Lapkričiui baigiantis šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė pagaliau padarė tai, ko jau dvejus metus jos prašė, maldavo (vos ne letenėles iškėlusi) Lietuvos žiniasklaida. Prezidentė paragino Seimą nustatyti spaudos leidiniams 9 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM) vietoj dabar galiojančio 21 proc. tarifo (pirminė arabiško žodžio „tariff“ reikšmė – išpirka, kurią musulmonų piratai viduramžiais už „teisę” plaukioti Viduržemio jūra išlupdavo iš prekybos laivų).
Piratiška rinkliava vienas redakcijas jau paskandino, kitas privertė atleidinėti darbuotojus žurnalistus arba sudarinėti sutartis su užsienio šalių, kur PVM keturgubai mažesnis, spaustuvėmis. Nespėjo žiniasklaidininkai lengviau atsidusti, kai iš Vyriausybės kanceliarijos papūtė gūsingas ledinis šiaurės vėjas: premjeras ir finansų ministrė, tarsi negirdėję prezidentės siūlymo (kuris, žinant jos ir ministrų kabineto reitingus, tolygus įsakymui), prastai surenkamą šalies biudžetą sugalvojo papildyti dar labiau didindami PVM tarifus.
Net diletantui aišku, kad po to visa Lietuva būtų virtusi plyno lauko investicijoms tetinkama vieta, nedominančia investuotojų. Po savaitgalio susiprotėjo ir patys šio siaubo filmo scenaristai. Makabriška idėja tyliai dingo iš Vyriausybės pasitarimo darbotvarkės, valdančioji koalicija pradėjo svarstyti kitus būdus valstybės iždui pripildyti. Atrodytų, demokratijos sarginiai šunys už tai valdžiai galėjo…
(Ką galėjo padaryti žiniasklaida, skaitykite mūsų svetainės “Komentaruose” laikraščio “Ūkininko patarėjas” žurnalisto Arnoldo Aleksandravičiaus straipsnį “Demokratijos sargiai gaudo savo uodegą”.
