Laidoje ir knygoje – nepagražinti likimai

Giedrė BUDVYTIENĖ

Palmira_Galkontaite_II.jpgTelevizijos laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“, skaičiuojančią 13-ąjį sezoną, galima vadinti ilgaamže. Nenuostabu – siužetus diktuoja gyvenimas, už kadro paliekantis daug įspūdžių, ašarą spaudžiančių išgyvenimų, kurioziškų nutikimų. Laidos kūrėja ir vedėja Palmira Galkontaitė nusprendė išgelbėti juos nuo užmaršties publicistinėje knygoje „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“. O kuriant laidą sutiktų žmonių gyvenimo istorijos paskatino veiklią moterį įsteigti labdaros fondą „Tebūnie šeima“.

BE JOKIOS PROGOS

Rašant knygą P. Galkontaitei teko prisiminti ir tai, kaip nelengva buvo suderinti keturių vaikų auginimą su kelionėmis bei filmavimais. „Kai nori, viskas įmanoma. Nuo 1,5 mėn. į filmavimus vežiodavausi Kristupą, paskui mamos pieną. Įsidėdavau į mašiną leliuką su sauskelnėmis, buteliukais, ir pirmyn. Jį migdydavo visa laidos komanda. Dažnai kartu vykdavo vyriausiasis Justinas, kadangi jau turėjo savo vaiką, labiausiai tiko auklės pareigoms“, – juokiasi Palmira. Ir apie tai ji rašo savo knygoje.

Knygos idėja gimė seniai, tik vis tarsi nebuvo tinkamos progos ją išleisti. „Atrodo, baigtųsi laida, galėtum apibendrinti tą etapą. Bet vis rodome ir rodome ją toliau. Pagaliau nusprendžiau nebelaukti, nes pajutau, kad kai kurie dalykai ima pasimiršti, vis sunkiau iš atminties bus juos iškrapštyti. Nebeliks šviežio žvilgsnio“, – pasakoja P. Galkontaitė.

Ji abejojo, ar knyga bus kam nors įdomi, be laidos kūrėjų ir žiūrovų. Padrąsino draugė, kuri nebuvo laidos gerbėja. Gavusi dalį teksto ji apsiverkusi skaitė iki vėlumos. „Tai mane padrąsino, – aiškina žurnalistė. – Svarbi buvo ir dukters Akvilės nuomonė. Nors yra jaunosios kartos atstovė, biofizikė, kitokio mąstymo, jai knyga patiko. Netgi paklausė, ar nebijau taip atvirai parodyti televizijos virtuvės.“

PASKATINO LAŽYBOS

Rinkdama medžiagą savo knygai, užrašydama kitų žmonių prisiminimus, imdama iš jų interviu laidos kūrėja ir vedėja išsiaiškino jai pačiai nežinomų faktų. Kad ir tokį, jog laida „Atleisk“ 1999 m. pradėta rodyti LNK televizijoje gimė, galima sakyti, per lažybas. Pamatęs olandų prodiuserių sukurtą tokio formato laidą tada programų direktoriumi dirbęs Paulius Kovas nusprendė, kad ir Lietuvai ji tiks.

„Televizijos generalinis direktorius švedas J. Eriksonas prieštaravo, nes Skandinavijos šalyse laida neprigijo. Juolab kad P. Kovas nusprendė patikėti ją vesti dviem vedėjams, man su Egidijumi Knispeliu. Buvome baigę savo laidos „Nakviša“ šeštą sezoną. Išsekinta tiesioginio eterio net nenorėjau klausyti, galvojau, nepatempsiu. Bet išgirdusi, apie ką bus laida, susidomėjau“, – prisimena Palmira.

Tačiau jau nuo pačios pirmos laidos, nuo pirmojo filmavimo laida pasuko kitu keliu. „Tik mes atkakliai laikėmės įsikibę „formato“, nes jis buvo pirktinis ir turėjo atitikti reikalavimus“, – paaiškina pašnekovė. Per visus laidos gyvavimo metus keitėsi ją transliavusios televizijos, pavadinimai, kūrybinė komanda, prieš kelerius metus laidą vesti liko viena Palmira. Egidijus kuria laidas kitoje televizijoje.

VAIKAI UŽAUGO SU LAIDA

Per 12 metų kartu su laida užaugo trys vyresnieji P. Galkontaitės vaikai iš pirmosios santuokos, tik ketvirtokas Kristupas dar kasryt mamos paklausia, kada ji sugrįš. „Šiandien atsakiau: susiskambinsime po pietų, tada bus aiškiau. Ir taip beveik visada“, – juokiasi žurnalistė, prireikus triūsianti vakarais bei savaitgaliais. O prireikia dažnai. Štai ir pokalbio išvakarėse iš filmavimo grįžo šiek tiek prieš vidurnaktį.

Ir čia prisipažįsta, kaip kartą abu su vyru Egidijumi Knispeliu, taip pat televizijos žurnalistu, užmiršo Kristupą pasiimti iš mokyklos. „Egidijus skambina ir klausia, tai ką veikiate? Kaip tai ką, atsakau, aš televizijoje. Ir aš filmuoju, sako jis. O kur tada Kristupas? Kur daugiau bus, prailgintoje grupėje. Puolėme, kuris arčiau buvome, radome prie budinčio tupintį, – šypsosi Palmira. – Daug kartų norėjau viską mesti. Bet pasitenkinimas didesnis, kai laida pavyksta. Pasineri į naują istoriją ir apima azartas. Palengvėjo, kai vyresnieji vaikai tapo savarankiški. Nors ką tai reiškia? Justinas (29 m.), auginantis du savo vaikus, tikrai savarankiškas. Tačiau doktorantei Akvilei (25 m.), gyvenančiai atskirai, dar reikia šiek tiek padėti. Pijus (20 m.) tebegyvena kartu.“

ATOSTOGŲ – VISA ŠEIMA

P. Galkontaitė džiaugiasi, kad su visais vaikais gerai sutaria, visi artimi tarpusavyje, dažnai susitinka, bendrauja. Gal tik dukra kiek labiau užsidariusi. „Nutolo paauglystėje. Buvau prapuolusi darbe.

Vaikai, žinoma, nuo to kentėjo, trūko dėmesio, nebuvau šalia jų ir vyro, kai jiems to reikėjo, kai kuriais svarbiais jų gyvenimo momentais, – svarsto keturių vaikų mama. – Intensyviai dirbantį žmogų savigrauža, kad ne taip gyvenime prioritetus sudėliojai, periodiškai aplanko. Ypač kai su vaiku bendrauji pusvalandį per dieną, grįžti – jis miega, ryte reikia skubėti į mokyklą.“

Todėl bent jau atostogas stengiasi praleisti su visa šeima. Kartu su Kristupu ir Egidijumi trise vyksta į keliones. „Jeigu turėtume galimybių, mielai važiuotų kartu ir vyresnieji“, – pastebi Palmira. Kartu su vaikais traukia į sodybą Molėtų rajone. Šimtametėje troboje, naujam gyvenimui prikeltoje Egidijaus rankomis, ji geriausiai pailsi skaitydama ar vaikščiodama po laukus su kalyte Dora. Čia rašė ir knygą.

Kai tik pasitaiko laisvas savaitgalis, jį leidžia kartu su Kristupu. Mama ir sūnus turi savų smagių ritualų. Kad ir ilgą pasivaikštinėjimą po miestą pėsčiomis. Išėję iš namų Krokuvos gatvėje jiedu apeina kone visą Vilniaus senamiestį, centrą. Pakeliui kaskart aplanko vis kitą muziejų. Pasivaikščiojimo dalis – būtinai kur nors užeiti suvalgyti kokio skanėsto.

Su tėčiu Kristupas mėgsta leistis į ilgas keliones dviračiais. „Praėjusią žiemą gimė nauja tradicija slidinėti ant Liepkalnio kalno esančioje trasoje. Man labai gražu, kai visi trys mano bernai, tokio skirtingo amžiaus broliai, drauge su azartu leidžiasi nuo aukščiausių ir sudėtingiausių vietų. Aš tuo metu murkdausi „varlinuke“, o Egidijus šio sporto iš viso nemėgsta“, – pasakoja pašnekovė.

PIETŲ RITUALAS

Sekmadieniais (ne kiekvieną, bet kai visi gali) Palmiros ir Egidijaus namuose ypač daug šurmulio. Susirenka visi keturi vaikai ir du anūkai, vyriausiojo Justino atžalos. Tądien mama verda ką nors skanaus. „Kai turiu laiko, gaminti man iš tikrųjų patinka. Mėgstu ruošti įvairius mėsos patiekalus, daržovių troškinius, o ypač sriubas – trintas, pomidorų, svogūnų, moliūgų, špinatų“, – sako ji.

Kartais prisieina ir kelis patiekalus gaminti, nes ne visi viską mėgsta.

„Man būna taip gera, kai šeima susirenka, susėda prie stalo, laukia, kuo aš juos šįsyk nustebinsiu, ir su apetitu valgo. Kaskart ta proga kruopščiai dengiu stalą. Visuomet tiesiu staltiesę, prie jos priderintas servetėles su įdomiais žiedais, papuošiu skulptūrėlėmis, gėlių puokšte“, – aiškina P. Galkontaitė.

Prisimena, kad taip valgydavo vaikystėje pas močiutę, nors ji buvo paprasta moteris, šeimos pietūs jai buvo šventas ritualas: „Sriubą močiutė visuomet patiekdavo tik sriubinėje, valgydavome iš pietų servizo. Todėl kai pirmą kartą tekėjau ir kažkas paklausė, ko norėtume dovanų, negalvodama pasakiau – pietų servizo. Vyras net nustebo, sako, kam mums jis, dar nė savo namų neturime.“

Servizą, žinoma, padovanojo. Jis naudojamas jau daugybę metų, iki pat šių dienų. Ir per kiekvienus pietus ant stalo puikuojasi sriubinė su kaskart vis kitokia Palmiros išvirta sriuba.

DALIJASI DARBAIS

Namų interjeru, jo atnaujinimu rūpinasi Egidijus. „Ir kaip jis viską ten sutvarko, sukomponuoja, taip man labiausiai patinka. Egidijus turi labai gerą skonį. Gali ilgiausiai svarstyti, kur tinkamiausia vieta vienam ar kitam paveikslui. Bet kai jau pakabina, tai atrodo, kaip ten visą laiką buvęs, – džiaugiasi P. Galkontaitė. – Toks pasidalijimas darbais namuose labai praverčia, nekyla bereikalingų ginčų. Kuris esame šeimos galva? Gal ir gerai, jei kuris nors būtume. Tam ir tektų visa atsakomybė, galėtum saugiai tūnoti „galvos“ pavėsyje. Mūsų šeimoje to nėra. Tiesiog du savarankiški, todėl dažnai pasiginčijantys žmonės. Namų ruošos darbai dažniausiai tenka man. Valgio gaminimas ir produktų pirkimas – taip pat. Tai nereiškia, kad Egidijus nieko nedaro. Daro. Organizuoja reikalingus ūkio darbus. O šiaip jis ūmesnis, nepakantesnis, tarkim, ne vietoj nutrenktiems batams ar kuprinei. Manęs tokie mažmožiai nei erzina, nei dirgina. Ne kartą pagalvojau, kad arba aš su amžiumi pasidariau tolerantiškesnė, arba mano vaikai labai geri. Bet iš tiesų jie nedaro nieko tokio, kas mane išmuštų iš pusiausvyros.“

META GELBĖJIMOSI RATĄ

Kai su vaikais vargų sumažėjo, daugiau laiko atsirado, žurnalistė pasinėrė į labdaros fondo „Tebūnie šeima“ veiklą.

„Idėja kilo rengiant laidas. Narpliojant istorijas ir šnekinant jų dalyvius. Ne kartą, klausydama kokio jauno vaikino ar merginos, pagalvodavau, kad jie it grandininėje reakcijoje kartoja savo tėvų (jeigu tokius turėjo) arba savo vaikystės šeimos modelius“, – aiškina P. Galkontaitė.

Atpratę siekti ko nors daugiau, savimi nepasitikintys, gimdo ir augina vaikus toliau perduodami tokio gyvenimo modelio estafetę. Seniūnijų socialiniai darbuotojai nespėja pasirūpinti socialinės rizikos šeimomis. Tos, kurios dar neprasigėrusios ir bando savo jėgomis kabarotis paviršiuje, paliekamos likimo valiai.

„Nepakanka padovanoti skalbimo mašiną, įstatyti langus. Kalbu apie ilgalaikę, kompleksinę pagalbą, – prisimena, kaip kilo mintis pabandyti suvienyti kaimų bendruomenes, aktyvesnius žmones savanoriškai veiklai. – Bet mes tik padedame tokioms šeimoms, o ne darome už juos. Pastūmėjame žmones pačius kovoti dėl geresnio gyvenimo. Pradžioje fondas pasirinko keturias šeimas. Po vieną Vilniuje ir Molėtų rajone bei dvi Ukmergės rajone. Oficialiai fondą „Tebūnie šeima“ įregistravome tik šių metų balandžio 28-ąją. Džiugina tai, kad pradėję burti savanorius šiai, atrodytų, utopinei veiklai, sulaukėme ir pritarimo, ir palaikymo.“

Viena savanorė ieško namelio Ukmergės rajone, į kurį galėtų iš socialinio būsto išsikelti mama su keturiais vaikučiais. Ūkininkas pasiūlė darbą vienam ne itin prie darbo linkusiam tėvui. Logopedė sutiko nemokamai apžiūrėti skardžiųjų priebalsių neištariantį berniuką. Ieškojome psichologo, atsiliepė ne vienas. „Tai tik pradžia. Planų begalės. Kad tik jėgų ir laiko užtektų“, – viliasi Palmira Galkontaitė.

 

Panašūs straipsniai