2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

SKAUDŪS ATSIVĖRIMAI: HOLOKAUSTO DRAMA

Gediminas JANKUS, Kauno kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“

G.Jankus II (n(_1.JPGKauno Kamerinio teatro naujausia premjera – Daivos Čepauskaitės drama „Diena ir naktis“ nustebino ir sujaudino tiek tematika, tiek perteikimo būdu. Spektaklį ženklina dramaturginės medžiagos ir režisūrinio sumanymo vienovė, kuomet atvirą ir skaudžią temą palydi ypatingai jautri etinė gaida, kuomet sugebama iš buitinės plotmės pakilti iki būties dramos apibendrinimų, suteikti vyksmui alegorinę formą.

 D. Čepauskaitė verta padėkos ir pagyros ne tik už itin retai liečiamos skaudžios holokausto temos pasirinkimą, ne tik už visa talento jėga atskleistą tragišką Lietuvos žydų likimą – masinį naikinimą nacių okupacijos metais. Ji verta padėkos už aiškią ir nedviprasmišką nuostatą, už ryškų moralinį imperatyvą, už poziciją. Ir toji autorės pozicija nei kiek nesumenkino veikalo reikšmingumo ir gilumo. Priešingai – būtent tai padėjo tiksliai sudėlioti daugelį itin svarbių akcentų, galų gale atvirai prabilti apie lietuvių-žydų santykius prieškario, karo metais, apie antisemitizmo apraiškas, kalbėti apie glūdintį žvėriškumą, bandos instinktą, kalbėti apie būtinybę išlikti žmogumi.

Dramos konstrukcija gan sudėtinga, reikalaujanti netradicinių sprendinių. Dramaturgė, atskleisdama nūdienos personažų – žydaitės Mildos ir lietuvaičio Andriaus jausmų istoriją, iškelia istorinės atminties, kaltės, aukos ir budelio temas, perteikdama jas per Mildos senelės Goldos dramatiškos meilės Kostui istoriją, ir toji meilė paženklinta itin skaudžiais ir tragiškais karo metų įvykiais, kuomet vyko holokaustas, kuomet bet koks žmogiškumas ir atjauta naikinimui pasmerktų žydų atžvilgiu reikalavo didžiulės narsos ir ryžto. Dabartinių įsimylėjėlių pora sugrįžta į tą tragišką laikotarpį, kartoja pergyventą siaubą, kančias, atskleidžia pasiaukojimą, išlikimo kainą. Senoji Golda, vienintelė likusi gyva iš visos gausios Taicų šeimynos tampa svarbiu veikalo personažu, o nužudytieji jos artimieji, vis aplankantys gyvuosius - nekaltų aukų simboliu. Aiškiai sudėlioti ir budelių akcentai. Jais įvardijami ne tik vokiečiai. Veikia ir tautos atplaišos, taip vadinami „tautinio darbo“ aktyvistai, baltaraiščiai, karts nuo karto ciniškai šūkaujantys apie žydų bolševizmą ir būtinybę juos naikinti, Jautriai ir rasdama originalių lyrinių akcentų D. Čepauskaitė pavaizdavo vaistininko Berelio Taico šeimą. Tačiau pjesėje, mano manymu, liko tam tikro plakatiškumo ir deklaratyvumo, ypač scenose su Andriaus (Kosto) draugais.

Tokius kai kuriuos nelygumus lygino ir tikrą būties dramą scenoje įkūnijo spektaklio režisierius Stanislovas Rubinovas, sugebėjęs pasiekti gilaus ir jaudinančio apibendrinimo. S. Rubinovo režisūrinis metodas šiame pastatyme pasireiškė ypatinga jėga ir įtaigumu. Jis ne tik įžvelgė ir “pažadino“ aktorių (ypač jaunųjų) užslėptas ar net nenumanomas galimybes, bet ir daugelį scenų pakylėjo į biblinio tragizmo viršūnes, išvengdamas buitinės traktuotės ir filosofiškai apmąstydamas aukos ir budelio temą. Režsieriaus sumanymą padėjo atskleisti ir kūrybinė grupė – kompozitorius Faustas Latėnas, dailininkas – Sergejus Bocullo ir žinoma, aktoriai. Spektaklyje skambanti muzika netampa savitiksle, o pabrėžia ir padeda atskleisti herojų prieštaringus jausmus, kulminacinius momentus. Scenografija itin sąlygiška, paprasta, tampa išgryninta balto metalo metafora, sterilios vaistinės ženklu, netrukus peraugančiu į kraupų visanaikinantį simbolį.

Pagrindiniai personažai – Milda (Simona Bladženauskaitė) ir Andrius (Kostas) – Vytautas Gasiliūnas. Bent jiems ir spektaklyje tenka didžiausias emocinis, psichologinis krūvis, kurį tikrai nelengva išlaikyti, ir S. Bladženauskaitė, kurdama du vaidmenis ( ypatingai sudėtingą savo senelės Goldos jaunystėje) atskleidė neeilinį talentą. Įtikinama ir įsimenanti scenose su vokiečių karininku, meilės scenose su Kostu, bendraudama su pačia senele Golda (Alma Masiulionytė). Jausmų proveržiai, balansavimas ant sveiko proto ribos, aplink siaučianti beprotybė ir masiniai žudymai, mylimojo artumas ir išsigelbėjimas jo pastangų dėka... visa tai matėme S. Bladženauskaitės Mildoje ir patikėjome, kad Meilė nugali mirtį.

Jaunajam V. Gasiliūnui nelengva kurti taip pat du – Andriaus ir Kosto vaidmenis. Man jis pasirodė ne visur motyvuotas ir įtikinamas, kai kur šlubuoja nūdienio jaunikaičio – Andriaus dramatinė linija. Gal ir menkiau išrašytas šis personažas. Gan dirbtinės, nenatūralios atrodo pokalbių su draugais (Gintautas Bejeris ir Edvinas Vadoklis) scenos. Norėtųsi daugiau pagrįstumo jų antisemitinėse tiradose. Sutinku, 1922 metų „Trimito“ straipsnių ištraukos gali skambėti (beje, jos tikrai šokiruojančios ir atskleidžia to meto kai kurių fašistuojančių, būsimų voldemarininkų pradėtą žygį), tačiau ištrauktos iš konteksto niekaip negali paaiškinti (nors taip bandoma) dabartinio jaunimėlio dalies radikalaus – tiksliau, atmatinio požiūrio, paneigiančio bet kokį žmogiškumą ir moralę.

V. Gasiliūnas stiprus ne lyriškose ir pritemptų pasiplepėjimų scenose. Jo talentas atsiskleidžia, vaidinant Kostą, Goldos mylimąjį. Jis myli, yra mylimas, ryžtasi gelbėti, bando įspėti Goldos šeimą, jo tėvą Berelį Taicą. Jis ryžtingas, pasišventęs, jis gelbėtojas... su baltu raiščiu, jis naikintojas... tasai homo duplex sindromas atskleistas labai įtikinamai. Apskritai, praeities personažai, ir minėti Kosto draugai, daug įtikinamesni ir nors neįmanoma psichologiškai motyvuoti ar paaiškinti jų poelgių, jie įsimena savo egzistavimo absurdu.

Ypatingą įspūdį visam spektakliui suteikia jautriai ir su didžiule vidine meile parodyta Berelio Taico gausi šeima. Kasdieniai, paprasti, tokie žmogiški santykiai, siejantys šiuos žmones, tarpusavio supratimas, meilė, rūpestis vieni kitais – bene pagrindiniai bruožai, Ir visas šis ramus, darnus pasaulis pasmerktas sunaikinimui, pasmerktas kruvinai aukai. Neįmanoma nei tuo patikėti, nei to paaiškinti. Berelis (Aleksandras Rubinovas) savo personažą kuria sodriai, negailėdamas išmonės ir savo įvairiapusio talento blyksnių. Įsimenantis, itin ryškus ir svarbus vaidmuo, žaižaruojantis sąmoju, saviironija, gyvenimiška išmintimi ir tokia neišpasakyta meile savo visai šeimai. Puikiai Bereliui talkina jo žmona Fruma (Violeta Staponkutė), seserys Sara ir Rachelė (Kristina Kazakevičiūtė ir Daiva Škelevaitė). Trumpiau matome Goldos seseris Fridą ir Rivą (Astą Steponavičiūtė ir Edita Niciūtė), tačiau visos šios gražios šeimos moterys paminėtinos – juk visos tampa susidorojimo aukomis ir spektaklio eigoje nuolat lankosi, primena, aimanuoja, skundžiasi... Jos lanko nelaimingąją Goldą, pergyvenusią savo tragediją – išlikusi gyva (ją slėpė iki pat karo pabaigos Kostas), ji jo netenka. Itin talentingai Almos Masiulionytės suvaidinta (išgyventa) Golda tampa viso spektaklio itin ryškiu ženklu, surišančio praeitį ir dabartį.

Tampa šiokia tokia viltimi, kalbant apie SUSITAIKYMĄ, kalbant apie ATLEIDIMĄ. Tiesa, pjesėje tokio motyvo lyg ir nėra, ir finale Berelis netgi su tam tikru kartėliu cituoja Pradžiaknygę, taip kažkuria prasme prilygdamas bibliniam Jobui... O Andrius? O Milda? Ar jų nūdienė meilė nugalės Mirtį? Ar nugalės praeities šešėlius, skausmą ir kaltę? Spektaklio kūrėjai atsako vienprasmiškai – neigiamai. Jaunieji išsiskiria. ATLEIDIMO ir SUSITAIKYMO nėra.

Žinoma, kol dar tam tikroje mūsų gentainių dalyje gajus požiūris į žydus, menkai besiskiriantis nuo 1941 metais platintų atsišaukimų turinio (spektaklio programoje palyginti tie atsišaukimai su nūdienos kometarais internete), tol nebus kalbama minėtomis kategorijomis. Bent spektaklio kūrėjai nekalba. O šit išeivijoje Antanas Škėma dar 1961 metais išdrįso apie tai prabilti savo dramoje „Ataraxia“. Lietuvis Andrius Gluosnis 1941 garsiajame garaže keršydamas už kankinimus, nužudo NKVD tardytoją Izaoką, ir po daugelio metų susitinka (alegoriškai) Amerikos beprotnamyje. Budelio ir aukos tema, žudymo motyvai, žiaurumas... tačiau galų gale pasiekiama tikra dvasios ramybė – SUSITAIKYMAS ir SUSIJUNGIMAS.

Manau, kad šis įtaigus, jaudinantis spektaklis – viena pirmųjų kelrodžių į šį kilnų, mums visiems būtiną tikslą.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)