2020 m. vasario 28 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Adomas Subačius: Graudūs verksmai ir dantų griežimas


Subacius kapin. 1 II_1.jpg     Ištraukos iš”Pabirų” apie darbą leidykloje

            I. Kaip galima Vincą Kudirką susieti su Marksu

Gerbiamasis ir gerbiamoji, kiškite atgal į kišenę nosinaitę ar servetėlę, nes ašarų šluostyti tikrai nereikės. Juk ir bažnyčioje graudūs verksmai ne verkiami, o giedami. Galimas daiktas, jog kadaise kai kas ir verkė, gal net ir graudžiai ar net labai graudžiai, bet dabar vertėtų prisiminti gerai žinomą patarlę: “Katei džiaugsmas, pelei verksmas”. Todėl šįkart nusiteikime pabūti katės vietoj.

Nelengvas buvo leidėjų darbas. Būdavo, dirbi dirbi su knyga, pluši pluši, nueina signalinis egzempliorius į šventosios dvasios buveinę, o iš ten skambutis, raginimas atvažiuot pasiaiškinti, kad knygos dvasiniai reikalai “žemame lygyje”. Antra vertus, knygos leidybiniame lanke 40 000 spaudos ženklų, o jeigu knyga turi tuziną lankų, tai tų ženklų susidaro visas pusmilijonis. Ir visus juos reikia suganyti į vietas. Jau minėjau, kad tais senais leidyklos laikais, valstybės saugotojų įsitikinimu, vien kablelis galėjo lemti visuomenės raidą, tai ką kalbėti apie raides! O tas raides į vietas sudėlioti net ir geriausiems raidžių rinkėjame ne visada pasisekdavo. Maža to, koks nors šelmis tyčia kokią raidžiukę nukišdavo ne į vietą ir žiūrėdavo, kas gi iš to išeis. Todėl jas atsakingiausiai varinėjo į vietas ir spaustuvės bei leidyklos korektoriai, ir redaktoriai.

Deja deja, ne visada pasisekdavo knygoms tinkamą dvasią įkvėpti ir ne visada pavykdavo visas raidžiukes tinkamai į vietas suvaryti. Žiūrėk, kita įšoksta į tokią vietą, kad sudrebina ne tik leidyklą, bet ir visą Lietuvos tarybinė socialistinė respubliką. Reikia dėti klaidų atitaisymą, plėšti lapą ar net sunaikinti visą knygos tiražą. Va, apie kai kurias tokias nesėkmes ir norėčiau čia užsiminti. Taigi, gerbiamasis ir gerbiamoji, užsiplikykite kavos, patogiai įsitaisykite ir gerai nusiteikite. Nekenktų atsikimšti ir vyno buteliuką. Tiktų ir brendis...

1957 m. leidykla parengė mokykloms J. Butėno Lietuvių literatūros istorijos I dalį. Buvo dedamos visos pastangos, daroma viskas, kas nuo leidyklos priklauso, kad knyga būtų kuo gražesnė. Viena, juk tai pirmas tarybinis (tuometine terminologija) Lietuvių literatūros vadovėlis, antra, norėjosi perspjauti drg. K. Korsaką ir jo vadovaujamą institutą, kuris per tiek metų nepajėgė išleisti pirmojo Lietuvių literatūros istorijos tomo, apšviesto šventosios dvasios. 13 leidybinių lankų vadovėlis atiduotas rinkti 02 25, o pasirašytas spausdinti 03 14 (bent taip nurodyta vadovėlio metrikoje). Tai buvo leidykloje nematyti ir negirdėti tempai. Vadovėliui buvo skirtas geriausias turėtas popierius, viršeliui parinktas rausvai rudas liderinas, kuriame žvilgančiomis aukso raidėmis buvo užrašyta “Lietuvių literatūros istorija, I [dalis]. Viršelis papuoštas įspaustais ornamentais. Ką ir sakysi, gražu buvo ir iš arčiau, ir iš toliau į šitą knygą pažiūrėti. Išspausdinta ji 30 tūkst. egzempliorių tiražu.

Kai knygos signalinis egzempliorius šventos dvasios buveinėje pateko į stropaus dvasinių reikalų sergėtojo drg. V. Radaičio rankas, prasidėjo tikroji jos istorija. Į ją, į istoriją, ne į knygą, ne tik įsitraukė, bet ir pirmuoju smuiku pradėjo groti drg. K. Korsako institutas. Kurgi matyta, kad kažkokie šikniai ima ir išleidžia lietuvių literatūros istoriją, kurios metų metus negali išstenėti ištisas institutas! Maža to, rašydamas J. Butėnas naudojosi Instituto parengta medžiaga, bet šitai nebuvo vadovėlyje nurodyta. Tikrai nepadoriai pasielgta! Čia jau daugiau nei prestižo reikalas, čia jau tikras pozoras! Bet negi prisipažinsi! Verčiau pasiknaisioti po tekstą. O kai knisė, tai ir išknisė. Didžiausias išknistas aukso grynuolis buvo tai, kad V. Kudirka perrašinėjęs Markso “Kapitalą”. (Cituoju: "Negaudamas iš namų paramos, jis [Kudirka] uždarbiavo pamokomis.Turėdamas dailią rašyseną, Kudirka užsiiminėjo perrašinėjimu įvairių dokumentų, prašymų. Iš slaptos lenkų socialistinės organizacijos "Proletariatas" jis gavo perrašyti sutrumpintą K. Markso "Kapitalo" vertimo į lenkų kalbą tekstą, kuris buvo skirtas hektografuoti ir platinti.") O tai jau skandalas. Kaip galima Vincą Kudirką susieti su Marksu!

Ką ne tokio reikšmingo iškniso, dabar jau nebeprisimenu. Gal tai ir ne itin svarbu. Svarbiausia, kad šventosios dvasios buveinė palaimino šitą tokią gražią, brangiai atsiėjusią knygą sunaikinimui. Kas ir buvo padaryta. Per šį palaiminimą leidykla neteko daug geriausio popieriaus ir įrišimo medžiagų. Dėl to leidyklos valdžia labai griežė dantimis, galimas dalykas, kad kai kam dėl to koks dantis ir išlūžo.

O pati knyga neprapuolė. Kadangi surinktas tekstas nebuvo išbarstytas, teko nuo jo nušluoti tai, kas buvo priknaisiota, ir vėl tais pačiais metais išspausdinti. Tik prastesniame popieriuje ir kuklesniu viršeliu. Ir, žinoma, kuklesniu pavadinimu: “Lietuvių literatūros vadovėlis. I dalis”.

1959 m. nesėkmės ištiko šešias knygas. Į jas buvo įdėti klaidų atitaisymai. Tų atitaisymų galėjo būti ir daugiau, ir mažiau, tai priklausė nuo redaktorių požiūrio į šį reikalą ir nuo jų sąžinės. O su tuo sąžiningumu buvo saviti reikalai. Vyravo aukščiausios valdžios nuostata, kad į vadovėlius jokių klaidų atitaisymų negalima dėti. Tarybinis vadovėlis turi būti be klaidų. Tuos atitaisymus ir buvo vengiama dėti. Antra vertus, redaktorius nelygu redaktoriui. Vienas nelabai tų klaidų ir ieško, o jeigu ką netinkamo ir pamato, tai nutyli, darydamas logišką išvadą, kad nuo to niekas nesugrius. Kitas, tiksliau sakant, kita, ateina su klaidų sąrašu ir dievagojasi tol nepasirašysianti signalinio egzemplioriaus, kol tas sąrašas nebus išspausdintas ir į knygą įdėtas. Nieko nepadeda įrodinėjimai, kad anokios ten klaidos: gerai neatsispaudęs diakritinis ženklas, trūksta raidelės nekaltame žodyje, neatsispaudęs skyrybos ženklas. Sunku buvo grumtis su tokia pedante. Nei jai griežčiau ką pasakysi, nei subarsi, nei prie jos nuoširdžiai nusikeiksi.

1960 m. buvo išleista verstinė mokymo priemonė mokiniams pavadinimu Pagrindinis Tarybų socialistinės valstybės įstatymas. Suprantama, kad joje buvo kalbama apie Konstituciją. Tai ne tiek knyga, daugiau brošiūra, viso labo keturi leidybiniai lankai, bet tiražas solidus, net 32 tūkst. egzempliorių. Ką gi, jinai išėjo, buvo perduota Knygų bazei, išvežiota į mokyklas, ir mokiniai pradėjo nagrinėti tą pažangiausiąją pasaulyje Konstituciją.

Tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad ne itin pažangiai dirbusi leidykla. Kažkoks pažangus ir pastabus pilietis pastebėjo, kad vietoje Tarybų išspausdinta Tarbų. Kilo baisus skandalas, ne vienam leidyklos viršininkui ir vidurius paleido. Gal ne tik viršininkams. Gal net kai kam ir Švietimo ministerijoje. Juk knygos jau mokinių kuprinėse, nei klaidų atitaisymo įdėsi, nei lapą taip lengvai išplėši. Ir vis dėlto ryžtasi plėšti. Švietimo ministerija išsiuntinėjo visomas mokykloms raštą, kad visi iki vieno šios knygos egzemplioriai būtų iš mokinių surinkti, supakuoti ir pasiųsti leidyklai.

Mokyklos klusniai vykdė savo viršininkų nurodymus, ir į leidyklą pradėjo plaukti supakuotos knygos. Čia sudaryta brigada atskirai atidarinėjo kiekvienos mokyklos paką, plėšė tą nelemtą lapą, klijavo lemtą. Po to vėl pakavo ir siuntinėjo atgal į mokyklas. Buvo kruopščiai sutikrinta, ar visos mokyklos įvykdė įsakymą. Belieka konstantuoti, kad įvykdė.

Kaip ši klaida atsirado, pasakyta direktoriaus įsakyme dėl šio leidinio. “1960 m. TSRS Konstitucijos vadovėlis, redaguotas Bukevičiaus, buvo atiduotas į gamybą nepatenkinamai paruoštas, vėliau korektūrose buvo atliekamas kontrolinis redagavimas, daromi dideli redakcinio pabūdžio pataisymai. Dėl to, taisant spaustuvėje vienas klaidas, atsirado kitos, iš kurių vienos labai grubios politinės klaidos nepastebėjo nei redaktorius, nei korektorius ir vadovėlis buvo išspausdintas su šia grubia klaida.”  1960 metais dar plėštas lapas dėl metrikos ir perspausdinta po lapą dviejų knygų. 

(Bus daugiau)

Nuotraukoje: Linksmai "liūdnų" prisiminimų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Adomas Subačius

                                  Nuotr. Ričardo Šaknio





Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)