2020 m. rugpjūčio 9 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

TAS PLĖŠIKAS, REKETININKAS JUOZAS RUZGAS... Atsiliepimas į „Kauno dienos“ straipsnį: „ Deivės Gabijos paslaptis: iš bronzinės virsta auksine“

Antanas Povilas Kaunas, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys

KTP II_2.jpg

Perskaitęs lapkričio 21 dienos „Kauno dienoje“ išspausdintą, sakyčiau leidinio pagrindine vinimi tapusį straipsnį „Deivės Gabijos paslaptis: iš bronzinės virsta auksine“, taip ir nesuptarau, ko juo siekiama. Į šuns dienas sumalti skulptorių, Lietuvos dailininkų ir žurnalistų sąjungos narį Juozą Ruzgą?

Skulptorius nuliejo ugnies deivės Gabijos statulą, savavališkai nunešė į miesto skverelį prie Kauno muzikinio teatro ir patupdė fontane. Kad būtų efektyviau, pradžioje lyg ir padovanojo miesto savivaldybei. Bet po kurio laiko, matyt, apsigalvojęs, paprašė už ją užmokėti. O miesto valdžios vyrai be didelių skrupulų jam ir paklojo 68 tūkstančius litų.O jau toliau autorė rašo: „Žinomas skulptorius Stasys Žirgulis dar ir šiandien pripažįsta nesupratęs, kaip „Gabija“ atsirado be konkurso, nesilaikant tvarkos ir kodėl ją reikėjo pirkti už biudžeto lėšas“.

Peršasi dvi išvados – arba Juozas Ruzgas turi neeilinių reketininko sugebėjimų ir miesto valdžią tiesiog viduryje šviesios dienos išprievartavo, arba, kaip teigia autorės minėtas skulptorius, dar ir dabar sunku suprasti, kodėl čia ji atsirado nesilaikant tvarkos. Kitaip sakant, nepalaiminus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriui. O gal toks padalinys savivaldybėje iš vis neegzistuoja?

„Gabija“ fontane stovi ant jau pradėjusio rūdyti metalinio vamzdžio (super vaizdas!). Kiekvienam menininkui eilinis jo kūrinys – tarsi širdies dalelė. Todėl J. Ruzgas, sureagavęs į poilsiaujančiųjų prie fontano daugkartines pastabas, neiškentęs pagaliau ryžosi jai pagaminti kuklų postamentą. Pasiūlė jį pastatyti beveik už savikainą – 3.700 litų. Už skulptūrą savivaldybė, net nedvejodama, iš biudžeto lėšų paklojo 68 tūkstančius litų, o už postamentą, autoriui paprašius tik 3.700 litų – miesto valdžią vos neištiko infarktas.

O gal šioje istorijoje šuo kitur pakastas? Net keliose straipsnio vietose autorė mini, kad „Gabija“ čia pastatyta laikinai vietoje metalo vagių nugvelbto „Hermio“. Ir primena, kad „visai šalia yra kitas, solidesnės meninės vertės Roberto Antinio sukurtas paminklas tragiškai žuvusiam kovotojui su tuometine sistema pagerbti“.

Norėčiau paprieštarauti greta šio straipsnio patalpinto LDS Kauno skyriaus pirmininko Gintauto Vaičiaus komentaro teiginiui, kad „Gabijos“ žmonės nepastebi. Šių eilučių autoriui ne kartą teko lydėti iš užsienio atvykusius svečius. Šie, stabtelėję prie fontano ir pasigrožėję „Gabijos“ ekspresyvumu, žaidžiant su vandens purslais, beveik visuomet klausia, o kur čia paminklas Romui Kalantai, nors ... nuo ieškomo monumento stovi vos už kelių žingsnių. Bet pritariu pirmininko pastabai, kad „čia vaikų žaidimo aikštelės ryškesnės už visus kitus sodelio akcentus“.

Straipsnyje peršama mintis, ar nebūtų geriau vietoje „Gabijos“ čia vėl sugrąžinti Hermio statulą, kuri dabar dūlėja savivaldybės sandėlyje. Tarsi pritardamas autorei G. Vaičys irgi teigia, kad „Gabijai“ čia ne vieta, nes „pati skulptūra – ugnies deivė – stovi fontane, o vanduo – jau visai kita stichija“. Keleivių ir pirklių globėjui Antikos dievui Hermiui čia, R. Kalantos žūties vietoje, tikrai ne vieta. Na, o kad čia ne vieta ir ugnies deivei Gabijai, kad ugnis ir vanduo, anot G. Vaičiaus, skirtingos stichijos, reikėtų diskutuoti.

Trys stichijos – oras, vanduo ir ugnis – tarsi trynukės. Jos yra mūsų gyvasties pagrindas. Jų negalima atsieti. Nebus vienos iš jų – nebus ir mūsų. Todėl aš visiškai pritariu seimo nario A. Dumčiaus siekiui ir „Gabijos“ statula įamžinti Romo Kalantos susideginimo vietą. Juolab, kad jis savo gyvybės siūlą patikėjo nutraukti būtent ugnies deivei.

Reikėtų įsiklausyti ir į G. Vaičiaus komentaruose išsakytą mintį, kad „vieną kartą reikėtų sutvarkyti visą sodelį. Ir liaudies kūrėjai turi teisę ką nors išdrožti“. Tikėkimės, kad skulptorių, liaudies menininkų darbai, kartu paėmus, gal ir nenustelbs pievoje paguldyto R. Antinio monumento R. Kalantai atminti.

Algimanto Snarskio piešinys "Kas tu per paukštis?"




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)