2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kokį teatrą XIX amžiuje lankė kauniuečiai?

Virginija SKUČAITĖ, "Kauno dienos" žurnalistė

7522bd_II.jpg1843 m. Kaunui tapus carinės Rusijos gubernijos miestu, jame privaloma tvarka buvo įsteigtas teatras. Vos prisijaukinęs miestiečius, šis meno žanras netruko būti paverstas Lietuvos rusinimo įrankiu.

Lopšys – Perkūno namai

Anot iki šiol netyrinėto XIX a. mūsų mieste virusio teatro gyvenimo puslapius varčiusio Kauno apskrities archyvo darbuotojo Arvydo Pakštalio, pirmasis Kauno gubernatorius Ivanas Kalkatinas 1844 m. raštu kreipėsi į Rusijos švietimo ministeriją, kad ši perduotų miesto reikmėms Perkūno koplyčią. Būtent šis pastatas, dabar vadinamas Perkūno namais, tapo laikino Kauno teatro lopšiu.

„Prieš įkuriant čia teatrą, pastatą reikėjo suremontuoti – buvo pakeistas stogas, aptvarkytas patalpų vidus. 1844 m. gegužės 8 d. čia oficialiai buvo atidarytas teatras", – pasakojo istorikas.

Atidarymo renginyje dainavo mokiniai, buvo suvaidintas Nikolajaus Gogolio „Revizorius“. Jį, kaip spėjo A.Pakštalis, greičiausiai pastatė ilgesniam laikui Perkūno koplyčioje apsistojusi Vincento Klokockio gastroliuojančio teatro trupė.

1853 m. šio laikino teatro patalpose ilgesniam laikui įsikūrė Jozefo Surevičiaus teatro trupė iš Vilniaus, sulaukdavusi išskirtinio kauniečių žiūrovų dėmesio.

Garsėjo ir Volfo Ebano vadovaujamas aštuonių muzikantų teatro orkestras. Jam liaupsių negailėjo net Varšuvos spauda, teigusi, kad šio kolektyvo solistai galėtų groti bet kuriame Europos teatro orkestre. Panegirika nenuėjo perniek: talentingą orkestro vadovą netruko pervilioti Vilniaus teatras.

Žiūrėjo ne vien komedijas

Šeštajame XIX a. dešimtmetyje teatras iš patalpos Perkūno koplyčioje buvo laikinai iškeltas į Didžiojoje gatvėje (dabar Vilniaus) buvusį lietuvišką viešbutį. Kodėl, paaiškino teatro istorikas Karolis Estreicheris: senojoje teatro salėje tebuvo 100 kėdžių, trūko apšvietimo, čia buvo šalta – reumatą įsitaisyti galėjo tiek žiūrovai, tiek artistai.

Į naująsias teatro patalpos atkreipė dėmesį ir „Varšuvos kurjerio“ korespondentas Vladislovas Sirokomlė – jo akimis, viešbučio salė čia buvusi patogesnė, akustika ir erdvesnė scena – geresnės. Tuo metu teatrui vadovavo Donatas Griunvaldas. 

 

1860–1861 m. laikinojo Kauno teatro trupė – 19 artistų – 145 kartus linksminusi kauniečius vodeviliais, operetėmis ir komiškomis operomis, sugrįžo į renovuotas patalpas Perkūno koplyčioje. Čia vasarą gastroliavusi Vilniaus teatro trupė parodė Kauno gyventojams Stanislovo Moniuškos „Halką“, Gaetano Donizetti „Favoritę“ ir „Pulko dukterį“, Guseppe Verdi „Ernani“ ir kitas operas.

„Tuo metu kauniečiams buvo rodomi ne vien rusiškos tematikos kūriniai. Netrukus padėtis ėmė keistis“, – aiškino A.Pakštalis.

Teatro rusinimo politika

Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu 1865 m. teatrui Kaune buvo paskirtos naujos patalpos Rotušėje ir užduotis – skleisti rusų tautiškumą Šiaurės Vakarų krašte – taip anuomet buvo vadinama Lietuva.

Iš Poltavos gubernijos (Ukraina) atvykęs naujasis teatro direktorius pažadėjo, kad jo trupėje cenzūros leistus veikalus du kartus per savaitę vaidins tik rusų kilmės artistai. Vasarą ši trupė gastroliuodavo kituose miestuose, o šildomoje teatro salėje vaidindavo šaltuoju metu. Dėl prastos trupės sudėties ir dėl to, kad lenkams ir lietuviams nerūpėjo rusų veikalai, o pati rusų valdininkija nesidomėjo teatru, tikslas liko nepasiektas.

„Žlugus Rotušėje veikusiam teatrui, naują pasišovė savo namuose įsteigti kaunietis daktaras Gordonas. Jis, iš Rotušės teatro perėmęs dekoracijas ir turtą, trejus metus sėkmingai vadovavo Kauno teatrui", – pasakojo A.Paukštalis.

Pinigais parėmė valdžia

Šiame teatre, kuriame buvo šešios ložės, 150 kėdžių ir galerija šimtui žiūrovų, dirbo garsus Rusijos gastrolių organizatorius Nikolajus Ivanovas, 14 talentingų, publikos mylimų aktorių, kurių dalis buvo žinomi ir Rygos teatre.

Pagal 1869 m. trejiems metams pasirašytą kontraktą, Gordono teatrui buvo skiriama 1 000 rublių vienam sezonui. Vėliau sutartis buvo pratęsta.

Gordono teatre išnyko operetės žanras – išliko vodeviliai ir rusų autorių (pavyzdžiui, Aleksandro Ostrovskio, Viktoro Djačenkos, Ivano Krylovo) komedijos. Per spektaklius grojo aštuoni pulko orkestro muzikantai.

Žinios apie tolesnį šio teatro likimą – skurdžios. Žinoma tik tiek, kad 1881 m. Gordono teatrui generalgubernatoriui padedant buvo išskirta 1 000 rublių subsidija.

1890 m. miesto valdybai nusprendus, Miesto sodelyje buvo pradėtas statyti nuolatinio teatro pastatas, kuriam buvo lemta tapti pirmojo profesionalaus lietuvių teatro lopšiu.

 

 Napoleono Ordos piešinys. Kauno rotušė XIX a. septintajame dešimtmetyje, kai čia veikė laikinasis teatras



 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)