2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LTV žiūrovų prašymams tęsti serialą „Giminės“ neabejinga

Agnė KLIMČIAUSKAITĖ, diena.lt

84145e_II.jpgLietuvos televizija žiūrovų prašymams tęsti serialą „Giminės“ neabejinga. Jau šią savaitę bus parodytos 8 naujos „Giminių po 20 metų“ serijos, kuriose bus galima išvysti ir LRT vyriausiąją režisierę Astą Einikytę, vaidinusią ir pirmosiose serialo dalyse.

Anapus ekranų diriguojanti 54 LTV laidoms ir visiems vienkartiniams projektams moteris juokauja, kad vaidmuo „Giminėse“ buvo bene sunkiausias darbas. „Nesu flegmatiška, melancholiška, o “Giminėse„ reikia ramiai, lėtai išdėstyti viską“, – „TV dienai“ apie iššūkį kalbėjo A.Einikytė.

– Kokie jūsų vaidmenys „Giminėse“ prieš 20 metų ir dabar?

– Anksčiau vaidinau daktaro Baltino sesutę, vis pakviesdavau jį – epizodinis vaidmuo. O dabar esu Sauliaus Bareikio personažo žmona, turime du vaikus, o jis pas Virginiją (ją vaidina Rūta Ščiogolevaitė – red. past.) vaikšto. Vaidinu aklą moterį, o tai man, kaip aktorei, yra didelis iššūkis. Mano veikėjos aklumo istorija tokia: kažkada dirbau ligoninėje, chemikalais apsiplikiau akis. Gyvenime esu dirbusi su neįgaliaisiais įvairiuose renginiuose. Be to, apskritai stebėjau aklus žmones – kaip jie elgiasi, eina, bendrauja, orientuojasi aplinkoje. Paskui pažiūrėjau filmą su Alu Pacino „Moters kvapas“ ir taip pamažu bandžiau sukurti šį vaidmenį. Įdomi buvo kartu vaidinusių vaikų reakcija – jie, mane pamatę iškart su akiniais, pamanė, kad iš tiesų esu akla, ir pirmose serijose labai natūraliai vaidino. Mano personažė vaizduojama kaip labai gyvenimo nuskriausta, o man norėjosi, kad neatrodytų tokia nelaiminga. Juk aklas žmogus irgi turi savo gyvenimą, savo džiaugsmus, savo laimę. Norėjosi kokios nors linksmos scenelės, džiaugsmo, bet pagal scenarijų nebuvo kur jo išreikšti.

– Reikės peštis su naują vyro simpatiją vaidinančia R.Ščiogolevaite?

– Taip, yra tokia scena, kai ateinu pas ją į karčemą ir prašau palikti mano vyrą ramybėje. Ir vyro prašau, kad manęs nepaliktų, nes kur dėsiuosi viena, akla, su dviem vaikais. Toks trikampis: aš negaliu išeiti, vyro palikti, jis vaikšto kitur, bet irgi negali skirtis, nes skauda širdį. Labai lietuviškas vaizdelis.

– Kuo skiriasi „Giminių“ kūrimas tuomet ir dabar?

– Anksčiau Lietuvoje vyko daugybė pokyčių, serialas buvo ryškus gyvenimo atspindys – nuo žemės grąžinimo iki politinių įvykių. Dabar labiau į žmogų gilinamasi, tarpusavio santykius, meilės intrigas, o aktualijos lieka šone. Visa kita yra tai, kokia mūsų kasdienybė. Serialai todėl ir yra populiarūs, kad rodo tikrą gyvenimą.

– Ar išties serialo aktoriai – kone šeima, giminės?

– Tikrai taip. Kai daug laiko intensyviai kartu dirbi, visko nutinka: vaikų vieni susilaukia, kartais meilės gimsta, nuolat susitinki, natūraliai kone giminėmis tampi. Ir dar ne visi giminės taip bendrauja kaip kūrybinė grupė. Tai labai priklauso nuo režisieriaus, filmo direktoriaus, darbo organizatorių. Jei režisierius yra giminiškas, tai ir visa kūrybinė grupė pasiduoda jo įtakai.

– Ar filmuojantis buvo pykčių?

– Ne, tik kūrybinių ginčų dėl teksto, kažkokios siužeto linijos. Piktumų tikrai nemačiau.

– Dėl ko sulaukėte kritikos?

– Dėl užsimiršimo, kad esu „akla“, dėl netinkamos reakcijos: esu gana smarkaus temperamento, ir kai veiksmas ramus, lėtas, jis kartais prasimuša, išlenda. Kartais, jei koks žodis labai nelipdavo, atsiklausdavau, ar galima pakeisti, kad nesuardytum to, ką scenaristas sukūrė, bet išties labai gerbiu Bronių Bušmą, jis labai gražiai valdo žodį. Gal kasdienėje kalboje tam tikrų pasakymų nevartojame, bet kodėl to neįnešti ir nepapuošti kalbos? Man tai labai gražu.

– Ar giminiškumo samprata pasikeitė per 20 metų?

– Man asmeniškai – ne, mūsų giminė plati, nuolat bendraujame, suvažiavimus rengiame. Kiti nustemba, sako, kad ir patys norėtų daugiau bendrauti su saviškiais. O kas trukdo? Visi laukia, kad kas nors iniciatyvos imsis. Tai imk pats ir daryk, jei nori bendrauti. Visose giminėse yra bent vienas aktyvesnis žmogus, tai ir reikia tokį „dusinti“, kad kitus suburtų.

– O jūs pati einat į svečius nepaskambinusi?

– Pas artimuosius, draugus – tikrai taip, o su kaimynais darbo grafikai prasilenkia, tai ne itin dažnai tenka susitikti.

– Kuo, jūsų nuomone, serialas „Giminės“ traukia žiūrovus? Kaip jis atrodo lietuviškų serialų panoramoje?

– Kadangi tai buvo pirmas tokios apimties serialas, nostalgija labai veikia žmones, be to, labai rūpi ir tai, kaip paseno aktoriai, kaip Regina Arbačiauskaitė atrodo po 20 metų. Jaunimas labai gražiai įsipaišo. Smagu, kad aktorė serialą žiūrėjo dar būdama vaikas, o dabar pati jame vaidina, džiaugiasi, kad šalia grandų atsidūrė. Tai – ir gražus kartų sąlytis, ir savotiška mokykla, ir tikras giminaičių susiėjimas. Dramaturgijos pagrindas turi būti istorija, ir manau, kad B.Bušma su S.Vosyliumi įdomiai ją pasakoja – taip, kad žmonės nori ir laukia tęsinio. Dramaturginis pynimas yra „Giminių“ išskirtinumas. Šiandien jauni režisieriai nori greitai kurti, daug kurti. Ir serialų prikurta visų skoniams. O svarbiausia žmonėms – nuolat, tuo pačiu laiku matyti serialą, nes jei laikas kaitaliojamas, jei rodoma per savaitę viena serija, sudominti vargiai pavyks. Žinoma, geriausia būtų sukurti iškart visą šimtą serijų ir jau tada į eterį leisti, tik kad tokių galimybių nėra. Štai dabar kartojame „Giminių“ ankstesnes serijas prieš naujausias, tai atrodo visai solidžiai. Nors apskritai visų serialų ir „Giminių“ principas panašus.

– Nejaugi? Pati Galina Dauguvietytė lietuviškus serialus yra pavadinusi net ne muilo, o bulvių operomis, o iš „Giminių“ sakė besisemianti meno.

– Žinoma, „Giminės“ yra teatrališkesnis, vaizdingesnis serialas. Jei kituose kadre parodomas namas, tai žiūrovas turi suprasti, kad čia ir vyksta veiksmas, o „Giminės“ tą patį namą apsuka, kitaip parodo, įveda į veiksmą, nuotaika apgaubia.

– Manote, šis serialas gali sudominti jaunimą?

– Sakyčiau, taip – studentija ir paskutinių klasių moksleiviai ne tik serialų, bet apskritai beveik nežiūri televizoriaus. Sakoma, kad nėra laidų jaunimui. Tačiau tai netiesa – atlikę socialinius tyrimus matome, kad jaunimas tų laidų net nežiūri. Tokiu atveju iš tiesų verčiau paleisti pirktinį serialą. Štai rodėme serialą „Neskubėk gyventi“, kurį, matyt, žiūrėjo tie moksleiviai, kurie jame filmavosi, jų tėvai ir artimieji, bendraklasiai. Dar mokytojai pažiūrėdavo, bet moksleiviai, kuriems serialas buvo skirtas, rinkosi visai kitas laidas, nespecializuotas. Jaunimas žiūri MTV, muzikinius kanalus, kita vertus, kai kuriam lietuvišką MTV, jo nesirenka. Jaunimui išvis yra nerealių galimybių atrasti sau įdomių dalykų – yra užsienis, internetas, visas pasaulis tavo namuose.

– Gal tiesiog nesukuriama įdomių laidų?

– Televizijoje dirbu daugiau kaip 20 metų, ir per šį laiką kūrėme visko. Keista, kai vis dar išgirsti projekto apibūdinimą „nauja, netikėta, nematyta“. Atsakau – viskas jau matyta, tik įvilkta į kitokius marškinius. Ar laida bus įdomi, daug priklauso nuo vedėjo. Štai toks charizmatiškas vedėjas kaip Algimantas Čekuolis sėdi sau vienas ir kalba– nei matyti, kokioje studijoje, nei naujovių reikia. O jei neįdomus vedėjas ar kokia „Olialia“ pupytė pastatyta, tai, aišku, žiūrovai pradeda vertinti ir laidos turinį, ir dekoracijas, ir visa kita. Tada ir reikia prigalvoti visokiausių vykrūtasų, kaip pritraukti žiūrovą. Bet visokių laidų reikia. Įdomių laidų visiems skoniams yra, ypač dabar, kai informacijos apstu internete, kai yra daugybė kanalų, o ne vienas. Bet keisčiausia, kad žmonės teigia, jog jiems tinkančių laidų nėra, bet net nepasidomi, ar jų galima rasti ir kur. Pasakykit, kokią laidą norite pasižiūrėti, ir aš pasakysiu, kur.

– Ar jus sudomintų galimybė vaidinti kituose lietuviškuose serialuose, pvz., „Moterys meluoja geriau“?

– Kad niekas nesiūlė. Gal pabandytų ir sudomintų. Kodėl gi ne.

– Pati žiūrite serialus? Jaučiate kuriam nors nostalgiją?

– Kiekviename kambaryje turiu televizorių, taigi viską žiūrim, bent pultelį junginėju. Ir serialus žiūriu. O anksčiau buvo „Vergė Izaura“, „Ir turtuoliai verkia“, „Santa Barbara“, kurio taip ir nebaigė rodyti. Yra man patinkančių rusiškų serialų – parsipumpuoju internetu. Mėgstamus serialus turiu įsirašiusi. Bet man vis tiek labiau patinka žiūrėti juos per televiziją. Parsisiuntęs serialą turi bėdą – kol nepažiūri naujausių serijų, nuo kompiuterio atsitraukti negali.

Ar buvote viliojama komercinių televizijų?

– Buvo pasiūlymų, bet LTV man – kaip namai, šeima. Čia pradėjau dirbti, įkūrėme pramogų redakciją, ko iki tol nebuvo. Čia pamačiau, kad kartu dirbantys žmonės yra kaip kumštis, per Sausio 13-osios įvykius jie rizikavo savo gyvybe ne dėl šeimos, o dėl darbovietės, skubėjo išnešti kameras, kad galėtų toliau dirbti. Visi verkėme vėliau sugrįžę, kai iki kelių bridome per sudraskytas archyvų juostas, kai viskas išdaužyta buvo. Šiandien gera matyti kolegas, kurie anuomet buvo solidaus amžiaus, o šiandien jau ir pats esi solidus. Čia gera būti, dirbti ir senti kartu.

– Ar niekada nesigailėjote įklimpusi į televiziją?

– Tikrai ne. Televizija yra kaip gyvenimo būdas – išėjęs durų neuždarai, vis tiek mąstai, kaip, ką geriau, naujau padaryti, stebi kitų pavyzdžius, kuri. Man patinka, kad esu žingsniu priekyje: vykstame filmuoti svarbių politinių, sporto įvykių, geriausių koncertų, renginių. Nuolat esi įvykių sūkury. Štai filmavome prezidento Algirdo Brazausko laidotuves – kokia atsakomybė, kai žinai, kad savotiškai kuri istoriją, kad tokia transliacija, kokią sukursi, liks ateities kartoms. Tokiu atveju nė iš vietos nepajudi kelias valandas, sėdi įsitempęs prie pulto kaip lėktuvo pilotas. Žinoma, kurti tenka ir ne tokias įdomias laidas, bet nuo kitų, pvz., „Triumfo arkos“, širdis atsigauna. Televizija man duoda labai daug – pirmiausia, bendravimą su čia besirenkančiais įdomiausiais, profesionaliausiais, charizmatiškiausiais žmonės. Be to, televizija – nuolatinė šventė. Štai jau pradėjome kalėdinius įrašus. Kasmet daugybę kartų ir Kalėdas, ir Naujuosius metus, ir Velykas atšvenčiu su kolegomis, todėl ir sakau, kad esame šeima.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)