2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir persekiojimo?

Vidmantas VALIUŠAITIS, Žinių radijas

Val_II.jpgStinga skaidrumo

Vidmantas Valiušaitis: Pone  Ryti Juozapavičiau, Jums vadovaujant „Transparency International“ Lietuvos skyriui, 2007 m. esate atlikę tyrimą, kuriuo bandėte išsiaiškinti verslo sluoksnių požiūrį į Lietuvos žiniasklaidą – teikiamas reklamos paslaugas, leidėjų ir žurnalistų raiškos metodus ir pan. Gal galėtumėte priminti to tyrimo išvadas?

R. Juozapavičius: Mes apklausėme 502 verslininkus, siekdami suprasti kaip Lietuvos verslas suvokia žiniasklaidos skaidrumą. Paaiškėjo, kad Lietuvos verslininkai nuoširdžiai bijo žiniasklaidos. Didžioji dauguma apklaustųjų prisipažino: jie tiki, kad žiniasklaidos priemonė gali juos sužlugdyti. O baimė – negeras dalykas, kuriant santykius. Taip pat paaiškėjo, kad verslininkai mano esant Lietuvos žiniasklaidą ganėtinai neskaidria. Apklausose ypač išsiskyrė, kaip neskaidriausios, dvi leidinių grupės. Tai „Respublikos“ leidinių grupė, laikraščiai „Respublika“, „Vakaro žinios“ bei „Lietuvos ryto“ dienraštis. Tokia istorija.

V. Valiušaitis. Kokie to skaidrumo parametrai buvo vertinti?

R. Juozapavičius: Verslininkai patys turėjo pasakyti kas jiems yra „skaidru“. Klausimas, iš kurio paaiškėjo, kad „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, verslininkų akimis, yra neskaidrūs, skambėjo taip: mes išvardinsime žiniasklaidos priemones, o jūs įvertinkite ar kiekviena iš jų yra „labai skaidri“, „skaidri“, „neskaidri“ ir „labai neskaidri“. Atsakė tik tie, kurie turėjo reikalų su konkrečia žiniasklaidos priemone. Vadinasi, tai žmonės, kurie sprendė pagal asmeninę patirtį ir pasakė, kad ji yra skaidri ar neskaidri. Taip pat verslininkai pateikė daug kitų duomenų apie tų žiniasklaidos priemonių atstovų elgesį. Pavyzdžiui, apie tai ar leido žiniasklaidos priemonės atstovai suprasti, kad jeigu užsisakys reklamą, tai susilauks palankaus jo interesų nušvietimo tame leidinyje. Taip pat buvo klausiama apie užsakomąsias publikacijas: kiek verslas pajėgus atskirti užsakomąsias publikacijas spaudoje? Ir daug įvairiausių kitų dalykų.

V. Valiušaitis. Ir kokios buvo to tyrimo pasekmės? Ar tai pasitarnavo bent iš dalies nuskaidrinti žiniasklaidos raiškos lauką? Kaip į tai reagavo spauda, politikai?

Juoz_II.jpgR. Juozapavičius: Tas tyrimas, mūsų supratimu, padėjo diskusijai apie žiniasklaidos skaidrumą. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas. Ligi tol nebuvo daryta jokių rimtesnių žiniasklaidos skaidrumo studijų. Tačiau kaip nusistovėjo ta žiniasklaidos skaidrumo skalė – neskaidriausi leidiniai „Respublika“, „Vakaro žinios“, Lietuvos rytas“, skaidriausios žiniasklaidos priemonės „Verslo žinios“ ir BNS – taip kažkokių ypatingų struktūrinių pokyčių, savo subjektyvia nuomone vertindamas, nepastebiu. Kitaip tariant, kad tie, kurie buvo įvardyti kaip neskaidrūs, būtų ėmęsi kažko, kas leistų jiems parodyti skaidresnį santykį su auditorija ir reklamos užsakovais. Vėliau „Transparency International“ atliko dar vieną tyrimą – kokybinį. Lyginome lietuviškus, latviškus ir švediškus laikraščius, gilinomės į jų turinį. Bandėme suprasti, kiek tie laikraščiai skaidrūs taisydami savo klaidas, aiškindami apie savo redakcinę politiką, savininkų interesus, interesų konfliktus, megzdami santykius su savo auditorija. Paaiškėjo, kad net latviški laikraščiai, nekalbant apie švediškus, yra kur kas skaidresni negu lietuviški. Tačiau išskyrus kalbas, esminių struktūrinių pokyčių šia kryptimi nėra.

Lyg samdomas žudikas

V. Valiušaitis: Ar politikai, susipažinę su šia studija, domėjosi kaip galima būtų sutvarkyti teisinį lauką, kad jis motyvuotų spaudą būti skaidresne ir atviresne?

R. Juozapavičius: Man nežinoma, kad politikai būtų tuo domėjęsi. Man liko įspūdis, kad Lietuvos politinis elitas bando atsisakyti minties, jog žiniasklaidos reguliavimas yra labai svarbi politikos darbotvarkės problema. Jeigu mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir viešoji opinija formuojama per žiniasklaidos priemones, privalu kažką daryti, kad žiniasklaidos priemonės būtų to viešumo mediatoriumi arba tarpininku, kuris padeda įvairioms interesų grupėms susikalbėti, susitarti, rasti bendrą sprendimą.

Tačiau įspūdis toks, kad politikai vengia domėtis, vengia gilintis. Ir bendra tendencija – jie tiesiog arba imasi šiurkščių priemonių prieš kai kuriuos leidinius, arba stengiasi tam tikroms žiniasklaidos priemonėms įsiteikti. O pažvelgti sistemiškai, pamėginti suprasti kas vyksta su žiniasklaida, ką galima būtų ir ką reikėtų daryti, kad turėtume kokybiškesnį viešąjį diskursą, atsiprašau, bet tokių poslinkių politiniame lygmenyje nepastebiu.

V. Valiušaitis: Kiek pamenu, po šito tyrimo Jūs ir pats asmeniškai tapote gana agresyvaus spaudos užsipuolimų taikiniu?

R. Juozapavičius: Taip. Tie leidiniai, kurie verslininkų apklausoje figūravo kaip neskaidrūs, ėmė rašyti, kad esu blogas žmogus: kaltino mane seksualiniu priekabiavimu, reketu, riaušių kurstymu, kyšio siūlymu, korupcija, dalyvavimu organizuotame nusikaltime, sukčiavimu pasitelkus sociologinius tyrimus, „blogo kvapo“ skleidimu, kvailumu, tylėjimu ir dar kad žmona korumpuota...

V. Valiušaitis: Kaip manote, ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir asmenų persekiojimo, moralinio terorizavimo per spaudą? Kaip atskirti kada ta riba peržengiama?

R. Juozapavičius: Tą ribą nustatyti iš tiesų yra nesunku. Kritika visuomet grindžiama kritišku mąstymu. Čia lemiamos reikšmės turi argumentai, faktai. Aš labai nustebau, kad leidiniai, kurie mane kritikavo, į mane net nesikreipė. Maniau, kad jiems svarbu bent pasikalbėti su manimi. Pasirodo, kad jie net nesikalba...

Labai paprasta atskirti asmens persekiojimą iš keleto požymių. Pirmiausia, vengiama su tuo asmeniu kalbėtis. Arba organizuojamas toks puolamasis interviu, kuriuo akivaizdžiai parodo, kad tavęs negerbia, net neleidžia atsakyti, tik kaltina. Netgi nuotrauką parenka tokią, kuri asmenį kaip galima labiau nuvertintų, kad jis atrodytų kuo bjauriau. Patys rašiniai – labai paprasti, primena nesudėtingus trilerius su samdomais žudikais, iš tamsos iššokančiais nušauti aukos, už kurios likvidavimą jiems yra apmokėta.

Toks primityvus, bet tuo pat metu ir labai brutalus metodas. Tačiau skaitytojui, kuris turi šiek tiek kritiško mąstymo, akivaizdu kokia tokių straipsnių esmė. Aš pats, pavyzdžiui, nustebau, kad straipsniai, kuriuose visaip buvau kaltinamas, turėjo labai palankaus poveikio kuriant santykius su kitais žmonėmis. Žmonės atjautė, visi puikiai suprato kas čia vyksta. Todėl poveikis nebuvo didelis.

Informacija manipuliuojama

V. Valiušaitis: Pone Sergejau Muravjovai, kokios priežastys lėmė, kad kvietėte Aidaną White'ą? Kodėl dabar, kodėl tokia tema?

Mur_II.jpgS. Muravjovas: Daug metų dirbame su žiniasklaidos atskaitingumu ir skaidrumu. Ir patys sau keliame klausimą: o kas toliau? Mus domina kaip žiniasklaidos priemonės bendrauja su visuomene ir savo skaitytojais. Pavyzdžiui, ar daro klaidų atitaisymus? Ar turi elgesio arba etikos kodeksus? Individualius, pritaikytus kiekvienos konkrečios žiniasklaidos priemonės reikmėms, o ne vien skėtinį kodeksą, kuriuo vadovaujasi visi. Ar žiniasklaidos priemonė turi ombudsmeną ar ne? Ar įmanoma piliečiui, skaitytojui susisiekti su žiniasklaidos priemonės redakcija, geriau suprasti kaip ta žiniasklaidos priemonė veikia? Ar galima gauti, pavyzdžiui, informaciją apie savininkus, apie tai kas ją valdo? Tai yra geroji pasaulinė praktika.

Tik tokiu būdu galima suprasti ką skaitai, kokiomis taisyklėmis, kokiomis vertybėmis vadovaujasi viena arba kita žiniasklaidos priemonė – laikraštis, televizija, radijas. Taigi, iš mūsų atliktų tyrimų paaiškėjo, kad tikrai turime rimtų iššūkių ir gana smarkiai skiriamės nuo tų pačių švedų. Klausimas ką daryti? Savaime suprantame, kad žiniasklaida – privatus verslas. Daugeliu atvejų. Ir pats verslas turi spręsti ar jis pasiruošęs keistis? Galima padėti jam tai suprasti. Tačiau kaip tai padaryti? Mūsų trečiojo projekto tema ir iššūkis – paskatinti diskusijas tarp žurnalistų: kaip jie mato žiniasklaidos padėtį ir žiniasklaidos ateitį Lietuvoje? Drįsčiau teigti, kad dabar bent jau galima išgirsti, kad Lietuvos žiniasklaidoje problemų yra ir kad tas problemas reikia spręsti. Prieš penkerius ar daugiau metų tokio supratimo nebuvo arba buvo dar labai mažai.

V. Valiušaitis: Pone inspektore, Zita Zamžickiene, ką sako Jūsų patirtis, kokias pastebite tendencijas – į geresnę ar į blogesnę pusę krypsta reikalai žiniasklaidos raiškos lauke?

Zam_II.jpgZ. Zamžickienė: Sprendžiant pagal skundus, pagal jų kiekį – situacija nesikeičia. Skundų kiekis panašus, pagrįstų skundų taip pat yra daug. Mes laimime apie 80 proc. bylų. Vietoj to, kad leidėjai pasižiūrėtų į mano sprendimą kaip į rekomendaciją ateityje išvengi klaidų, neretai žvelgiama į tai su išankstiniu nusistatymu, kaip į „persekiojimą“. Savo darbe taikau ir ombudsmenines funkcijas. Kreipiuosi į portalus, kad jie pašalintų netinkamą informaciją, ypač nepilnamečių apsaugos įstatymo požiūriu. Kreipiuosi į laikraščius, kad jie taip pat ateityje to nekartotų. Dažnai sulaukiu replikų, kad esu „cenzorė“. Tačiau žiniasklaidos priemonės, manipuliuodamos informacija, kartais pačios vykdo cenzūros funkcijas, kaip tai patvirtina patys žurnalistai. Jos pateikia tik tai, kas joms pačioms naudinga. Štai yra negerai.

Adresuotina įstatymų leidėjams

V. Valiušaitis: Pone Andriau Vaišny, Jūs turite tiek darbo Seimo viešųjų ryšių tarnyboje patirties, tiek dabar akademinėje terpėje, tiek praktinio leidinių redagavimo. Kaip matote tą žiniasklaidos raiškos lauko kaitos procesą per 20 nepriklausomybės metų? Juk iš pradžių atrodė, kad po sovietmečio spaudos kontrolės laikų svarbu išsikovoti kuo daugiau laisvės žiniasklaidai. Štai po 20 raidos metų turime situaciją, kuri turbūt nelabai primena padėtį pas mūsų Šiaurės kaimynus ar kitose tvirtesnes demokratines tradicijas turinčiose šalyse?

Vais_II.jpgA. Vaišnys. Ypač 1996 metais, kai buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, buvo galima tarsi pagrįstai džiaugtis, kad po tiek metų Lietuvos žiniasklaida įgijo labai daug galimybių, laisvių ir teisių. Tiek gauti informaciją, tiek ją skleisti. Tačiau tuo metu nebuvo labai populiaru girdėti tuos, kurie klausė: o kaip, priėmus tokį įstatymo projektą, bus su žiniasklaidos atsakomybe? Ypač tais atvejais, kai neišvengiamai bus klystama, teikiant informaciją apie žmogų? Ir, žinoma, ta mažuma žmonių, kurie tuos klausimus kėlė, tada nebuvo neišgirsta.

Todėl tie klausimai, kuriuos dabar išgirdau iš kolegos Muravjovo, manau, yra adresuotini visų pirma įstatymų leidėjui. Kadangi įstatymų leidėjas turėtų būti tokio lygmens, kad neieškotų pavienių, atskirų susitarimų su viena ar kita žiniasklaidos priemone, bet problemą nagrinėtų institucijai deramu atstumu nuo ūkinių santykių su konkrečiais verslo subjektais. Kita vertus, kai kalbama žurnalistų diskusijas, kai raginami jie „susitarti“, dera pažymėti, kad žurnalistai yra kūrybos žmonės. Jie turi pirmiausiai atsižvelgti į savo leidėjo nuomonę, nuo leidėjų jie yra priklausomi. Todėl geriausiu atveju, čia gali tartis leidėjai, ne žurnalistai.

Ką žurnalistas gali sau leisti?

V. Valiušaitis. Na, vieną iš keistų „pasitarimų“ neseniai stebėjome, kai vienas įstatymų leidybos institucijos atstovas bandė tartis su leidėjų arba žiniasklaidos savininkų pasiuntine. Štai konkreti Sauliaus Stomos istorija. Pabandykime ją truputėlį pagvildenti. Istorija, iš pirmo žvilgsnio, banali ir nuobodi. Tačiau prisiminus vadinamąjį Mumugeitą, kai prieš porą metų Rusijoje buvo įvykdyta analogiško scenarijaus provokacija prieš nesisteminės opozicijos veikėjus, ne viskas atrodo taip paprasta ir banalu. Tada įkliuvo valdančiojo režimo priešai – liberalai, nacionalistai, neobolševikai: Limonovas, Jašinas, Fišmanas, Potkinas-Belovas, įskaitant garsų žurnalistą-satyriką Šenderovičių. Jie buvo nuėję kur kas toliau už S. Stomą – nufilmuoti prostitutės Mumu, irgi prisistatinėjusios „žurnaliste“ ir „modeliu“, glėbyje. Vaizdeliai, sumontuoti į šlykštų klipą, iki šiol klajoja internete. Pone Muravjovai, koks Jūsų, kaip žmogaus, atstovaujančio antikorupcinių iniciatyvų organizaciją, požiūris į tokio tipo „žurnalistiką“? Ar tuo siekiama atskleisti tiesą, kam ragina Aidanas White'as, ar siekiama kitų tikslų, įskaitant ir apetitą pinigams, už kuriuos, liaudiškai sakant, parduodamas „tėvas ir motina“?

S. Muravjovas. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume savęs paklausti: kas man asmeniškai yra priimtina? Ar esu pasiruošęs žiūrėti tokį klipuką? Antrą, paskiau trečią? Ir apskritai, kokia nuomonė susiformuoja po to, kai žmogus pamato tokį siužetą? Kita vertus, kalbant apie žiniasklaidos priemonę, kuri tai viešina, turime apsispręsti: žiūrėti tokias laidas toliau, domėtis tuo, ką žiniasklaidos priemonė viešina, arba ne? Reikia atskirti bulvarinę publicistiką nuo tiriamosios žurnalistikos.

Pastebiu, kad labai dažnai pačios žiniasklaidos priemonės turi gana miglotą supratimą apie profesinę etiką. Ir čia galbūt būtų mano atsakymas į gerbiamo docento Vaišnio pastebėjimą, jog kalbėtis apie profesinius standartus turi ne tik žurnalistai, bet ir leidėjai. Leidėjai apie tai kalba mažai, kalba nenoriai. Ir apie tą patį poną Stomą kalbėti būtų žymiai lengviau, jeigu būtų žinoma kokiomis žurnalistinės etikos taisyklėmis vadovaujasi tie žurnalistai, kurie dabar staiga tapo tokie populiarūs. Ar žurnalistė galėjo elgtis taip, kaip ji elgėsi šioje konkrečioje situacijoje? Ką žiniasklaidos priemonė pati sau leidžia, ko neleidžia? Pavyzdžiui, BBC turi storą etikos kodeksą, kuriame yra aiškiai reglamentuota ką žurnalistas gali sau leisti. Lietuvoje mes apie tai kalbame tik hipotetiškai.

V. Valiušaitis: Gal dėl to etikos kodeksų ir privengiama, kadangi taip yra patogiau?

A. Vaišnys: Kai kurios žiniasklaidos priemonės turi savo etikos kodeksus. Turi nusibrėžę prioritetus, prioritetines sritis, temas. Kita vertus, jei imamės nagrinėti tokius atvejus, vienareikšmiškai vertinti sudėtinga. Galima žvelgti keliais pjūviais. Kas yra socialinis tinklas? Jeigu jau į tą tinklą įkiši rankas – nebegali sakyti, kad esi žmogus, gyvenantis tik privatų gyvenimą. Nagrinėjimas ir kaltinimas vienos pusės būtų, manyčiau, apmaudi klaida. Juo labiau, kad politikai socialiniuose tinkluose noriai dalyvauja, turi tam tikrų politinių interesų.

Žurnalistika yra politikos komunikacijos dalis. Suprantama, kad artėjant rinkimams ji tampa vis aktyvesnė. Metodai? Galima diskutuoti. Ar tai tiesiogiai susiję su rinkimais? Nežinau. Aišku, kad šio atvejo negalima pavadinti tiriamąja žurnalistika. Jokiu būdu. Tai yra provokacijos atvejis. Tačiau vėlgi – ar neturi teisės provokuoti socialiniame tinkle bet kas? Taip pat ir parlamentaro? Ir įsitraukti į tam tikrą žaidimą?

Taip įstatymų leidėjo nustatyta

V. Valiušaitis. Na, moralinį politiko elgesį paliekant nuošalyje – jis plačiai vertinamas ir, matyt, dar bus vertinamas, – o štai žurnalistinė veikla yra mūsų laidos aktualija. Ką sako žurnalistų etikos kodeksas? „Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais“ (8 straipsnis). 9 straipsnis: „Prašydamas informacijos, žurnalistas turi prisistatyti savo pavarde, nurodyti redakciją ir pareigas, įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėse“. „Facebook“ taisyklėse taip pat pasakyta, kad veikla, kai kuriami netikri profiliai, melagingai prisistatinėjama svetimais vardais, yra smerktina...

Žmonės tikisi iš žiniasklaidos aiškaus kalbėjimo, sąžiningos žurnalistikos, objektyvių tiriamųjų straipsnių. To Lietuvoje aiškiai stinga. Gyvename ne tiriamosios, o rezonansinės žurnalistikos sąlygomis. Žurnalistai dažniausiai iš anksto jau „žino“ kur yra tiesa. Žino atsakymus į visus klausimus. Tai labai blogai.

A. Vaišnys: Taip, visiškai teisingai. Tačiau aš ir noriu pasakyti, kad socialinis tinklas negarantuoja, jog šios etikos laikomasi. Deja. Nagrinėjant žurnalistiniu aspektu, ar mes galėtume tvirtinti, kad tas rezultatas, kuris buvo pateiktas viešumai, yra tas, kurio auditorija neturėtų žiūrėti, matyti bei vertinti? Žinoma, kad ne. Tiesiog žiniasklaida pasinaudoja visomis tomis priemonėmis, kokios yra jai prieinamos. Ir štai turime tokį rezultatą. Todėl laidos pradžioje ir sakiau, kad tai – įstatymų leidėjo veiksmų pasekmė.

Z. Zamžickienė: Visiškai teisingai kalba dekanas. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3-ji dalis nustato, kad „informacija apie viešo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ir asmenines savybes“. 41 straipsnio 9 dalyje pasakyta, kad „nenaudoti garso ir vaizdo įrašymo priemonių galima, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo.“

Vadinasi, žurnalisto pareiga – nenaudoti vaizdo ir garso įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo. O kaip su viešuoju asmeniu? Taigi, čia turime tokį atvejį, kuris teikia progą daug ką apsvarstyti. Ir visiškai teisingai dekanas pastebėjo, kad čia taip įstatymo nustatyta. O ar tai taisytina – čia jau reikia galvoti.

Puolama už nuomonę

Untitled__II_a.jpgV. Valiušaitis: Panagrinėkime kitą konkretų atvejį – pono Vito Tomkaus ieškinį Dainiui Radzevičiui. Kokie čia santykiai? Kaip Jūs tai apibrėžtumėte, ponia Zamžickiene? Milijonas už pareikštą nuomonę – adekvatu?

Z.Zamžickienė: Teismas ir nuspręs ar tai adekvatu. Vyksta teisminiai ginčai. Tiktai yra kita reikalo pusė – teisminiai ginčai aprašinėjami, ir aprašinėjami gana nepagarbiai. Tai jau nėra civilizuoti santykiai. O teisminiai ginčai vyksta visur. Ir mes bylinėjamės.

V.Valiušaitis: O pats procesas? Jeigu yra vertinami proceso dalyviai? Ar tai nėra tiesioginis spaudimas teismui? Kaip Jums, kaip teisininkei, tai atrodo?

Z.Zamžickienė: Apie tai aš ir kalbu. Procesas – ne žiniasklaidos reikalas. Tai teismo reikalas. Procese dalyvauja šalys, o ne žiniasklaida. Abi šalys teismui vienodai atsakingos.

A.Vaišnys: Tokiose istorijose linksmiausia, kai pasirodo veidai. Ir pasirodo tokie, kokie yra iš tikrųjų. Jeigu dar kam nebuvo iki šiol aišku, „YouTube“ svetainėje galima susirasti filmuotą medžiagą, iš kurios matyti, kaip teismo koridoriuje yra duodami redaktoriaus pavedimai rinkti informaciją apie kitos šalies advokatą. Iš karto. Čia pat. Advokatas dabar turėtų pelnyti „laikraščio herojaus“ statusą. Maždaug tokį, apie kurį kalbėjo Rytis Juozapavičius, kai jis būdavo aprašinėjamas.

Taigi, šitoje istorijoje iš tiesų išskirtina yra tai, kad puolama už nuomonę. Nors dar prieš trejetą metų, pamenu, įstatymų leidėjas bandė sudrausminti komentatorius. Tada viena Seimo narė, vadovavusi darbo grupei, pateikė siūlymą apriboti teises komentatorių, kurie viešojoje erdvėje elgiasi, vadinkim, nepakankamai atsakingai. Atrodė, kad toks sprendimas būtų buvęs ne visiškai adekvatus, būtų savotiškai apribota normali teisė pasisakyti elektroninėje erdvėje.

Tuo tarpu dabar turime problemą, į kurią įstatymų leidėjas tikrai turėtų įdėmiai pasižiūrėti: kaip „su kirvuku“ iššoka pati žiniasklaidos priemonė ir „kerta“ už nuomonę... Nevertinu ir nesakau, kad kita pusė neturi šiuo požiūriu problemų – rašydama, komentuodama ar veikdama. Tačiau iš tiesų bandoma susidoroti už nuomonę. Ir tos priemonės, kurios būdavo naudojamos anksčiau, t.y. tariamai kritikuoti, matyt, nepasiteisino, todėl dabar bandoma paprašyti dar ir pinigų.

Auditorija neišranki

V.Valiušaitis. Pone Muravjovai, Aidanas White'as šį atvejį išskyrė kaip tarptautinės žurnalistų bendruomenės dėmesio vertą atvejį. Jis stebėjosi, kad už nuomonės pareiškimą tokius reikalavimus kelia ne bet kas, o leidėjas, kuris pats turėtų būti suinteresuotas žodžio laisvės apsauga...

S.Muravjovas: Tai, kad ponas White'as skiria šiam atvejui tiek dėmesio, manęs nestebina. Manau, kad artimiausiu metu mūsų neišvengiamai laukia apsisprendimas: kuria linkme vis dėlto einame – Vakarų kryptimi, tampame pagaliau pilnaverte Europos Sąjungos bendruomene, aiškiai suprasdami ko galime tikimės ir iš mūsų žiniasklaidos, nebijodami kalbėti apie tai viešai, galbūt net ir kritikuoti, įskaitant tą pačią žiniasklaidą, ar grįžtame atgal į baimės, netikrumo, neapibrėžtų santykių ir neskaidrumo liūną, kuriame paprastai ir tarpsta korupcija, reketas, šantažas, necivilizuoti žmonių santykiai? Aš kalbėčiau dar paprasčiau. Žmonės turi labai aiškius lūkesčius žiniasklaidos atžvilgiu. Iki šiol manoma, kad žiniasklaida yra viena efektyviausių kovos su korupcija priemonių. Tai reiškia, kad pačios žiniasklaidos atsakomybė prieš žmones, prieš piliečius yra labai didelė.

Žmonės tikisi iš žiniasklaidos aiškaus kalbėjimo, sąžiningos žurnalistikos, objektyvių tiriamųjų straipsnių. To Lietuvoje aiškiai stinga. Gyvename ne tiriamosios, o rezonansinės žurnalistikos sąlygomis. Žurnalistai dažniausiai iš anksto jau „žino“ kur yra tiesa. Žino atsakymus į visus klausimus. Tai labai blogai. Vieno tyrimo metu klausėme verslininkų kaip jie reaguoja į užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje. Mūsų nuostabai paaiškėjo, kad dauguma verslininkų į tai apskritai niekaip nereaguoja. Jiems nelabai rūpi ar straipsniai užsakyti ir kiek jų. Tai vėlgi labai blogai. Kadangi tokiu atveju tikėtis permainų – sudėtinga. Minėjote „The News of the World“ atvejį. Kai tik paaiškėjo nesąžiningas šio laikraščio leidėjų elgesys labai daug verslų atsisakė reklamuotis šiame laikraštyje.

V. Valiušaitis:Taip, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl R. Murdochas buvo priverstas tą laikraštį uždaryti – reputaciją branginančios bendrovės nutraukė reklamos sutartis, prenumeratoriai atsisakė laikraščio. Vadinasi, reagavo visuomenė. Pone Vaišny, Jums tenka redaguoti žurnalą „Žurnalistikos tyrimai“. Kokie Jūsų, kaip su tiriamąja žurnalistika susijusio žurnalo redaktoriaus, pastebėjimai apie tai, ką minėjo ponas Muravjovas dėl „rezonansinės“ žurnalistikos?

A. Vaišnys: Apie vadinamąją rezonansinę žurnalistiką trečiame žurnalo numeryje skelbiamas labai įdomus Aurelijos Juodytės straipsnis. Ten nagrinėjama manipuliacinės žurnalistikos metodologija, žvelgiant į pedofilijos skandalo atvejį. Tačiau dera turėti galvoje vis dėlto auditorijos interesą, kai sakome, kad norėtume arba auditorija norėtų išsamių žiniasklaidos tyrimų. Aš šiek tiek abejočiau ar ji tikrai to norėtų. Jeigu ją tam tikrais atvejais tenkina būtent toks lygis, koks jis yra, tai irgi yra gana iškalbinga. O yra pagrindo taip galvoti. Ir žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje atliekami tyrimai bei pateikta ataskaita rodo, kad vartotojų auditoriją dažnu atveju tas lygis tenkina. Iš dalies tenkina, matyt, ir politikus, ieškančius kažkokių asmeninių susitarimų su žiniasklaida.

V. Valiušaitis: Na, norėčiau čia truputį auditoriją ginti ta prasme, kad nelabai matyti alternatyvų. Tiesiog rinktis nelabai yra iš ko.

A. Vaišnys: Išsilavinusiai auditorijai alternatyvų yra, informaciją susirinkti galima.

V. Valiušaitis: Prisiminkime 1990-uosius metus: temų, problematikos ratas buvo įvairesnis, klausimai nagrinėti giliau, brandžiau negu dabar, kai vyrauja tariamai „pramoginis žanras“.

A. Vaišnys: Tematika – galbūt. Dabar tie patys dalykai pateikiami lėkščiau. Kiekvieną dieną iškyla aibė įdomiausių temų. Tačiau kodėl žurnalistai pro jas praeina? Štai, pavyzdžiui, neseniai vyko stambus renginys – konferencija archyvų klausimu. Lietuvos parlamentarai, pavyzdžiui, Seimo frakcijos, negrąžina dokumentų į Seimo archyvą. Įdomiausias kampas. 20 metų nei viena Seimo frakcija po kadencijos pabaigos nėra pridavusi savo dokumentų. Ir niekas to nepastebi!? Kadangi nei leidėjui šita tematika, matyt, žinoma, nei žurnalistui – rūpi. Akivaizdu, kad orientuojamasi į pramoginį požiūrį. O auditorija po visų darbų nori atsipūsti, viską gauti lengvai ir sukramtyta. Todėl žurnalistikos tyrimai arba tiriamoji žurnalistika ir yra paviršutiniška, herojus tik „juodas“ arba „baltas“.

Untitled_10.jpgTrūksta požiūrio

V. Valiušaitis: Ponia Zamžickiene, Jūs savo kadencijos pradžioje minėjote, kad imsitės tam tikrų iniciatyvų parlamente ką reikėtų tvarkyti mūsų teisinėje bazėje, kad ji motyvuotų žiniasklaidą ir jos savininkus šiek tiek tą profesinės etikos kartelę kilstelėti...

Z. Zamžickienė: Dėkui už šį klausimą. Taip, iš tiesų šitaip kalbėjau ir ta linkme dirbame. Jau dabar mūsų darbo apimtis pranoksta žurnalistų etikos inspektoriaus ribas, atliekamos kai kurios ir ombudsmeninės funkcijos, įstatymas to nedraudžia. Bandau daryti tai, apie ką kalbėjau. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dabar galbūt labiau tiktų vadinti Žiniasklaidos kontrolieriaus įstaiga.

Įvedus šias naujoves yra ir pozityvių dalykų, nors esama ir įvairių negatyvių reakcijų. Apie tai, kad reikalingas atskiras žiniasklaidos kontrolieriaus įstatymas, išėmus šią pareigybę iš Visuomenės informavimo įstatymo, kalbu nuolat. Dabar jau dirbame prie šio projekto, teiksime Seimui. Manau, kad tai turėtų išgryninti instituciją, kurios pagrindinė funkcija būtų žmogaus teisių gynimas žiniasklaidoje.

V. Valiušaitis: O ko trūksta dabar? Įgaliojimų, komandos, resursų?

Z. Zamžickienė: Ne, trūksta požiūrio. Požiūrio valstybės. Požiūrio politikų į šią pareigybę ir į žiniasklaidą. Reikia ne pataikavimo žiniasklaidai, o normalaus, atsakingo, kartu ir kritiško požiūrio. Norint, kad būtų reaguojama į inspektoriaus sprendimus, reikia, kad jais domėtųsi ne vien žiniasklaida, bet ir politikai.

Galia neturi būti piktnaudžiaujama

 

Apibendrinant diskusiją dera pabrėžti, kad nei vienas pokalbio dalyvių nesistengė paneigti žiniasklaidos kritikos teisės, gal net pareigos kritiškai vertinti gyvenimo tikrovę. Kritiškas žiniasklaidos žvilgsnis skatina visuomeninę pažangą, nuolatinį atsinaujinimo darbą. Tačiau gyvenimo praktika akivaizdžiai iškelia į visuomeninio dėmesio akiratį reiškinius, kurie ne vienu atveju tampa iššūkiu galbūt net pagrindinėms žmogaus teisėms, įtvirtintoms fundamentaliuose tiek Lietuvos Respublikos, tiek tarptautinės demokratinės bendruomenės teisės aktuose.

KTP II_1.jpgBūtina rasti kelius, kad asmens pirmumo principas būtų įtvirtintas ne tik jo santykiuose su valstybe, bet taip pat ir santykiuose su kitomis valstybėje veikiančiomis struktūromis, įskaitant žiniasklaidą. Kadangi galia yra ne pavienio žmogaus, bet struktūrų pusėje. Todėl valstybės pareiga užtikrinti sąlygas, kad ta galia nebūtų piktnaudojama.

Sergejaus Muravjovo viena iš siūlomų priemonių – nustatyti sąlygas, kuriomis kiekvienai žiniasklaidos priemonei būtų privalu deklaruoti savo etikos ir elgesio kodeksą, parodyti taip pat ir visuomenei tuos principus, kuriais viena ar kita žiniasklaidos priemonė vadovaujasi. Tuomet vartotojai galėtų suprasti ko galima iš jos tikėtis, kur pačiai žiniasklaidos priemonei yra toji „raudona linija“, kurios ji pati viešai pasižada neperžengti. Tai sudarytų prielaidas sukurti atviresnį, aiškesnį dialogą taip pat ir pačios žiniasklaidos priemonės viduje, tarp savininkų ir žurnalistų.

Nuotraukose: Diskusijos dalyviai; Dailininkų Vladimiro Beresniovo ir Algimanto Snarskio piešiniai



 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)