Demokratijos sargiai gaudo savo uodegą

Neretai šunų augintojai skundžiasi, kad suaugę jų globotiniai nei iš šio, nei iš to liaujasi saugoję namus ir avių bandas, loję ant nepažįstamųjų, pradeda suktis ratu kaip vaikų žaislai „vilkeliai“, gaudo savo uodegą, o sučiupę jos galą suleidžia dantis į stimburį. Veterinarai tokį keturkojų elgesį aiškina įvairiai: gal šunis kamuoja nepaaiškinamas nuobodulys, galbūt apėmęs nerimas ar tiesiog blusos sukandžiojo. Bet yra ir sudėtingesnių atvejų – „geriausi žmonių draugai“ savo uodegą ima vaikytis tada, kai jiems trūksta šeimininko dėmesio, glostančios, kaulą ar žaidimų kamuoliuką numetančios rankos. Atrodo, panaši depresija šiandien prislėgusi ir dalį „Lietuvos demokratijos sarginių šunų“ (Valstybinės mokesčių inspekcijos registruose, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos posėdžių protokoluose vadinamų tiesiog TV kanalais ir spaudos leidiniais).

Bet reikėtų grįžti į ligos priešistorę. Lapkričiui baigiantis šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė pagaliau padarė tai, ko jau dvejus metus jos prašė, maldavo (vos ne letenėles iškėlusi) Lietuvos žiniasklaida. Prezidentė paragino Seimą nustatyti spaudos leidiniams 9 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM) vietoj dabar galiojančio 21 proc. tarifo (pirminė arabiško žodžio „tariff“ reikšmė – išpirka, kurią musulmonų piratai viduramžiais už „teisę” plaukioti Viduržemio jūra išlupdavo iš prekybos laivų). Piratiška rinkliava vienas redakcijas jau paskandino, kitas privertė atleidinėti darbuotojus žurnalistus arba sudarinėti sutartis su užsienio šalių, kur PVM keturgubai mažesnis, spaustuvėmis. Nespėjo žiniasklaidininkai lengviau atsidusti, kai iš Vyriausybės kanceliarijos papūtė gūsingas ledinis šiaurės vėjas: premjeras ir finansų ministrė, tarsi negirdėję prezidentės siūlymo (kuris, žinant jos ir ministrų kabineto reitingus, tolygus įsakymui), prastai surenkamą šalies biudžetą sugalvojo papildyti dar labiau didindami PVM tarifus. Net diletantui aišku, kad po to visa Lietuva būtų virtusi plyno lauko investicijoms tetinkama vieta, nedominančia investuotojų. Po savaitgalio susiprotėjo ir patys šio siaubo filmo scenaristai. Makabriška idėja tyliai dingo iš Vyriausybės pasitarimo darbotvarkės, valdančioji koalicija pradėjo svarstyti kitus būdus valstybės iždui pripildyti. Atrodytų, demokratijos sarginiai šunys už tai valdžiai galėjo bent kokį kartą draugiškai urgztelėti ir pavizginti uodega. Kur tau. Kibo politikams į blauzdas. Tos dienos, kai vyko Vyriausybės pasitarimas, vakarą visuomeninė ir komercinės televizijos, o kitą rytą – dienraščių lyderiai ir tikrų lietuvių laikraščiai užjautė (taip karštai, kad galima buvo įtarti nenuoširdumą ...) pensininkus, kuriems esą teksianti sunkiausia biudžeto stabilizavimo našta (tarsi po Lietuvai grėsusio 23- jų balų žemės drebėjimo sukelto cunamio, kurio pirmąja auka būtų tapusi žiniasklaida, apskritai būtų įmanoma kažkokias pensijas kam nors mokėti).

Didžioji, įtakingoji lietuviška žiniasklaida įsitikinusi, kad iš principo niekuomet negalima pagirti valdančiųjų politikų, nes visi jie „vagys, kyšininkai ir tinginiai“. Katalikiškos Lietuvos žurnalistai, rašydami straipsnius ir rengdami reportažus apie visų Vyriausybių, Seimų veiklą, jau 20 metų vadovaujasi musulmonų pranašo Mahometo įžvalga: „Jei tau kažkada įkando blusa, argi po to jų neužmušinėsi visų?“

Dabar, kai 2012 m. biudžeto svarstymas perėjo į lėtinę, vangiąją fazę, didieji demokratijos sargiai pradėjo sau kramtyti uodegą. Gal ilgisi šeimininkų, kurie pabėgo į Londoną arba mirė. Gal širsta ant dresuotojų, kurie pardavė savo augintinius ar per prastai juos šeria. 1977 m. sukurto VFR filmo „Mirtis - mano amatas“ veikėjas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, buvęs kaizerinės Vokietijos kariuomenės puskarininkis Schraderis savo draugui, būsimajam Aušvico mirties stovyklos komendantui Franzui Langui (Hössui) skundėsi: „Štai koks yra civilis gyvenimas: niekas tau neduoda įsakymų, iš nieko negauni nurodymų, viską tenka spręsti pačiam!“

Senoji pokarinė, pokomunistinė, posovietinė pasaulio tvarka šiomis dienomis trupa tiesiog akyse. „Šimtmečiams sukurta“ Europos Sąjunga greitai iširs arba taps iš stipraus centro valdomomis Jungtinėmis Vakarų Europos Valstijomis. Kas dar prieš metus galėjo pagalvoti, kad demokratijos niekada labai nepasigedę paprasti rusai po valdžios suklastotų valstybės dūmos rinkimų būriais išeis į gatves ir išvadins Kremliaus valdytojus vagimis bei sukčiais!?. Europos (taigi ir Lietuvos) žiniasklaida taip pat turi keistis, jeigu nenori atsidurti istorijos šiukšlyne. Užuot nuolat amsėjusi ir šiepusi dantis dėl formaliosios, abstrakčiosios ar siauros virtuvinės demokratijos, privalo jau dabar pratinti skaitytojus ir žiūrovus išgyventi pasikliaunant vien savo jėgomis, kai nustos galiojusi Lietuvos stojimo į ES sutartis, aklinai užsidarys Briuselio struktūrinės paramos fondai ir paskutinis NATO oro policijos naikintuvas pakils iš Zoknių oro uosto, kad niekada čia nesugrįžtų.