Kai 2009 m. trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų užvaldë Lietuvoje registruotas rusų kapitalas, daug kas stebėjosi, kam „Snorui“ pirkti kadaise klestėjusio dienraščio šlovės skutelius ir milijoninius nuostolius nešančią „Lietuvos ryto“ televiziją. Šiandien galėtume teigti, kad tai buvo gerai apgalvota investicija, galėjusi atnešti milijardinį pelną. Praëjusią savaitę tai ir turėjo įvykti. Bet neįvyko.
Pirmiausia prisiminkime taisyklę – joks bankas neatlaikys paniško indėlių atsiėmimo. Ar gali banko valdomas laikraštis paskelbti tokį anoniminį straipsnį, koks aną antradienį pasirodë „Lietuvos ryte“, ir taip net ir pačiam sveikiausiam bankui sukelti mirtiną pavojų? Jeigu toks straipsnis paskelbtas, kitą dieną redaktorius jau nebedirba. Ir visai nesvarbu, kiek tas redaktorius turi akcijų. Kadangi Gedvydas Vainauskas tebevadovauja „Lietuvos rytui“, vadinasi, anoniminis straipsnis buvo reikalingas tikriesiems dienraščio šeimininkams. Jie siekė sukelti paniką, norėjo, kad indėlininkai skubėtų masiškai atsiimti pinigus.
Taip kaltę už savo nešvarius darbus tikėtasi suversti kitiems. Iš žlungančio banko galima neblogai pasipelnyti. Sumaištyje prie anksčiau banko pradanginto milijardo galima prisidurti dar ir kitą. Bankrotą, kitø nelaime tikėtasi paversti dar vienu pasipelnymo šaltiniu. Jeigu Lietuvai teks bylinėtis su buvusiais „Snoro“ akcininkais, „Lietuvos ryto“ publikacija taps rimtu įkalčiu.
Kiek sunkiau paaiškinti, kodël planas nepavyko, kodėl visuomenė nesureagavo į antradienio provokaciją. Gal užgrūdino pernykštë cukraus panika ar užužpernykščiai gandai apie lito nuvertėjimą. Tikëtina, kad strategijos kūrėjai pervertino savo žiniasklaidos jėgą ir neatsižvelgë į Prezidentės veiksną. Jau kelerius metus kone kasdien valstybės vadovę žeminantis laikraštis neatsispyrė pagundai dar kartą įkąsti Daliai Grybauskaitei ir ją paskelbti bankø naikintoja. Jau pripratę prie panašių „Lietuvos ryto“ „ančių“ žmonës paprasčiausiai neskubėjo reaguoti. Jeigu anoniminis straipsnis būtų parašytas kitaip, nežinia, ar Lietuvos bankas ir Vyriausybė būtų turėję tas trisdešimt valandų, per kurias ir priimti lemtingi sprendimai.
Demokratinei valstybei bene sunkiausia gintis nuo pinigų valdžios. Žodžio laisvë negali tapti įkaite. Prisiminkime ką tik atsistatydinusį Italijos premjerą Silvijų Berlusconį ir tiek žalos padariusią itališkąją „teledemokratiją“. Iš Europos perimame ne tik gerąją patirtį. Europarlamentaras Viktoras Uspaskichas jau yra beveik dviejų dešimčių Lietuvos interneto svetainių savininkas.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys
