Savo laikraščius numarinę veikėjai patirtį primeta visai lietuvių spaudai (Ir Svetainės prierašas)

Olava STRIKULIENĖ, „Respublikos” žurnalistė

InfoantiS_II.jpgAnalitinė diskusijų radijo laida „Žiniasklaidos anatomija“. Diskutavo laidos vedėjas, nenusisekęs žurnalistas, save vadinantis publicistu Vidmantas Valiušaitis ir užsieniečiai.

Supratau, kad analizė ir diskusija buvo skirta įrodyti, jog lietuviško kapitalo laikraščių, dienraščių, savaitraščių ir t.t. laukia liūdna pabaiga. Išnyks. Dings. Bankrutuos. Neišsilaikys.

Spoksau į darbastalį. Spoksau į save veidrodyje. Darbastalis vietoje. Aš taip pat nedingusi. Kodėl turėčiau išnykti su visu savo kompiuteriu, skaitytojais, interesantais, popieriais. Su visu savo mąstymu, pilietišku padūsavimu, išgyvenimu, kad Lietuvos valstybė ir jos žmonės ir, aišku, aš gyventų geriau. Draugiškiau, sąžiningiau ir taip toliau. Čia ir niekur kitur. Tik Lietuvoje.

Negaliu nė už ką patikėti, kad mums, čia esantiems Lietuvoje, nereikės ir turiniu, ir priklausomybe lietuviškos spaudos. Ir niekas manęs tokia nesąmone neįtikins. Nes netekti grynai lietuviškos spaudos – tai netekti lietuviško mentaliteto žodinės raiškos. Kasdien savo spaudoje pajusti, kaip mes visi drauge mąstome viešojoje erdvėje. Kokias akcentuojame vertybes. Kaip puolame ir ginamės. Dėl ko išgyvename, dėl ko liūdime. Ir joks, net pats turtingiausias užsienio kapitalo leidinys, joks bosas, įsiveržęs į Lietuvos rinką, nepajėgs užčiuopti šių mūsų tautos virpesių. Kaip ir mes, atsidūrę Danijoje, Švedijoje, niekada neužčiuopsime tikrojo šių tautų mentaliteto. Nebent „vienysimės“ vienodai vapaliodami apie amerikietę Paris Hilton. Apie Rijaną, Leidi Gagą ar kitą mums visai abejingą personą. Tačiau iš esmės tik nacionalinio kapitalo spauda iš tikrųjų atspindi tą nacionalinį vienos ar kitos tautos žmogų, kuris, nors virdamas globalizacijos katile, vis vien leidžia suprasti. Gimtojo Kupiškio problemos jam aktualesnės nei Niujorko problemos. Gimtajame Rokiškyje vykstančios neteisybės vis dar yra svarbesnės nei neteisybės Libijoje. Ir jei lietuviška spauda kritikuoja Andrių Kubilių, tai todėl taip nuoširdžiai kritikuoja, nes A.Kubilius vis vien mums saviškis. Artimesnis už Dalai Lamą ar Kasablankos gyventoją.

Nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse mes esame natūraliausi. Na, netobuli, nes tobulų šioje žemėje nebūna, tačiau bent natūralūs. Su savo nesuvaidintais pykčiais, prie Europos nepriderintomis baimėmis ir džiaugsmais. Nacionalinė spauda atspindi tikrąjį lietuvių ir Lietuvos gyvenimą. XXI a. pradžioje. O užsienio kapitalo spauda, nors ir kiek stengtųsi, vis vien kurs iš tikrojo Lietuvos gyvenimo kažkokį pilietiškai ir tautiškai beaistrį, plastmasinį, pseudotolerantišką, politiškai pseudokorektišką skaitalą. Nes kodėl užsieniečiai turėtų iš tikrųjų jaudintis dėl Lietuvos? Trepsėti, muštis į krūtinę, aikčioti? Juk ne jie čia gyvens. Jie moka mūsų žurnalistams algas, pasiima iš spaudos gautą pelną, pasiima pinigus iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, Vyriausybės ar grįžtančius mūsų mokesčius per Europos Sąjungos fondus – ir tiek. Nusibos, pelno pritrūks – ir dings.

Klausimas. Kodėl užsienio kapitalo spauda Lietuvoje ramstoma iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, Vyriausybės, ES fondų, skirtų lietuviams? Jei mūsų laikraštininkai pultų leisti laikraščius Danijoje, joks Danijos spaudos rėmimo fondas mūsų laikraštininkų neparemtų. Nei Norvegijoje. Nei Švedijoje. O prašymas paremti būtų vertinamas kaip bepročio ar beprotiško akiplėšos.

Ši pastraipa skirta laidos vedėjui. Bankrutavusių, likviduotų laikraščių buvę redaktoriai iš viso neturėtų diskutuoti, ar lietuviško kapitalo žiniasklaidai artėja pabaiga. Stengtis įbrukti savo nesėkmes kitiems nėra etiška. Juolab pasitelkus užsieniečius oratorius. Neįmanoma, kad jie patartų, kaip išlikti lietuvių spaudai. Neįmanoma, kai net savi apaštalai (kaip Radzevičius) lyg pasamdyti aiškina, kad užsieniečių nupirkta žiniasklaida geresnė, o ta lietuviška, kuri neparduota, yra… parsidavusi.

Pasaulyje bankrutuoja tik nevykę, prastos rinkodaros projektai. Griūva nevykę tiltai. Bet tai niekada nereiškia, kad bankrutuoja visi projektai ir nugriūva visi tiltai. Įtikinėti, kad lietuviško kapitalo žiniasklaidos neliks, tai įtikinėti lietuvius, kad jie tuoj neteks savo veido. Kad ant veidų jiems bus užmaukšlintos užsienietiškos kaukės. Nors ir ką po laidos galvočiau apie jos dalyvius, vis vien nenorėčiau, kad jie netektų savo veidų. Per daug būtų žiauru. Žmonos ir vaikai neatpažins. Be to, neįsivaizduoju tokio tėvelio, kuris, parėjęs namo, pareiškia nuo šiol esąs norvegas ar švedas. Nes kaip lietuvis susibankrutavo. Išsinarstė save įtikinęs, kad visi privalėsime išsinarstyti. Tad puolė į išankstinę paniką ir išsinarstyti pasiskubino. Juk būna tokių skubriukų.

Nacionaliniai dienraščiai yra mūsų neabejingos, aistringos, šiek tiek avantiūristiškos, šiek tiek nusivylusios, prispaustos visuomenės veidas. Bet mūsų visuomenės! Ne papuasų! Ne norvegų! Istorikai, norėdami suprasti, ką XXI a. pradžioje jautė, kaip gyveno lietuviai, nagrinės būtent nacionalinę žiniasklaidą. Kaip mes mylėjome, piktinomės. Kaip mes pliekėmės. Kaip niekada nebuvome abejingi. Kaip nė už ką nenugludinome savo aštriųjų kampų. Nes nusigludinti – tai išnykti iš savo valstybės viešosios erdvės. Atsisakyti nacionalinės ideologijos. Perduoti save užsienio kapitalui ir tapti tiesiog neutraliais laikraštėliais.

***

www.kaunozurnalistai.lt nuomonė:

Mūsų svetainė stengiasi surasti ir pateikti savo skaitytojams visas šalies masinės informacijos priemonių publikacijas (kokios jos bebūtų – teigiamos ar neigiamos) apie žurnalistus ir redakcijas, spaudą ir televiziją, profesinę etiką ir tarpusavio bendravimą, žurnalistines organizacijas ir jų veiklą. Tačiau tai nereiškia, kad Kauno žurnalistų svetainė pritaria ar prieštarauja kitų  nuomonei. Kaunietė žurnalistė Olava Strikulienė, kurios publikaciją persispausdinome, visada turi savo nuomonę, kurią pateikia skaitytojams. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 str. primena, kad „Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos”. Ar etiška apie kolegas rašyti: „nenusisekęs žurnalistas”, „save įvardijantis publicistas”, „savo laikraščius numarinę veikėjai” ir panašiai? Vis dažniau pažeidžiamas  LŽLEK 59 straipsnio reikalavimas: „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvedinėtų asmenines sąskaitas”. LŽLEK 24 straipsnis skelbia:”Kiekvienas žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi būti laisvas ir nepriklausomas. Žurnalistas turi atsisakyti vykdyti viešosios informacijos rengėjo  ar savo vadovo užduotį, jeigu ši prieštarauja valstybės įstatymams, žurnalisto etikai ir jo įsitikinimams”

valiusaitis_II_a.jpgPateikiame  VILKPEDIJOS duomenis apie Lietuvos žurnalistų sąjungos narį:

Vidmantas Valiušaitis gimė  1956 m. rugsėjo 18 d. Kaune

 – Lietuvos filologas, žurnalistas, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas, redaktorius, visuomenės veikėjas.

1974 m. baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą. 1979 m. Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus, 1987 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete – filologo profesijas.

Nuo 1979 m. Kauno politechnikumo teorinės mechanikos dėstytojas, Kauno menininkų namų kultūros ir meno renginių organizatorius, 1982-1984 m. Lietuvos radijo korespondentas Kaune, 1987-1988 m. – žurnalo „Nemunas“ meno skyriaus redaktorius.

1987 m. įstojęs į aspirantūrą Mokslų akademijoje, už dalyvavimą 1987 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto minėjime prie A. Mickevičiaus paminklo iš doktorantūros studijų buvo pašalintas. 1988 m. birželio 10 d. išrinktas Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės nariu. Iki 1990 m. kovo mėn. buvo Sąjūdžio Kauno tarybos, Sąjūdžio seimo narys.

1988 m. įsteigė ir 1988-1989 m. redagavo pirmąjį Sąjūdžio laikraštį „Kauno aidas“, kuris buvo leidžiamas lietuvių (10-20 tūkst. egz.) ir rusų (iki 4 tūkst. egz.) kalbomis. 1990–1991 m. laikraščio „Atgimimas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1990–1999 m. Laisvosios Europos radijo korespondentas Lietuvoje. 1994–1997 m. laikraščio „Kauno laikas“, 1995-1996 m. – „Garsas“ vyriausias redaktorius. [1] 2000-2003 m. Seimo deleguotas Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys, 2005–2007 m. mėnesinio žurnalo „Baltijos miškai ir mediena“ vyr. redaktorius.

Vėliau Kauno miesto savivaldybės sekretorius, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose skaitė žurnalisto profesinės etikos ir reporterio darbo pagrindų kursus, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros atstovas ryšiams su visuomene, nuolatinis interneto dienraščio Balsas. lt apžvalgininkas, „Verslo žinių“ priedo „Savaitgalis“ autorius, „Žinių radijo“ laidos „Žiniasklaidos anatomija“ vedėjas.

Nuotraukoje: Žinių radijo laidos „Žiniasklaidos anatomija” autorius ir vedėjas, LŽS narys Vidmantas Valiušaitis (iš asmeninio albumo); 

Laikraščio „Ūkininko patarėjas” dailininko Algimanto Snarskio piešinys „Infoantis”;

Panašūs straipsniai