2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS: BEL CANTO. DRAMATIŠKOS MEILĖS APOTEOZĖ

"Nemunas", Kauno kultūros ir meno savaitraštis

Jankus II_2.JPGGaetano Donicetti, didysis įstabių melodijų meistras, neprilygstamas bel canto operų kūrėjas, neįtikėtina, jau viešpatauja Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje, būtent viešpatauja, nesijaučia nelauktu nelaikšiu svečiu. Didžiojo meistro opera „Liučija di Lamermur“ – premjerinis šio sezono teatro spektaklis – ypatingas meninis įvykis ne tik miesto, bet visos šalies mastu. Seniai neteko matyti tokio visais atžvilgiais išbaigto, suderinto, išjausto ir iškentėto reginio, seniai neteko pajusti tokį retą nūnai katarsį.

Jausmų dramatizmas, aukščiausia emocingumo gaida per muziką išreikšta auganti įtampa, meilė, kaip imperatyvas ir pagrindinis leitmotyvas, galų gale tragiška atomazga, - visa tai statytojų ir atlikėjų perteikta tokia sukrečiančia stilistika, tokia vidine jėga ir įtaiga, kad galima be jokių išlygų tvirtinti, kad teatras atskleidė europinio lygio galimybes.

 Kauniečiams operos mėgėjams visada buvo aktualus repertuaro klausimas. Muzikinis teatras seniau – daugiausia klasikinių ir ne tokių klasikinių operečių, miuziklų ir šiaip sceninių pasišokčiojimų statytojas, ir operos žiūrėti dažnai tekdavo keliauti į Vilnių. Tačiau niekada tikrosios operos dvasia šiame prieškarinės Lietuvos buvusiame Valstybės teatre neblėso – pakanka prisiminti garsųjį režsierių ir solistą R. Andrejevą, jo statytas D. Verdžio, A. Rubinšteino, Dž. Pučinio operas, kryptingai ir nuosekliai klasikines operas įtraukdavo į repertuarą bei pats režisuodavo ilgametis vadovas G. Žilys. Ši tradicija tęsiama ir nūnai. Manyčiau, dabartinis teatro vadovas Benjaminas Želvys kelia itin aukštus meninius reikalavimus pastatymams, ieško gaivalingo talento statytojų, tad ir rezultatai, ypač „Liučija di Lamermur“ – sukrečiantys.

    Šio neeilinio pastatymo kūrybinė grupė taipogi neeilinė. Meno vadovė – Dalia Ibelhauptaitė, režisierius – Gediminas Šeduikis, Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas profesorius Julius Geniušas, kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius, Scenografiją, šviesas ir vaizdo projekcijas kūrė dailininkas iš Rumunijos Andu Dumitrescu. Manau, kad spektaklio sėkmę visų pirma lėmė visų grandžių, visų dėmenų neišpasakyta dermė, sutarimas ir susiklausymas. Viskas pajungta pagrindinei idėjai, jokių nukrypimų, jokių verksmingų sentimentalių pasažų, jokių bereikalingų balastų, trukdančių perteikti pagrindinę mintį.

Ši nuostabi G. Donicetti bel canto opera, kurioje solistams reikia ypatingo talento ir meistriškumo, dažniausiai visų savo puikiųjų savybių neatskleidžia dėl statytojų nesugebėjimo suderinti kitus itin svarbius akcentus – vaidybą, kostiumus, scenovaizdį. Modernios išraiškos priemonės niekaip nesiderina su gilaus, romantinio pakilumo jausmų drama, o pernelyg subuitintos ar sukruvintos detalės visą pakylėjimą ir tragizmą tik sumenkina. Tokios „režisūrinės operos“ riktų neišvengia ir garsiose scenose statę režsieriai, nemažai minėtų nuokrypių ir meninės nedermės yra ir kai kurių garsių teatrų „Liučijos di Lamermur“ pastatymuose.

    Pastatymo meno vadovė D. Ibelhauptaitė pateikė itin raiškų, išgrynintą ir muzikinės dramos esmę atskleidžiantį sumanymą. Apskritai derėtų kalbėti apie jos talentą, kaip retą mūsų lietuviškosios kultūros reiškinį. Talentą, kuris atsiskleidžia kiekviename darbe naujais užmojais ir sprendimais. Talentą, kuris atskleidžia kolegų kūrėjų užslėptas ir slopintas galimybes. Talentą surasti bendraminčius ir užkrėsti juos naujų ieškojimų dvasia. Džiaugiuosi, kad teko pamatyti Vilniaus Kongresų rūmuose Dalios režisuotą Mocarto „Užburtąją fleitą“, jau tada režisierės suburtų „bohemiečių“ grupė švytėjo naujumu, entuziazmu ir tikėjimu.

 Tatai dabar matau Kauno muzikinio trupėje. „Liučijos“ atlikėjai švyti, atskleisdami savo sugebėjimus, demonstruodami artistinį gilumą, temperamentą, meninę intuiciją. Be abejo, laikomasi tos pagrindinės režisūrinės linijos – nesubuitinti savo herojų, pakylėti juos aukščiau buitiškos dramos. Režisierius G. Šeduikis kryptingai kuria romantinę pakylėtą dramatišką istoriją, leisdamas atlikėjams improvizuoti iki tam tikros ribos – neperžengiant žanro reikalavimų ir tuo pačiu sušiuolaikinant ir atskleidžiant meilės nūdieniškumą.

 Tokią režisūrinę liniją meno vadovė D. Ibelhauptaitė sustiprino ir scenovaizdžio bei kostiumų vienove. J. Statkevičius šįkart pribloškė ypatingai jautriai ir originaliai sukurtais personažų kostiumais. Gilus muzikos ir dramos pojūtis, puikus operos žanro pažinimas akivaizdus. Dailininkas masinėms scenoms veikėjus apvelka pilkais stilizuotais rūbais, individualizuoti pagrindiniai personažai – varžovai ir priešai Enrikas ir Edgardas, balta spalva padabintas lordas Artūras, netrukus žūstantis nuo nelaimingosios Liučijos rankos, o pati Liučija, pagrindinė dramos herojė, išsiskiria iš kitų neįprastu sprendimu – dramatiškoje sutuoktuvių scenoje ji pasirodo vilkinti ryškia kraujo spalvos suknele, o garsiojoje beprotybės scenoje, po nekenčiamo vyro žmogžudystės – akinančiai balta, kurios apačia persisunkusi kruvinu raudoniu...

 Santūrūs, tačiau poteksčių ir gilių simbolių kupini herojų kostiumai susišaukia ir su tokia pačia santūria, netgi asketiška scenografija. A. Dumitrescu, siaurindamas sceną ir skaldydamas ją geometrinėmis plokštumomis, išnaudojo visą jos gylį ir taip sudarė labirinto, kuriuo klaidžioja nelaimingi įsimylėjėliai, įspūdį. Ypač vykusi fontano vaizdo projekcija bei paskutinė scena kapinėse, kurioje atsisakyta bet kokios įprastos buitinės traktuotės.

 Minėjau, kad atlikėjai švytėjo. Iš tiesų, daugeliui tokia sunki bel canto opera – tikras iššūkis ir išbandymas. Džiugu, kad solistai tą išbandymą puikiai išlaikė. Visų pirma, Liučijos vaidmuo – bene vienas sudėtingiausių sopranui. Teko matyti abi Liučijas – Gitaną Pečkytę ir Ramintą Vaicekauskaitę. Abi atskleidė ne tik puikius vokalinius gebėjimus, bet ir gilų dramatizmą, emocionalumą, savo meilės pražūtingumą. Balansavimas ant realumo ir anapusybės ribos atskleidžiamas palaipsniui. Čia solistės kiek skirtingai traktuoja ir perteikia Liučijos santykį su broliu, su mylimuoju Edgardu, su per jėgą peršamu sužadėtiniu Artūru.

Ypatingai sunki ir visų aktorinių bei vokalo sugebėjimų reikalauja beprotybės scena. R. Vaicekauskaitė visa talento jėga atskleidžia savo herojės kančią ir vis dažniau apimančią proto sutemą. Lūžtančių rankų linijos, kruvinos rankos liguistas valymas, itin tikslūs psichologiniai akcentai, suderinti su vokalu – įsimintini ir jaudinantys.

G. Pečkytė daug santūresnė šioje scenoje, tačiau nepasakyčiau, kad neįtikinamesnė. Ji sugeba keliais itin tiksliais judesiais, mimika parodyti artėjančią tragišką atomazgą. Ir toji atomazga artėja pamaži, dar dažnos prašviesėjimo akimirkos, kuomet kaip vilties spindulys nušvinta mylimojo prisiminimas... Be to, manau, kad G. Pečkytės ir Edmundo Seiliaus (jos mylimasis Edgardas) duetas kiek kitaip traktavo meilės liniją, daugiau pabrėždami jos romantišką pakilumą ir tikėjimą, gi R. Vaicekauskaitės ir M. Zimkaus scenose jau nuo pradžių ryškėjo tragiško pasmerktumo užuomazgos.

Itin vykęs atradimas Liučijos arijos pabaigoje – numaunamos ir nusviedžiamos sukruvintos pirštinės. Šią sceną abi atlikėjos perteikė itin emocingai ir tai tapo kruvino delno įkyraus valymo kulminacija, nejučia priminė garsiąją Ledi Makbet rankų plovimo sceną.

Visi solistai savo personažus ne sudainavo, ne suvaidino. Jie juos išgyveno, išjautė, iškentėjo. Šit net įsimylėjėlių priešas ir jų nelaimių priežastis – Liučijos brolis Enrikas, kurį kūrė Laimonas Pautienius, to išgyvenimo dėka tapo įspūdingu charakteriu, neprimenančiu tradicinį piktadarį, o daugiau savo aistrų ir nevaldomų jausmų kamuojamą patvaldį, kuriam pakylėtoji meilė ir širdžių priesaika niekam vertos. L. Pautienius – puikus vokalo ir draminio vyksmo meistras, itin įtaigios jo scenos su seserimi Liučija, vidinės jėgos ir energijos apstu sankirtoje su Edgardu. Beje, kai kurie statytojai trečiame veiksme atsisako pirmosios scenos – abiejų priešų susitikimo ir galutinio kivirčo. Manau, kad pilna operos versija visais atžvilgiais būtina ir mūsų kūrybinė grupė tik laimėjo, tą itin dramatišką ir atlikėjų meistrystės reikalaujančią sceną palikdami.

Pagyrimo nusipelno ir kiti pastatymo dalyviai – dvasininkas Raimondas (Tadas Girininkas), Normanas (Žanas Voronovas), Artūras (Kęstutis Alčauskis), Alisa (Rūta Zaikauskaitė) (Miniu tik matytus atlikėjus). Ir žinoma, itin tiksliai ir įtaigiai masinėse scenose veikia choro dainininkai, ne tik sugebėję kulminacinėse scenose demonstruoti puikų vokalą, bet ir tapti aktyviais meilės dramos dalyviais, užjaučiančiais, gedinčiais ar smerkiančiais.

Akivaizdu, kad „Liučija di Lamermur“ – įvykis bylojantis, kad Kauno muzikinis teatras pajėgus konkuruoti su europiniais teatrais ir kai kuriuos akivaizdžiai pralenkti, ypač kai darbo imasi tokie iškilūs kūrėjai, kaip D. Ibelhauptaitė ir jos suburta kūrybinė vienminčių grupė.

Tik nejučia kyla klausimas – kodėl tokio europinio lygio režisierė, turinti didžiulę patirtį, meninį skonį, gebanti suvienyti svarbiausiai idėjai ir bendram tikslui įvairaus braižo atlikėjus nerežisuoja didžiojoje operos scenoje, Vilniuje? Kodėl ji nepakviečiama kokiam nors pastatymui? Juk Nacionalinį operos ir baleto teatrą ištikęs akivaizdus kolapsas ir jam būtina gaivalinga viesulinga tikro talento dvasia. 

Nuotraukoje: Recenzijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)