Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į asmens asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis
Sauliaus Stomos ketinimas duoti teisminę pamoką bulvarinei žurnalistikai, be abejonės, pagirtinas. Net manau, kad jeigu jis būtų kurios nors senos demokratijos pilietis, po viso to, kas nutiko, jam net nebeliktų prasmės toliau kovoti už savo vietą politikoje – prisiteistų tiek, kad ir be politikos jau būtų apsirūpinęs „iki smerties”.
Tačiau S.Stoma yra Lietuvos pilietis. Todėl čia bet kuris teisėjas, kuriam į rankas pateks byla dėl privatumo nepaisymo, pirmiausia prisimins, kas yra ieškovas pavarde Stoma. O jis yra ne tik minėtos valstybės pilietis, kurio teisės privalo būti ginamos, bet ir gerai žinomas Neringos Venckienės šalininkas, kaip ir ji manantis, kad mūsų teismai supuvę. Sudėjus šiuos du dalykus – piliečio teises ir N.Venckienės įdirbį – ant skirtingų Temidės svarstyklių lėkštelių, labai įmanoma, kad nusvers ne ta, ant kurios bus padėtos teisės. Juolab kad ir būsimo sprendimo motyvus, kurie turbūt ir vėl bus suformuluoti neklystančio Konstitucinio Teismo, visiškai nesunku numatyti: taip, politikas kaip ir bet kuris pilietis turi teisę į privatų asmens gyvenimą, ginamą Konstitucijos, tačiau ad hoc ši teisė yra ribojama paties politiko laisva valia prisiimtu viešo asmens statusu, kuris inter alia suponuoja visuomenės teisę gauti apie jį kuo išsamesnę informaciją, be kurios neįmanomas objektyvus piliečių apsisprendimas per rinkimus, ir t. t. Manote, tai nepatiks žiniasklaidai ir masiniam bulvaro žiūrovui?
Taigi S.Stomos laukia labai ilga, sunki ir nemažų lėšų pareikalausianti teisinė kova, kuri tikriausiai baigsis tik Strasbūre. Jai vis labiau užsitęsiant, visuomenės susidomėjimas šiuo reikalu vis labiau blės, kol teisybės ieškotojas galutinai pasijus vienas ir niekam daugiau nebeįdomus. Tuo tarpu bulvarinis verslas toliau žengs per kaulus ir griaus dar užsilikusius tabu. Tikėtis, kad šiandien Lietuvoje nutiks tai, kas nutiko magnatui Rupertui Murdochui Jungtinėje Karalystėje, – bergždžios viltys. Mums ligi to eiti dar tiek pat ilgai, kaip ligi britų atlyginimų. Kadaise Lietuvoje po vienos televizijos laidos nusižudė žmogus – jūs girdėjote, kad kas nors būtų tuo pasipiktinęs? Visuomenėje, kurioje žiaurumas bei panieka žmogui jau virto norma ir kurioje tai labiausiai atsiperka, kitko net ir neverta tikėtis. Dėl didesnių honorarų tiesiog akyse degraduoja net tokie buvę subtilūs menininkai kaip Jurijus Smoriginas. Donatas Katkus ir tas trepsi koja į taktą bulvarui, tad ko norėti iš mūsų politikų? Spjaudomi ir niekinami jie vis tiek tuntais veržiasi į bulvarines laidas ir net nesusimąsto, kad šitaip žemina ne tik save bei politiko vardą, bet ir tuos žmones, kurie juos išrinko.
Ryškiausias pavyzdys – kadaise daug vilčių teikęs Algimantas Salamakinas, dėl abejotinos šlovės pavertęs itin svarbią Seimo Etikos ir procedūrų komisiją visuotinės pajuokos objektu. Kad šios komisijos šiandien niekas nepaiso ir negerbia – išskirtinis jo, kaip nuolatinio bulvarinio komentatoriaus, nuopelnas, už tai jis turėtų būti pirmasis apsvarstytas.
Tačiau net ir tai pranoksta „Auksiniai svogūnai” – Seimo narių ir partijų lyderių pilna studija, vadovaujama girto vedėjo. Niekam neužteko kvapo pakilti ir vien dėl elementarios savigarbos susirasti duris. Maža to, visi vyrai sėdėjo nuščiuvę net ir tuomet, kai laidos vedėjas vienai iš moterų politikių viešai dėstė tai, už ką padorioje draugijoje nedvejojant skeliama į ausį, net jei ta politikė ir būtų Kazimiera Prunskienė. Kai pagalvoji, kad štai tokių džentelmenų rankose yra ir turbūt dar ilgai išliks Lietuvos vairas, kyla noras, kaip tam vedėjui, ko nors įsipilti.
Blogiausia, kad po to, kas nutiko S.Stomai, politikai tik dar labiau pridėjo į kelnes. Ne vienas iš jų dabar mintyse atsukinėja „juostą” ir bando prisiminti, su kuo ir kada susitiko ir ką kalbėjo. Tai – ideali šantažo galimybė, juolab kad išviešintas vienintelis atvejis. Kas ir ko paprašys už tylą? Ir kam valstybėje turi rūpėti tai, kad mūsų politikai netaptų šantažo įkaitais?
Turbūt niekas nelaukė, kad žodžio laisvę sumanūs asmenys Lietuvoje pavers esminių žmogaus teisių duobkase. Turbūt niekas nesitikėjo, kad jie kaip KGB laikais ir vėl pradės profesionaliai ir ciniškai naudotis žmogiškomis silpnybėmis – kad jas po to atgręžtų prieš suklupusį žmogų. Tačiau tai – dabartinės Lietuvos tikrovė.
Tai, apie ką kalbu, neturi nieko bendra su mūsų pavienių principingų žurnalistų kova prieš tuos, kurie gyvena dvejopą gyvenimą ir drįsta skelbtis kovotojais už vertybes. Tempti tokius susidvejinusius veikėjus į dienos šviesą – mūsų tiesioginė prievolė. Tačiau tuo pačiu metu nematyti to, kas vyksta mūsų pašonėje, ir leisti cinikams naudotis žmogiškomis silpnybėmis, kaip asmens pavergimo įrankiu, – vadinasi, vėl sugrįžti prie to, kas kadaise jau buvo.
Deja, žiniasklaida iš demokratijos sarginio šuns vis labiau virsta buldogu, stveriančiu tuos, kurie atsipirkdami nepamėtėja kaulo. O tie, kurie atsiperka, vizginant uodegą saugiai palydimi į valdžią. Dabartinė Lietuvos padėtis – šitokio elgesio rezultatas.
Vienas žinomiausių Lietuvos prodiuserių, besididžiuojantis privačiu lėktuvu, apie žinomą politiką pasakė šitaip: „Jis iš karto paklausė – kiek? Aš net sutrikau, paskui pažiūrėjau į lubas ir pasakiau tokį skaičių, kad, maniau, tikrai nesutiks. O jis atsakė – gerai, pirmyn!”
Vien todėl mums derėtų palaikyti S.Stomą jo kovoje prieš sistemą.
Neslėpsiu, ir man nebuvo malonu klausytis jo niekingų kalbų apie „bandomąjį laikotarpį” ar apsirūpinimą „iki smerties”. Būtų gerokai maloniau ir drąsiau jį ginti, jeigu jam už nugaros kyšotų sparnai. Bet tikrovėje šitaip nebūna, todėl dažniausiai žmogų tenka ginti tokį, koks jis yra – su jo silpnybėmis.
Žinoma, dar galima tiesiog stovėti po medžiu ir viską nebyliai stebėti.
„Lietuvos žinios”
Nuotraukoje: Komentarų autorius, žurnalistas, Vinco Kudirkos ir Vito Lingio premijų laureatas Vytautas Matulevičius
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai
