G.D. Vakar nusižengiau savo įpročiui, ir pažiūrėjau “Abipus sienos”. Nusprendžiau ne tik pažiūrėti, bet ir suprasti. Pirmąjį veiksmą pavyko padaryti prisvertus, o antrąjį, kaip ir Seimo pirmininkei – sunkiai. Ši istorija yra tokia paini. O jos bruožas, kad čia ne viena, o net kelios istorijos ir jos nesusiveda į vieną. Viena pusė turi savo, o kita – priešingą nuomonę. Ir nežinia, kuri laimės. Tol, kol “neišsišaudys” visi, tol nelaimės nė viena pusė? Gal pradėkime ne nuo bendrų mano pasamprotavimų, o nuo to kas dabar vyksta. Seimo pirmininkei taip pat neaišku, iš kur po dviejų metų atsirado liudininkas. O Jums, ar kyla toks klausimas?
V.G. Taip, jo atsiradimo aplinkybės yra tokios. Žmogus susirado mūsų redakcijos numerį, paskambino. Tuo metu buvo mano kolegė, kurios jis paprašė surengti susitikimą su manimi. Kadangi ji paklausė, kokiu klausimu, nepažįstamasis atsakė, kad norėtų pakalbėti dėl Drąsiaus Kedžio bylos. Paprašius tai apibūdinti smulkiau, jis atsisakė tai daryti telefonu, bet pabrėžė, kad labai nori asmeniškai su manimi pasikalbėti. Kolegė man perdavė šią informaciją, bet visą dieną vengiau perskambinti, nes tokių skambučių esame susilaukę ir daugiau, todėl jau skeptiškai buvau pradėjąs žiūrėti į šią istoriją. Pavakary prisiverčiau paskambinti, susitarėme dėl susitikimo vienoje iš Vilniaus kavinių.
G.D. O kuri tai buvo kavinė?
V.G. Žinoma, pasirinkome viešą vietą prie Seimo, ne užmiestyje, o gerai matomą. Ir kai susitikome, kuo daugiau jis kalbėjo, pasakojo, būsiu atviras, “ žandikaulis atvipo”. Man, kaip žurnalistui, tai buvo neįtikėtina. Bandžiau vis daugiau sužinot, pateikti naujų klausimų. Tada suvokiau, kad reikia skambinti kuo greičiau operatoriui ir pasiūliau tą pačią naktį filmuotis pas mus ofise. Jis sutiko.
G.D. Gal iškart jis jau turėjo tą mintį, kad jį filmuos?
V.G. Aš nežinau, bet jis sutiko iš karto filmuotis. Atvažiavome į ofisą ir pradėjome kalbėtis. Mūsų pokalbis truko nei daug , nei mažai, tris valandas. Tad turiu tris valandas filmuotos medžiagos su tuo žmogumi. Galiu paaiškint, kodėl po dvejų metų, kodėl tik dabar jis ryžosi viską papasakoti ir kodėl įvyko lūžis. Tą dieną jis lankėsi Vilniaus miesto prokuratūroje dėl vienos bylos. Sužinojo, kad yra kaltinamas kito asmens sužalojimu, nes dirbo apsauginiu viename iš klubų. Ir kad jo bylą jau norima siųsti į teismą, o jis dievagojosi, kad tikrai nėra kaltas. Bet tai yra kita byla… Tad jis tą dieną nuvyko į Policijos komisariatą, pas žmones, su kuriais daugiau nei dvejus metus palaikė ryšius ( ir dvejus metus vis teikė naudingą informaciją svarbioje byloje), todėl paprašė pagalbos.
G.D. Bet juk tokie veiksmai nėra teisėti. Prašyti pagalbos savo byloje.
V.G. Šių aplinkybių aš tuo metu nesiaiškinau, bet aš Jums sakau tai, ką man jis pasakojo tada.
G.D. Čia lyg psichologinė sitaucija…
V.G. Taip, ir policijos komisariate jam pasakė, kad šioje situacijoje jis nelabai rūpi. Ir tenai jis pasakė, kad kreipsis į žiniasklaidą. Tada jam buvo pasakyta, kad jam gali atsitikti taip, kaip Drąsiui Kedžiui. Šis pasakymas pašnekovą labai įžeidė dėl policijos požiūrio į jį, nes kaip jiems reikėjo informacijos – jie “šokinėjo” aplink, o dabar atsuka nugaras. Tą pačią dieną pašnekovas pradėjo ieškoti kontakto su mumis, ir mus rado. Toks buvo mūsų susitikimas, tokios buvo aplinkybės. Supratau, kad negaliu jo paleisti, nes kitą dieną jis gali persigalvoti, todėl veikti reikėjo greitai, nes atvėsta emocijos, žmogus pagalvoja, ar verta pasakot, kokios po to bus pasėkmės. O tą akimirką jis ryžosi papasakoti, kaip viskas buvo. Tai jis ir padarė.
G.D Porą klausimėlių. Jūs sakote, kad filmavimas truko tris valandas. Ar prieš pradedant filmuoti buvo aptarta pokalbio tema?
V.G. Ne, mes įjungėme kameras ir iškart pradėjome pokalbį, nes aš jau žinojau esmę, apie ką jis pasakos, gal ne tiek plačiai kaip kavinėje, be kai kurių detalių…
G.D. O kai laidą montavote savo atsakymus iškirpote?
V.G. Taip, juk medžiagos daug, yra ir scenarijaus rašymas…
G.D. Aš suprantu, bet turiu omeny, kalbančiojo leksiką, sakinių konstrukciją… Netikėtumai, žmogui, kuris dirbo Praveniškėse, apsaugininku. Tam tikri dalykai, kelia keistą jausmą, kad su juo buvo šnekama ilgai, ir jis gludino sakinių konstrukcijas, nuolat tikslino formuluotes. Čia vėl gi Jūsų darbo spefika. Ar bandėte “išgludinti” šį pokalbį?
V.G. Tikrai ne, niekas jo už “liežuvio netempė” ir nevertė sakyti tai, ko kiti nenori girdėti. Ši istorija pasirodė nuoširdi, nors ir suvokiant, kad laidos herojui gali grėsti nemalonumai ar pavojai iš tų banditų, “Maskvos” grupuotės, kur susijusi aplinka buvo. Bei pavojai iš teisėsaugos, kurie jį atstumė, atsuko jam nugarą. Jis turi daug pavojų, todėl manęs klausė: “ Tai tu, Virgi, pasakyk, kaip įsivaizduoji mano apsaugą, kas mane saugos, kai ėmiau kalbėt, pasakot apie Policijos dapartamentą, apie jos vadovus. Kas galėtų mane saugot, mano šeimą, mano vaiką?” Aš nežinojau ką atsakyt, nes valstybėje tarsi kito skyriaus, be Policijos departamento, nėra, kuris galėtų padėti. Todėl aš pats pasisiūliau po filmavimo rūpintis jo saugumu, daviau raktus nuo patalpų, kur jis galėtų normaliai įsikurti. Keista Jums girdėt, kad žurnalistai turi rūpintis tokiais svarbiais liudininkais, nes daugiau nėra kam to padaryti. Jis man atvežė Drąsiaus Kedžio drabužius, kuriuos aš paslėpiau kitoje patalpoje. Tai puikus įrodymas apie ryšius su ta aplinka. Jis rūpinosi tuo žmogumi, po žmogžudysčių jis turėjo padėti slėpti, apžiūrėjo tą sodo namelį. Aš surinkau labai daug įrodymų. Pavyzdžiui, policijos pareigūno telefono numerį, užrašytą ant lapelio, ir kitų pranešimų, nes viską, ką jis liudijo buvo teikiama raštu. Ir jis man pasakojo: kam, kada ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo daroma. Sodo namelio raktus, kur Drąsius turėjo slėptis, pareigūnai apžiūrėjo dar prieš žmoguždystę.
G.D. Bet po žmogžudystės – kūno radimo vieta – buvo visai kita. Kilo kažkokie įtarimai?..
V.G. Spauda jau atskleidė žmoguždystės detales ir smulkmenas, kaip viskas vyko. Planas buvo vienoks, bet neįvyko viskas taip, kaip planavo. Buvo avarija, kuri sujaukė planus, kada Kedžius bėgdamas padarė avariją. Žmogus, kaip ten bebūtų, šaudė pirmą kartą į teisėją Furmanavičių. Kaip jis aiškino, planas juk buvo tą lavoną įdėti į autobusiuką ir važiuoti pas seseris Naruševičienę ir Stankūnaitę, jas nušauti. Ūsas turėjo būti kankinamas, ir visi lavonai turėjo būti sudėti į autobusiuką. O tą autobusiuką buvo planuota palikti Šilainių mikrorajone, tarp daugiaaukščių namų.
G.D. Bet apie šitą planą mes žinome tik iš vieno žmogaus liudijimo. Dabar jis papasakojo, “toks planas buvo”, bet mes daugiau gi negalim jokių patvirtinimų gauti.
V.G. Palaukite, bet byloje tų detalių pilna. Jų yra pakankamai, nes šito žmogaus liudijimas tik dar kartą patvirtino, visa tai kas buvo, kas dalyvavo žmogžudystėje.
G.G. Bet jis juk galėjo, žinodamas tiek daug detalių, nupiešti šitokį vaizdą. Juk praėjo jau dveji metai, visi žino kokių nors detalių.
V.G. Jis pateikė tokių detalių, kurių niekas nežinojo. Jo liudijimas yra naujas. Generalinėje prokuratūroje to dar niekas nėra girdėjęs.
G.D. Pavyzdys – su neperšaunama liemene iš Maskvos. Šito fakto juk patikrinti yra neįmanoma. Buvo jos naudotos ar ne, tad ši detalė kinematografiškai graži, bet ar ji tikra mes to nesužinosim?
V.G. Yra jo paminėti žmonės, kurie buvo. Raimondas Ivanauskas buvo sulaikytas iškart. Tai buvo jo apsilankymo koncerte Kaune metu.
G.D. Man regis tenai buvo Mocarto “Requiem”.
V.G. Taip “Requiem”.
G.D. Tad jūsų laida truputėli įžeidžianti Mocarto atžvilgiu… Kaip ten buvo? Ta giesmelė laidoje tai mane labai papiktino. Autorinis tekstas… Aš dėl to Mocarto.
V.G. Ne, čia nieko įžeidžiančio nebuvo, galbūt labiau makabriška …suplanuot tokį nusikaltimą!
(Bus tęsinys)
Pagal “Žinių radijo” laidą “Prie pietų stalo” paruošė LŽS Kauno apskrities skyriaus narys Justas Karvelis
Dailininko Algimanto Snarskio („Ūkininko patarėjas”) piešiniai
