2020 m. vasario 28 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rūta Kanopkaitė. Škac, rudens depresija!

Rūta KANOPKAITĖ, žurnalas

Kanopkaite__nauja__Ia.jpgAnkstyvos sutemos slegia – penktą popiet jau tamsu. „Nieko nesinori daryti, vakare sėdžiu prie televizoriaus kaip zombis“, – skundžiasi sutikta bičiulė. Ne jai vienai taip. Ir daug laisvo laiko turinčiam pensininkui, ir jaunesniam, iš darbo parėjusiam tiesiai į naktį, nesaldus tas rudens nuobodulys. Mokslininkai sako: serotonino, teikiančio gerą nuotaiką, mūsų organizmui ima trūksta, kai saulės šviesos sumažėja. Žiūrėk, ims ir prisėlins depresija... Net turtingose Šiaurės šalyse tose vietovėse, kur pusę metų trunka poliarinė naktis, ne retenybė yra savižudybės. Atskirtį nuo šviesos šaltinio žmogus sunkiai pakelia, kaip ir vienatvės jausmą.

Mūsų protėviai atsigindavo nuo tos rudens nykumos bendrais darbais užsiimdami – vakarodami. Bet dabar ne Žemaitės laikai. Mieste pas kaimynus labai retai svečiuojamės be priežasties. Kitąsyk ir nesisveikinam su jais. Šiandieniniams lietuviams vertėtų pasimokyti iš taip dažnai rodomų amerikoniškų filmų: juose matome, kaip su namie keptu pyragu einama pasveikinti naujai atsikrausčiusių kaimynų. Tiesiog prisistatyti ir susipažinti. Juk ar ne geriau žinoti, kad greta gyvena inžinieriaus P. šeima, priešais – kirpėja ir sumani gėlininkė Z., nei kažkokie ponai Iksai?..

Susvetimėjimo tamsos netrūksta ir mūsų namuose. Dažnas toks vaizdas: vakare šeimos nariai, stvėrę lėkštes, išsiskirsto kas sau – prie savo atskirų televizorių ir kompiuterių. Prasimanyti bendros veiklos kartais nepakanka tik noro. Netgi įdomų stalo žaidimą, kuris bent valandai sujungtų šeimą – ir jaunus, ir senjorus, pas mus nusipirkti sudėtinga.

Galvodami, ko čia nusitvėrus ilgą vakarą, kartais imame vartyti šeimos albumus. Bent jau manęs čia visada laukia intriga ir klausimai, į kuriuos jau, deja, niekas neatsakys. Kas yra ši puošni dama iš dvidešimtojo amžiaus pradžios – su aukštu kuodu ir ilga, iki žemės suknele? Jeigu jos nuotrauka atsidūrė mūsų namuose, matyt, ji buvo giminaitė. Spėlioju: gal čia tėvo teta Sofija, apie kurią žinojau iš kalbų nuotrupų? Buvo medicinos gailestingoji seselė, gražuolė, bet, per Pirmąjį pasaulinį karą užsikrėtusi greitąja džiova, mirė jauna. O gal kita jo teta – Filomena, gyvenusi Viršuliškėse, kai jos dar buvo kaimas Vilniaus pakraštyje? Iš vaikystės viešnagės pamenu tik nuo prisirpusių vyšnių lūžtantį sodą, malonią senutę Filomeną ir ilgus šlėktiškus jos vyro ūsus. Jokių išsamesnių užrašų apie šeimos istoriją tėvai nepaliko. Nebuvo kada – karas, pokaris, sunki buitis. O ir kiek teisybės į tuos užrašus jie būtų galėję sudėti Tarybų Lietuvoje? Tačiau dabar niekas mums netrukdo kurti savo šeimos sagą. Gal imkimės to ilgais žiemos vakarais?

Tradicija vesti giminės knygą jau nuo XVI amžiaus buvo tvirtai įsišaknijusi tarp Lietuvos bajorų. Štai skaitau Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ antrąją dalį ir galvoju: neduokdie, mūsų tolimi protėviai jau būtų išradę kompiuterius. Jų paprotys ir pareiga giminės knygoje raštu užrašinėti valstybės ir šeimos gyvenimo faktus būtų sunykęs, o turtingi istorijos klodai pavirtę bevardėmis dulkėmis.    




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)