Ankstyvos sutemos slegia – penktą popiet jau tamsu. „Nieko nesinori daryti, vakare sėdžiu prie televizoriaus kaip zombis“, – skundžiasi sutikta bičiulė. Ne jai vienai taip. Ir daug laisvo laiko turinčiam pensininkui, ir jaunesniam, iš darbo parėjusiam tiesiai į naktį, nesaldus tas rudens nuobodulys. Mokslininkai sako: serotonino, teikiančio gerą nuotaiką, mūsų organizmui ima trūksta, kai saulės šviesos sumažėja. Žiūrėk, ims ir prisėlins depresija… Net turtingose Šiaurės šalyse tose vietovėse, kur pusę metų trunka poliarinė naktis, ne retenybė yra savižudybės. Atskirtį nuo šviesos šaltinio žmogus sunkiai pakelia, kaip ir vienatvės jausmą.
Mūsų protėviai atsigindavo nuo tos rudens nykumos bendrais darbais užsiimdami – vakarodami. Bet dabar ne Žemaitės laikai. Mieste pas kaimynus labai retai svečiuojamės be priežasties. Kitąsyk ir nesisveikinam su jais. Šiandieniniams lietuviams vertėtų pasimokyti iš taip dažnai rodomų amerikoniškų filmų: juose matome, kaip su namie keptu pyragu einama pasveikinti naujai atsikrausčiusių kaimynų. Tiesiog prisistatyti ir susipažinti. Juk ar ne geriau žinoti, kad greta gyvena inžinieriaus P. šeima, priešais – kirpėja ir sumani gėlininkė Z., nei kažkokie ponai Iksai?..
Susvetimėjimo tamsos netrūksta ir mūsų namuose. Dažnas toks vaizdas: vakare šeimos nariai, stvėrę lėkštes, išsiskirsto kas sau – prie savo atskirų televizorių ir kompiuterių. Prasimanyti bendros veiklos kartais nepakanka tik noro. Netgi įdomų stalo žaidimą, kuris bent valandai sujungtų šeimą – ir jaunus, ir senjorus, pas mus nusipirkti sudėtinga.
Galvodami, ko čia nusitvėrus ilgą vakarą, kartais imame vartyti šeimos albumus. Bent jau manęs čia visada laukia intriga ir klausimai, į kuriuos jau, deja, niekas neatsakys. Kas yra ši puošni dama iš dvidešimtojo amžiaus pradžios – su aukštu kuodu ir ilga, iki žemės suknele? Jeigu jos nuotrauka atsidūrė mūsų namuose, matyt, ji buvo giminaitė. Spėlioju: gal čia tėvo teta Sofija, apie kurią žinojau iš kalbų nuotrupų? Buvo medicinos gailestingoji seselė, gražuolė, bet, per Pirmąjį pasaulinį karą užsikrėtusi greitąja džiova, mirė jauna. O gal kita jo teta – Filomena, gyvenusi Viršuliškėse, kai jos dar buvo kaimas Vilniaus pakraštyje? Iš vaikystės viešnagės pamenu tik nuo prisirpusių vyšnių lūžtantį sodą, malonią senutę Filomeną ir ilgus šlėktiškus jos vyro ūsus. Jokių išsamesnių užrašų apie šeimos istoriją tėvai nepaliko. Nebuvo kada – karas, pokaris, sunki buitis. O ir kiek teisybės į tuos užrašus jie būtų galėję sudėti Tarybų Lietuvoje? Tačiau dabar niekas mums netrukdo kurti savo šeimos sagą. Gal imkimės to ilgais žiemos vakarais?
Tradicija vesti giminės knygą jau nuo XVI amžiaus buvo tvirtai įsišaknijusi tarp Lietuvos bajorų. Štai skaitau Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ antrąją dalį ir galvoju: neduokdie, mūsų tolimi protėviai jau būtų išradę kompiuterius. Jų paprotys ir pareiga giminės knygoje raštu užrašinėti valstybės ir šeimos gyvenimo faktus būtų sunykęs, o turtingi istorijos klodai pavirtę bevardėmis dulkėmis.
