgi mėgino jį charakterizuoti – valdovas turėjo būti gerai įvaldęs tuometinius ginklus, buvo tikras kovų meistras.

Gilinantis į Kauno vardo kilmę, nereikėtų atsiriboti ir nuo legendų, kurių daugelio pagrindą sudaro taip vadinamas racionalusis grūdas, mažas, mažas tiesos krislelis. Todėl žvilgtelėkime dar kiek giliau į praeitį.

Liucijaus Floro, kitų romėnų istorikų raštuose, yra teiginių, kad I a. pr. m. e. gyvenęs Palemonas (istorinis asmuo, šaltiniuose minimas kaip Publijus Libonas, tik vėlesniais laikais pradėtas vadinti Palemonu), iš Marko Antonijaus gavo valdyti Ponto sritį Mažojoje Azijoje, bet greitai buvo priverstas bėgti nuo Cezario rūstybės. Su žmona, vaikais ir 500 Romos patricijų išvyko į šiaurę. Apiplaukę Europą, jie išlipo į krantą Nemuno deltoje...

Istorikas T. Narbutas, remdamasis M. Strijkovskio ir Bychovco kronikomis teigia, kad pabėgėliai toliau plaukė Nemunu iki Dubysos ir ten ties pastarosios žiotimis, ant gražios ąžuolais apaugusios kalvos, įkūrė pilį ar šventyklą. Po Palemono mirties trys jo sūnūs Barkus,

Kunas ir Spera pasidalijo tuometinės Lietuvos žemes ir įkūrė sostines. Kuno valstybės ribos buvo Nemunas, Dubysa, Nevėžis ir Neris. O

sostinę įkurdino Neries ir Nemuno santakoje pavadinęs Kaunu. Net nurodoma tiksli miesto gimimo data – 1030 metai. Istoriko A.Lileikos nuomone, šią datą, kaip miesto gimtadienį, ir būtų logiškiausia švęsti. Bet... kažkodėl kauniečiai labiau linkę atsigręžti į 1365-uosius, nes tada istoriniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas pirmą kartą. Net mokyklų istorijos pamokėlėse, šventėse, kituose viešuose renginiuose prisimenama ši data. Daugelis neabejodami ją laiko net miesto gimtadieniu. Betgi tada – prieš beveik 650 metų – gyvenvietė Nemuno ir Neries santakoje, jau turėjusi ir pilį, kryžiuočių buvo visiškai sugriauta, net nušluota nuo žemės paviršiaus! Tai koks gi čia miesto gimtadienis?..

Valstybės dienos išvakarėse (2010 07 02) prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje šią tema susirinko diskutuoti Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas dr. V. Šimėnas, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius dr. E.Jovaiša, Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius doc. A. Kuncevičius ir politikos apžvalgininkas A.Medalinskas. Prisiminus legendą apie Palemoną, tuomet V. Šimėnas pasakė: “Egzistuoja išankstinė nuostata, kad ši legenda – tik lietuvių politinis noras pasididžiuoti prieš lenkus. Iš tikrųjų tam nėra jokio pagrindo. Ši nuostata ryški daugelyje istorikų darbų. Aš, žiūrėdamas į savo archeologinę medžiagą ir lygindamas ją su visa Europa, ieškodamas analogijų, matau, kad geriamųjų ragų apkalai, gamybos technologija, ornamentika yra kaip romėniška. To nerasime nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, nei Rusijoje, nei Ukrainoje“... Paklaustas, ar buvo šiai legendai atsirasti realus faktas, jis pasakė: „Vidugiriuose yra palaidoti kunigaikščiai, jų kapai rodo buvusios civilizacijos lygį. Literatūroje gali rasti, kad čia palaidoti atvykę didikai. Ten yra dirbinių, kurie neturi analogų romėnų pasaulyje ir rodo buvus aukštą kultūrą“. O štai V. Šimėno nuomonė: „Žinoma, tos legendos apie Palemoną kažkada turėjo konkretų pamatą (...) tačiau kas gali paneigti, jog to paties Nerono aplinkoje, prasidėjus jo surengtiems siaubams, kas nors nepatraukė ten, kur buvo daug ramiau ...“.

Todėl būkime kantrūs. Nepulkime, kaip tas bėdžius, nuogu užpakaliu į dilgėles. Nesistenkime daryti išvadas remdamiesi

nerealiomis fantazijomis. Pasitikėkime mokslu ir laiku. Tik jie –

vieninteliai – tvirtai tikiu, jei ne dabar, tai ateityje pasakys galutinę ir teisingą išvadą. Tuo pačiu pateiks tikslią miesto gimimo datą.

– O jūs tikite Kaunų romėniška kilme?

– Kol kas apie tai tylime. Bet kad pirmoji medinė pilis Nemuno ir Neries santakoje buvo pastatyta kunigaikščio Kauno (Kuno, Kunasijaus) – taip. Minėjau žinomų Lietuvos lingvistų teiginį. Dar norėčiau pridurti, kad Vikipedijoje jau redaguojamas straipsnis „Kunigaikštis Kaunas“.

– Sutikime, kad buvo toks kunigaikštis Kaunas (Kunas, Kunasijus) ir Nemuno Neries santakoje pastatęs pirmąją pilį, tuo pačiu tapo jos pilnateisiu šeimininku. Bet po to... Šimtmečių sandūrose ji, be abejo, buvo ir sugriauta, ir vėl atstatyta.

– Šimtmečių tėkmėje tokie procesai neišvengiami. Tačiau pilis nebuvo visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus. Ant išlikusių akmeninių pamatų vėl buvo renčiamas naujas statinys, vėl griaunama, deginama ir vėl atstatoma. Bet tai nė kiek nesumenkino kunigaikščio Kauno nuosavybės. Priešingai, tik pratęsė jos, tos pilies, egzistenciją net iki Kęstučio laikų.

.Puiku, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis strateginiu bei topografiniu požiūriu teisingai įvertino gynybai nuo priešų tinkančią vietą ir todėl ant senosios pilies pamatų pastatė mūrinę. Dabar pilį aptvėrė dviejų eilių mūrine gynybine siena, jų viršuje įrengė šaudymo angas o kampuose iškėlė galingai atrodančius keturis bokštus. Tiesa, 1362 metais, po trijų savaičių apgulties, kryžiuočiai įstengė pilį paimti ir labai sugriauti. Lietuvos didysis kunigaikštis, siekdamas toliau tramdyti Ordino militaristinius kėslus, tik per keturis metus (1368 m.) pastatė kitą, bet ir tuomet pavadindamas Naujuoju Kaunu, tuo tarsi pripažino, kam ji iš tikrųjų priklauso.

Po Žalgirio mūšio, prasidėjus ramesniam gyvenimui, čia dažnai lankydavosi, net ilgesniam laikui apsistodavo ir priiminėdavo svečius Vytautas Didysis. (Be abejo jo dėka pilis toliau buvo restauruojama, puošiama). Gerai, kad 1549 metais Žygimantas Augustas Kauno pilį patikėjo Barborai Radvilaitei, todėl ji buvo ypač gražiai sutvarkyta. O XVI a. viduryje, artėjant Livonijos karui, ir vėl paruoša priešui atremti. Flanginei gynybai sustiprino fosas, kampe pastatė murinę baltėją artilerijai.

Todėl mes turime tik dėkoti likimui, kad tiek šimtmečių, kruvinų įvykių, sėkmių ir nesėkmių tėkmėje išgyveno kunigaikščio Kauno pilies pamatai!

– Dar ruošiant Kauno pilies atstatymo projektą, o po to jau ir vykdant darbus, miesto architektai, restauratoriai, istorikai suskilo į dvi priešiškas stovyklas. Kas dėl to kaltas?

– Pirmiausia, turbūt, besaikis godumas pinigams, paminant bet kokius principus. Norvegija ir ES Kauno pilies bokšto ir sienų šalia jo atkūrimui be jokių išankstinių sąlygų geranoriškai skyrė apie 2 mln. litų. Žadėjo ateityje skirti dar 20 milijonų! Todėl ir buvo verčiamasi tiesiog per galvą, kad tie pinigai tik „nenuplauktų“. Architektas K. Mikšys nedelsiant paruošė daugelį šokiruojantį pilies „atstatymo“ projektą, kuris aiškiai pažeidė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą – jame pagrindiniai akcentai buvo dedami ne autentikai, o naujo modernaus pastato statybai. Pasitarime pas tuomet buvusį (ir dabad esantį) miesto merą A. Kupčinską A. Vaškelis atviravo, kad šį statinį pilies atkūrimu pavadino tik todėl, kad antraip nebūtų gavę tų 2 milijonų!

Galima suprasti K. Mikšio aiškinimą, kad iki šiol apie Kauno pilį žinoma gerokai mažiau, negu apie Vilniaus valdovų rūmus, todėl taip ir pasielgė. Bet kodėl neįsiklausoma į Kultūros paveldo objektų ekspertės, architektės – restauratorės G. Juknevičienės nuomonę, kad tokie svarbūs valstybinės reikšmės objektai kaip Kauno pilis neturi būti restauruojama, jei nežinoma, kaip tai tinkamai daryti. Tuomet geriausia istorinį palikimą tiesiog užkonservuoti. Jos nuomonę palaiko ir Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė sakydama, kad įstatymuose aiškiai akcentuota, jog atkurti arba atstatyti galima tik turint tyrimais, kita medžiaga pagrįstos informacijos. Tvarkant tokius paveldo objektus nuosekliai dirbama dešimtmečiais, kol priimamas sprendimas. Tačiau kai tokiems projektams realizuoti skiriami metai ar dveji, skubama, gero rezultato nebūna.

Pilyje dar nepradėjus darbų, Pilių mokslinė taryba, sudaryta iš žymių šalies archeologų, restauratorių, istorikų apie projektą atsiliepė, kad jame: „Istorinė atmintis – deformuota, jokio konteksto ir prasmės, o trumpalaikės mados atspindys nesukurs pilies istorinio įvaizdžio. Sukurtas toks variantas, jog ir kvailiui būtų aišku, kad jokia pilis jokiais laikais taip neatrodė ir atrodyti negalėjo“.

2009 m. liepos 24 d. Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Senosios Kauno pilies atkūrimo problemos“ Seimo narys G. Songaila pasakė, kad: „Šis projektas primena Disneilendo projektą, o ne Kauno pilies atkūrimą“. Štai dar kelios žinomų specialistų, istorikų nuomonės:

T.Baranauskas: “Kauno pilis, kaip viduramžių architektūros paminklas, skaičiuoja paskutines savo dienas... Trakų pilyje buvo stengtasi kruopščiai dėlioti plytas pagal viduramžių technologijas atkuriant skliautus ir kitas architektūrines detales. Valdovų rūmuose skliautai jau išlankstyti iš vielos ir aptinkuoti. O Kauno pilį užgoš modernaus architekto fantazija su stiklo, metalo ir kabančių plytų sienomis“.

Z. Kiaupa: „Tai tik fikcija. Jeigu būtų mano valia, pilį išlaikyčiau tokią, kokia buvo. Kitaip tariant, reikėtų kuo mažesnės intervencijos“.

2002 m. sausio 23 d. Kauno pilies liekanos įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2007 m. birželio 19 d. LR Vyriausybės nutarimu įrašytos į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Todėl čia apsilankiusių turistų dėmesį pirmiausia patraukia lenta, kuri byloja, kad tai – architektūros paminklas, saugomas valstybės. Įdomu, ar ši lenta čia išliks ir įgyvendinus architekto K. Mikšio projektą?

kauno_pilis_II.jpg– Pagal panaudos sutartį pilies bokštu kol kas naudojosi Kauno turizmo informacinis centras. Bet visiškai greitai, įvertinus ten atliktus darbus, miesto savivaldybė spręs, kas bus naujasis jo šeimininkas. Pokalbio pradžioje minėjote, kad jau atėjo laikas ir Kaunų giminei pareikšti pretenzijas į kunigaikščio Kauno palikimą...

– Taip. Mes pasiryžome vieną kartą ir visam laikui nutraukti žinomų mokslo vyrų ir politikų ant garbingų Kauno pilies pamatų surengtą spektaklį „Šokis su kardais“ pareikšdami pretenzijas į kunigaikščio Kauno palikimą – juk privatinė nuosavybė yra ne tik šventa, bet ir amžina, nesvarbu iki kokio laipsnio sudarkyta. Sakote, yra Vyriausybės tokie ir tokie nutarimai, kad... Taip yra. Bet vyriausybės keičiasi, o nekilnojamasis turtas lieka. Svarbiausia, nereikia su tuo mūsų visuomenės anstatu – vyriausybe – eiti į bent kokius kompromisus.

– Kaip jūs ruošiatės tai padaryti? O gal jau žengti pirmieji konkretūs žingsniai siekiant susigrąžinti palikimą?

– Taip, jau žengti. Kadangi Lietuvoje yra trys Kaunų giminės atšakos (Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje), mes kviečiame jų atstovus į pirmąjį organizacinį susirinkimą. Kadangi mus visus sieja kraujo ryšys, steigiame ne kokią ten draugiją, bet B R O L I J Ą. Numatyta organizacinė taryba, į kurią kviečiami žinomi Kaunų giminės atstovai Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Domas Kaunas, Vilkaviškio rajono Rumokų bandymų stoties direktorius Juozas Kaunas, buvęs Žemės ūkio rūmų vadovas Romas Kaunas ir kt. Jau baigiami ruošti BROLIJOS įregistravimo dokumentai. Paruoštas įstatų projektas, kuriame be kitų labai svarbių punktų įrašytas dar vienas – BROLIJOS nariais gali būti tik Lietuvos Respublikoje gyvenantys Kaunai.

Rašomos perspektyvinio darbo pagrindinės tezės. Susigrąžinus mums priklausančią nuosavybę, planuojame vienoje iš bokšto erdvių nedelsiant įruošti nuolat veikiančią Konferenciją. Kviesime miesto visuomenę, svečius iš užsienio. Tarsimės, diskutuosime, ieškosime konkrečių kelių, kaip spręsti iškilusias šiandienos problemas, gilinsime istorijos žinias apie mūsų miestą ir kraštą. Nuolat grįšime ir prie savo giminės ištakų – dėdami vieną po kito nors ir mažučiukus tiesos krislelius tikimės pagrįsti jos kilmę ir tuomet aiškiai pasakyti, iš kur atėjome.

Žinoma, pradžia bus labai sunki žinant koks yra dabartinės valdžios požiūris į privatinės nuosavybės grąžinimą. O dar tie nelemti biurokratiniai barjerai... Bet būsime atkaklūs ir kantrūs. Mielai bendrausime su draugijos „Pilis“ specialistais, kurių nuomonė iki šiol, kaip nekeista, atitinkamose instancijose buvo nepelnytai ignoruojama. Labai vertinsime jų pasiūlymus, rekomendacijas.

Net neabejojame sulaukti miesto visuomenės dėmesio, kurios iki šiol, ruošiant pilies projektą, irgi buvo mažai įsiklausoma. Tikime mūsų užmojams jos pritarimo ir palaiminimo. Todėl prašome – rašykite, siūlykite, patarkite man šiuo adresu: povkaun@gmail.com.

P.S. Kai šis interviu jau buvo paruoštas spaudai, „Kauno diena“  išspausdino straipsnį „Nuomonė: architektai tyčiojasi iš senosios pilies“ tarsi pritardama Povilo Antano Kauno nuogastavimams.

Nuotraukose: Žurnalistas, LŽS narys Povilas Kaunas; Kauno pilis šiandien

                                  Vladimiro Beresniovo nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)