Kažin, ar Krašto apsaugos ministerija, Prezidentūra, koks nors muziejus ar mokslo įstaiga būtų surinkusi informaciją, ir ją įrodančius bei patvirtinančius faktus apie visus prieškarį Lietuvai nusipelniusius asmenis, kurie buvo apdovanoti Vyčio kryžiumi, jei tuo nebūtų užsiėmęs žurnalistas ir kolekcionierius Vilius Kavaliauskas.
Jo pastangomis, beveik asmeninėmis ir rėmėjų lėšomis jau išleisti trys bei parengti spaudai dar trys tomai knygos „Lietuvos karžygiai“. Vyties kryžiaus kavalieriai.
Tam, kad surinktų medžiagą šiai knygai, kurią iš dalies galima būtų pavadinti ir Lietuvos kariuomenės, diplomatijos bei pasipriešinimo įvairiems okupantams kronika, V.Kavaliauskas jau kelis kartus apsuko Lietuvą, ne vieną mėnesį praleido archyvuose, apklausė tūkstančius žmonių, ką nors pamenančius apie savo pažįstamus, gimines ar artimuosius, kuriems už nuopelnus tėvynei buvo įteikti Vyčio kryžiai.
Šiuo apdovanojimu prieškariu už žygdarbius ir nuopelnus tėvynei buvo pagerbti 1788 asmenys.
„Šiandien jau galiu lengviau atsikvėpti – medžiaga šešių tomų knygai apie visus prieškario Vyčio kryžiaus kavalierius surinkta. Belieka tik baigti ją išleisti. Šis darbas užtruko septynerius metus“, – pradėdamas pokalbį apie savo leidinį, pasidžiaugė V.Kavaliauskas.
– Kaip jums pavyko surinkti informaciją apie visus asmenis, prieškario Lietuvoje apdovanotus Vyčio kryžiumi? Kur tos medžiagos ieškojote?
– Sąrašai buvo skelbiami „Kario“ žurnale, prieškario Lietuvos kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio memuaruose, tačiau visi jie buvo sudarinėjami ne Lietuvoje, nesinaudojant ta informacija, kuri iki šiol yra išlikusi archyvuose.
– Negi Lietuvoje išlikusi tokia archyvinė medžiaga?
– Nemažai medžiagos radau Centriniame valstybės archyve, Krašto apsaugos ministerijos ir Prezidentūros archyvuose.
– Bet juk ne kartą buvo skelbta, kad 1918-1940 m. Prezidentūros archyvo Lietuvoje nėra, esą sunaikino šalį 1940 m. okupavę rusai.
– Dalį to archyvo vis dėlto pavyko rasti. Kiekvieno asmens, apie kurį rašau savo knygose, pavardę tikrinau ne viename šaltinyje. Apie kiekvieną kareivį ar karininką pavyko surasti net po kelias bylas.
Tie žmonės archyvuose neužmiršti. Be to, apklausiau visus likusius jų gimines. Knygos iliustruotos gautomis iš giminių ir archyvuose rastomis nuotraukomis. Iš viso panaudojau 12 tūkst. nuotraukų.
– Gal jums pavyko aptikti duomenų, kur likusi Prezidentūros archyvo dalis? Ar jį iš tikrųjų rusai sunaikino?
– Neabejoju, kad tas archyvas – Rusijoje ir tikrai nesunaikintas. Bet ar kas nors jo ieškojo, ar kam nors jis Lietuvoje rūpi?
Rusai netgi savo archyvų, kuriuose užfiksuoti žiaurūs Stalino nusikaltimai nesunaikino. Jiems archyvai būdavo reikalingi žvalgybai arba, tyrinėjant svarbius istorijos faktus.Manau, kad, jei kas nors iš Lietuvos vadovų pasistengtų, gal rusai prieškario Prezidentūros archyvą ir grąžintų. Jis mums tikrai svarbus ir istorikams labai praverstų.
Kiek žinau, pademonstruoti gerą valią, Rusijos archyvarai Lietuvai grąžino diplomato Juozo Urbšio baudžiamąją bylą.
– Gal toje pačioje dėžėje ar lentynoje, kur buvo J.Urbšio byla yra ir daugiau žinomų Lietuvos žmonių, kalėjusių Rusijos lageriuose ar kalėjimuose, bylų?
– Be abejo. Juk daugelis diplomatų, politikų ar visuomenės veikėjų kalėjo tuose pačiuose Rusijos kalėjimuose. Jeigu rusai nenorėtų atiduoti bylų ar kitų dokumentų originalų, mums praverstų ir jų kopijos.
– Kaip jums apskritai kilo idėja, imtis darbo surasti visus prieškario Vyčio kryžiaus kavalierius, jei medžiagos apie juos viename archyve nėra, o daugelis apie juos žinančių žmonių ar artimųjų jau mirę?
– Kas tas ordinas ar medalis? Tik – geležėlė iš vienokio ar kitokio metalo. Jie visiškai būtų neįdomūs, jei už jų nebūtų žmogaus su sava istorija, likimu ir nuopelnais tėvynei.
Pats su nekantrumu laukiu 4-ojo knygos tomo, kuriame bus aprašyta žydės iš Širvintų Libos Mednikienės istorija.
Ji padėjo Lietuvos kariuomenei 1922-1923 m., kai buvo kovojama dėl Širvintų atgavimo. Nepriklausomybės aikštės 29 name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Už tai 1928 m. Karšto apsaugos ministerija L.Mednikienę apdovanojo Vyčio kryžiumi. Ordiną jai įteikė pats Povilas Plechavičius.
Iki šiol seni širvintiškiai pasakoja, kad, kai į Širvintas atvažiuodavo prezidentas Antanas Smetona jis paimdavo L.Mednikiene už parankės ir jie praeidavo centrine miestelio gatve.
Tačiau, kai prasidėjo žydų šaudymai, širvintiškiai svarstė: „Šaudys Mednikienę, ar – ne“?
Vis dėl to ji buvo sušaudyta. Bet nė vienas širvintiškis rankos prieš ją nepakėlė. Pivonijos miške sušaudė ukmergiečiai.
Sena Širvintų bibliotekininkė man papasakojo, kad vienas budelis L.Mednikienę atpažino ir siūlė pasitraukti nuo duobės. Bet ji paklausė: „O kaip mano šeima“?
Jai buvo atkirsta, kad šeima turės likti su visais kitais pasmerktaisiais. Tada prie duobės krašto, kur jau sušaudymo laukė šeima, sugrįžo ir L.Mednikienė.
Nežinau, ar tiesa, ką man pasakojo ta sena bibliotekininkė, tačiau L.Mednikienė iš tikrųjų buvo sušaudyta Pivonijoje.
– Ketvirtajame knygos tome aprašoma ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko senelio istorija. Už ką jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi?
– Ieškodamas 1-ojo Gedimino pulko puskarininkio, dviejų Vyties kryžiaus kavalieriaus Jurgio Malinausko, radau jo kapą Marijampolėje, o čia kartą sutikau ir R.Malinauską. Taip sužinojau, kad ieškojau būtent jo senelio.
Nors pažinojau ir R.Malinausko tėvą Vilimą Malinauską, nemaniau, kad jie J.Malinausko palikuonys.
Kai pamačiau jo nuotrauką, net aiktelėjau – jis ir anūkas Ričardas, panašūs, kaip du vandens lašai. Matyt, senelio genai trečioje kartoje prasimušė. 3 psl. >>
J.Malinauskas Marijampolės apskrityje buvo policijos vachmistras. Už gerą tarnybą buvo apdovanotas net dviem kryžiais. 1945 m. jis rusų buvo suimtas.
– Bet kaip šio fakto ta pati rusų valdžią nepastebėjo ir jo sūnų Algirdą Malinauską sovietmečiu apdovanojo socialistinio darbo didvyrio auksine žvaigžde?
– A.Malinauskas buvo Radviliškio rajono Alksnupių „Draugo“ kolūkio pirmininkas.
Į šias pareigas jis buvo paskirtas kaip tik tuo metu, kai tėvas nuteistas 25 metams laisvės atėmimu kalėjo Rusijoje. Matyt, sovietų valdžia neapsižiūrėjo.
Ypatingajame archyve Vilniuje radau J.Malinausko žmonos laiškus, rašytus SSRS maršalui Klimentui Vorošilovui.
Moteris, dirbusi kolūkyje melžėja, kas du mėnesius siuntė jam laiškus į Maskvą, prašydama išlaisvinti vyrą.
Nežinau, ar tie laiškai padėjo, bet J.Malinauskas 1959 m. sugrįžo į Lietuvą.
Įdomu ir tai, kad A.Malinauskas savo kolūkyje priglaudė tris Vyčio kryžiaus kavalierius, sugrįžusius iš Rusijos lagerių. Vienas iš jų – artileristas Petras Dočkus ilgai dirbo kolūkio bitininku, o kai mirė kolūkis, jam pastatė paminklą, primenantį patrankų vamzdžius. Bet niekas tuo metu nesuprato, ką jis simbolizuoja.
– O kaip istorija pasuko kitų Vyties kryžiaus kavalierių likimus?
– Buvo tokių, kuriems pavyko ištrūkti iš sovietinių lagerių ir kalėjimų, dalis jų pasitraukė į Vakarus. Man, kaip žurnalistui, buvo labai įdomu tyrinėti dviejų Vyčio Kryžiaus kavalieriaus Povilo Liso gyvenimo istoriją.
Vieną kryžių jis gavo už kovas su lenkais, kitą – kovodamas su bolševikais.
Bet 1940 m. jis tapo Biržų NKVD viršininku.
Gyvenimas ir įvykiai Lietuvoje taip susuko jo likimą, kad jis – karo invalidas, peršautais keliais gavo žemės prie Kupiškio, ūkininkavo, bet 1927 m. kažką ne taip pasakė apie tuometinę A.Smetonos valdžią.
Policiją už politikavimą jį suėmė trims mėnesiams ir įkalino. Kai, jis, kaip Vyčio kryžių kavalierius, pabandė ieškoti teisybės, gavo dar tris mėnesius kalėjimo.
1934 m. policija jo namuose aptiko kažkokius „kairuoliškus“ laikraštėlius, o tada jau buvo įkalintas net aštuoneriems metams ir kartu su žmona.
Ji 1938 m. kalėjime mirė. 1940 m. sovietinė valdžia P.Lisą iš kalėjimo išleido, kaip politinį kalinį. Patyręs daugybę patyčių ir išgyvenimų iš savų, lietuvių, gavęs pasiūlymą dirbti NKVD viršininku, nėrė į šią veiklą stačia galvą – iš keršto savai valdžiai. Už žmoną ir save.
Aptikau archyve ir dar vieną paradoksalų P.Liso gyvenimo vingį: jis, dviejų Vyčio kryžiaus kavalierius, pasirašė kito dviejų kryžiaus kavalieriaus, generolo Kazio Ladigos tardymo protokolą. Bet jo netardė.
Po karo P.Lisas dirbo teisėju Panevėžyje. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nesulaukęs, mirė 1985 m., o palaidotas Kupiškio laisvamanių kapinėse.
Dar skaudesnė kulkosvaidininko, dviejų Vyčio kryžiaus kavalieriaus Jono Karučio gyvenimo istorija. Radau nuotrauką, kurioje 1919 m. jis, kaip Karo invalidų sąjungos vadovas, sėdi šalia Jono Basanavičiaus.
O 1938 m. J.Karutis buvo nuteistas myriop už pasikėsinimą prieš A.Smetoną. 1940 m. sovietų valdžia jį rado kalėjime ir toliau kalino, kaip „voldemarininką“. Išlaisvino 1941 m. į Lietuvą atžygiavę vokiečiai. Bet 1943 m. po skaudžių likimo smūgių J.Karutis mirė.
– Kiek moterų buvo apdovanotų Vyties kryžiumi?
– Tik devynios. Dažniausiai šis apdovanojimas joms būdavo skiriamas už žvalgybą arba pagalbą kariuomenei.
Ambasadoriaus Valdemaro Černeckio sesuo gydytoja Aldona Černeckaitė ir jos draugė Marcelė Kubiliūtė buvo apdovanotos už tai, kad Vilniuje suviliojo vieną lenkų žvalgybos puskarininkį ir sugebėjo iš jo išgauti Lietuvai svarbius kariškių sąrašus.
Juos merginos paslapčia atidavė važiavusiam pro sostinę į Kauną tuometiniam premjerui Augustinui Voldemarui.
A.Černeckaitę už tai ilgai persekiojo lenkai, bet jai pavyko pabėgti į lietuvių valdomą Kauną, o M.Kubiliūtė iki 1940 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos archyvo vedėja. Po nepriklausomybės atkūrimo jos vardu buvo pavadinta viena Vilniaus gatvė.
– Gal kas nors iš dabartinių šalies vadovų tėvų ar artimųjų buvo irgi apdovanoti Vyties kryžiumi?
– Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovo Vytauto Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, tarnaudamas kariuomenėje, buvo pelnęs šį apdovanojimą.
Prezidento Valdo Adamkaus tėvas Ignas Adamkavičius, buvęs savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karinių lakūnų, 1919 m. Kaune vadovavęs Lietuvos karo aviacijos mokyklai ir nuo birželio iki gruodžio parengęs pirmąją lakūnų laidą, taip pat buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Archyvuose radau šios mokyklos bylą. Joje užfiksuota, kad prezidento tėvas į mokyklą buvo priėmęs rašytoją Balį Sruogą, bet po mėnesio jis buvo pašalintas. Matyt, jam labiau rūpėjo menas, o ne aviacija.
Vyties kryžių buvo užsitarnavęs ir V.Adamkaus dėdė, kariuomenės generolas Edvardas Adamkavičius.
– Ar velionio kunigo Ričardo Mikutavičiaus žudikus jums pavyko susekti taip pat dėka Vyties kryžiaus ordino?
– Ne, jie man pasiūlė pirkti kunigui priklausiusį Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną. Bet labai gaila, kad pavogti iš kunigo du Vyčio kryžiai taip ir nebuvo rasti, nors duomenis apie juos buvau užfiksavęs, dar kunigui būnant gyvam. Žinau, kas tais kryžiais buvo apdovanoti.
Matyt, R.Mikutavičiaus nužudymo tyrėjams visai nerūpėjo kažkokie variniai kryžiukai.
Nuotraukoje: LŽS Kauno apskrities skyriaus narys, vilnietis žurnalistas Vilius Kavaliauskas
R.Danisevičiaus nuotr.
