2020 m. vasario 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

O karavanas eina toliau

Rūta KANOPKAITĖ, "Šeimininkė"

Kanopkait____nauja__II.jpgKauno Laisvės alėjos „stiklainis“, sukėlęs tiek triukšmo žiniasklaidoje, papiktinęs paveldo specialistus ir visuomenę, jau atšventė įkurtuves. Kaip ir buvo planuota, juodame stikliniame antstate, užrioglintame ant caro laikų pastato, įsikūrė nebrangus dviejų žvaigždučių viešbutis turistams. Pirmieji laukiami svečiai – užsienio krepšinio aistruoliai.

Ar galėtume tvirtinti, kad šiandieninės Lietuvos didžiųjų miestų architektūros pokyčių variklis – dideli pinigai? Pinigai be sentimentų ir pagarbos aplinkai bei visuomenei. Situacija nėra nevaldoma, tikina specialistai. Jie primena, kad turime paveldą saugančius įstatymus, reikalaujančius tam tikrų sąlygų projektuojant, ypač istorinėje aplinkoje. Esą procesus stebi bei prižiūri atitinkamos institucijos.

Tačiau laisvoji rinka ir jos tarnautojai pernelyg įžūliai demonstruoja savo viršenybę. Architektas ir objekto savininkas numoja ranka į gautas sąlygas, pastatas per savaitę – žybt ir ūgteli keliais aukštais. Už nusižengimą įstatymo reikalavimams solidūs bildingai negriaunami. Įsijungia plika akimi nematomi jų gynimo mechanizmai. Prieinama net iki tokio absurdo, kad sostinės savivaldybė mero Artūro Zuoko iniciatyva paduoda į teismą Kultūros paveldo departamentą. Už esą miesto prarastas investicijas, kai Raimundo Mieželio, Prezidento Valdo Adamkaus geriausio bičiulio, viešbučio statybos Vilniaus centre buvo pristabdytos dėl viršyto pastatų „ūgio“.

Kad nepasirodytų, jog „stebinčios ir prižiūrinčios“ institucijos tėra lengvai įbauginamos kontorėlės, o jų valdininkai tik sėdi kyšiams plačiai atlapoję kišenes, kažkas turi atkentėti. Jei neįkandi neteisėtų palocių, įstatymo viršenybės vardan nugriauni vidutinioko pirtelę...

Turtas labai nori skverbtis į prestižines vietas, bet jose laisvos erdvės trūksta. Todėl Vilniuje liepsnojo mediniai Šnipiškių pastatai, seni Žvėryno namai. Tokių radikalių permainų nėra, tarkim, Kauno Žaliakalnyje, nes tarp gyventojų vyrauja senbuviai ir giminės tęsėjai nuo tarpukario laikų. Jie prisirišę prie savo rajono, vertina jo dvasią. Gi pinigingi, bet nejaučiantys vietos tradicijų žmonės nenori derintis prie aplinkos, nesupranta apribojimų prasmės.

Dėl atsainaus požiūrio į paveldą šiandien nemažą akmenioką reikėtų sviesti ir į architektų daržą. Kai kurie projektuotojai dar neįsisąmonino, kad tie laikai, kai prieš keliasdešimt metų senojoje Paryžiaus dalyje iškilo Pompidu centras, demonstruojantis visas savo vidaus „žarnas“, – jau praėjęs etapas. O jeigu įsiamžinti ant paveldo griuvėsių nevengia profesionalai, ko norėti iš eilinių piliečių?

Atrodo, niekas nėra išsamiai tyrinėjęs eilinių žmonių santykio su praeities kultūros vertybėmis, architektūros paminklais. Kur pirmiausia mieste nuvestume savo svečius, ką jiems parodytume? Ką iš paveldo vertina patys vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai, šiauliečiai etc.? Kokias vietas jie dažniausiai lanko, įvardija saugotinomis? Gal sužinojus atsakymus paaiškėtų tikrasis visuomenės požiūris į kultūrinį palikimą. 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)