2020 m. rugpjūčio 10 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvių kalba: Atgal į XIX amžių

Prof. Bronislovas Genzelis, lzinios.lt

Atgal_i_XIX_amziu_article_full_II.jpgPaaiškinsiu, kodėl straipsniui parinkau tokį pavadinimą ir priminsiu kai kurias lietuvių gyvenimo detales tame amžiuje. Po 1863 metų sukilimo buvo uždrausta lietuvių spauda, lietuvių kalba buvo vejama iš viešojo gyvenimo, jos nebuvo mokoma mokyklose. Pasauliečiai lietuvių inteligentai, išskyrus medikus, negalėjo gauti Lietuvoje jokio darbo.

Knygos, spausdinamos užsienyje, daugiausia Rytų Prūsijoje, iš ten į mūsų kraštą buvo gabenamos nelegaliai. Knygas ir laikraščius savo lėšomis leido lietuvių inteligentai. Tuo jų padėtis skyrėsi nuo rusų, lenkų, vokiečių rašto darbininkų.

1904-aisiais atgavus spaudą visa našta užgriuvo ant praturtėjusios inteligentijos pečių. Jie savo uždarbį skyrė lietuviškos spaudos plėtrai. Taip 1904-1909 metais Petras Vileišis iš esmės tik savo lėšomis leido pirmąją lietuvišką dienraštį "Vilniaus žinias", o nuo 1909-ųjų vietoj jų brolis Jonas Vileišis - "Lietuvos žinias". To meto Lietuvoje susiformavo ištisa plejada rašytojų. Tačiau nė vienam rašytojystė nebuvo pragyvenimo šaltinis. Tik keli žurnalistai galėjo pragyventi iš savo varganų honorarų. Mat tokia buvo oficiali Rusijos valdančiųjų politika (okupantai svajojo apie kuo greitesnį lietuvių tautos išnykimą). Lietuvių kultūra tada galėjo gyvuoti tik dėl privačios iniciatyvos. Tai buvo absoliučiai akivaizdu.

Visi 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarai buvo susiję su lietuvių spauda ir Lietuvių mokslo draugija. Todėl suprantama, kodėl atkūrus savą valstybę kultūros plėtojimas tapo valstybinės svarbos reikalu. Vėliau to neatsisakė net okupaciniai režimai. Tik nesąžiningas veikėjas gali neigti, jog tada be politiškai angažuotų išleista ir gerų knygų. Atgavus nepriklausomybę pagrindinis siekis buvo ugdyti savo kultūrą. Situacija iš esmės pasikeitė praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atgavimo.

Valstybės finansuojami Lietuvos humanitariniai mokslo institutai pluša prie savo planinių darbų. Parengiama nemažai ir gerų. Tačiau kas iš to, jeigu jų leidyba priklauso nuo rėmėjų užgaidų. Geriausias planinis darbas (jam išleistos biudžetinės lėšos) gali dešimtmečius nepasiekti skaitytojų. Viskas priklauso nuo instituto direktoriaus sugebėjimo prisielgetauti leidybai pinigų, iš kurių į valstybės biudžetą sugrįš 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio. Po to kiekvienam darbui išleisti pagal Viešųjų pirkimų įstatymą reikia skelbti konkursą.

Tarkim, Lietuvos istorijos institutas leidžia Lietuvos istorijos metraštį, po du tomus per metus. Kiekvienam reikia atskirai skelbti konkursą, kuris kainuoja iki 25 proc. tomo vertės. Šie Vyriausybės veiksmai vos ne padvigubina knygos kainą, spausdintą žodį. Knygų leidyba, naujų filmų kūrimas, tautinės kultūros puoselėjimas TV ekranuose priklauso nuo mecenatų.

Turėjome Bronislovą Lubį (tikėkimės, kad jo įpėdiniai-paveldėtojai ir koncerno "Achemos grupė" dabartiniai vadovai tęs šias tradicijas). Geru žodžiu galime paminėti Ramūną Karbauskį ir vieną kitą verslininką. Tačiau negirdėjau, kad bent vieną centą lietuvių kultūros puoselėjimui būtų skyręs Viktoras Uspaskichas.

Įsigalint užsieniečiams Lietuvos versle, tik naivuolis gali manyti, kad jiems turėtų rūpėti lietuvių kultūra, o ne čia gaunamas pelnas. Tad ir mecenatų skaičius mažės. Sakysit, egzistuoja Vyriausybės rėmimo fondai. Bet jiems lietuvių kultūra - posūnio vietoje. Kad taip yra, nesunku įsitikinti.

Šiems fondams rūpi kuo greičiau lietuvius paversti "paneuropiečiais". Tai viešai deklaruoja ne tik Šarūnas Liekis, bet ir oficialūs Lietuvos įvairių spalvų liberalai, kurių įtakoje yra ir mūsų Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Čia nieko nauja: okupantai siekė lietuvius paversti homo sovieticus. Tik šį kartą tai daro "savi", nes, kaip yra ne kartą išsireiškęs seimūnas Mantas Adomėnas, jam lietuvių kalba sunku išreikšti savo mintis.

Bibliotekos nepajėgios įsigyti naujų knygų. Prezidentė ragina piliečius dovanuoti knygų bibliotekoms, visai kaip XIX amžiuje ar XX amžiaus pirmame dešimtmetyje.

Lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo. Tokio rafinuoto lietuvių tautos kultūros niokojimo mechanizmo nebuvo sugalvojęs nė vienas okupantas.       

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)