2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS: MANIPULIACIJOS „DRAMMA PER MUSICA“ STILIUMI

"Nemunas"

Jankus II_2.JPGKauno valstybinė drama sezoną pradėjo ne tik naujoje „Rūtos“ salėje, bet ir naujais neįprastais vėjais ir skersvėjais, atpūtusiais ketverybę viename asmenyje - Vidmantą Bartulį, premjerinio spektaklio „Pamokslas žuvims“ autorių, režisierių,kompozitorių ir scenografą. Ką gi, tokie aprėpties užmojai neturėtų stebinti, juk išbandyti save ir pademonstruoti neatskleistas galimybes įvairiose srityse nūnai siekia net įvairaus plauko prakutusios vidutinybės, išugdytos masinės kultūros poreikių ir provincialios publikos skonio.

V. Bartulis - aukštos vidinės kultūros, neeilinių kūrybinių užmojų asmenybė, be abejo, visų pirma sietinas su profesionalios muzikos kūrimu. Tačiau nei kiek ne menkesnis jo įnašas į lietuvių dramos teatro istoriją, rašant muziką įsimintiniems spektakliams. Kompozitorius – teatro žmogus, puikiai išmanantis ir jaučiantis dramos scenos specifiką, tad jo žengimas į tą sceną, atrodytų, yra vidinio poreikio išdava, o teatrui – reta galimybė atsinaujinti ir išvengti įkyrėjusių režisūrinių klišių.

Deja, rezultatai, mano manymu, apverktini ir tam tikra prasme pamokomi. Vis tik aprėpti-apsėsti visus keturis kūrybinius, labai skirtingus kampus, tolygiai sudėliojant svarbiausius akcentus, nepavyko. Ir kaip besistengtume veidmainiškai „su ašara balse“ vardinti pastatymo „privalumus“, jam nepridėsime minties, išraiškos, draminio vyksmo ir naujumo. Žengta lengviausiu keliu, pasitelkiant eklektiką, spekuliatyvias neva skaudžias temas, vos ne tautinės gyvasties aspiracijas, ir kas bene užgauliausia – pasitelkiant jau seniai kitų kūrėjų panaudotas išraiškos priemones.

Moralizuojanti ir pamokslaujanti poza netinka savo pergyvenimą ir sielvartą norinčiam perteikti kūrėjui, didaktika ir tiesmuka traktuotė akivaizdžiai kenkia visam sumanymui. Būtent verbalinė linija, manau, pati silpniausia grandis, kurioje apstu tos didaktikos.

„Pamokslas žuvims“ – visų pirma muzikinis projektas, kažkokių įnorių ar tuščių ambicijų dėka atsidūręs dramos scenoje. Išnykusios kuršių tautos likimą V. Bartulis atskleidžia per muziką, ir reikia pripažinti, vietomis gan išraiškingai ir nelauktai.Minimalistinės detalės suskamba jautriai, efektas pasiekiamas netikėtais sąskambiais, tačiau daug kur koją kiša įvairiausių perdirbinių naudojimas, nesunkiai atpažįstami motyvai, parafrazės. Tos muzikinės kalbos mitologemos, atpūstos įvairiausių įtakų, supinančios ir užšifruojančios klasikų ir neklasikų, popso, roko, džiazo perdirbtos kūrybos nuotrupas būdingos daugeliui mūsų šiuolaikinės muzikos kūrėjams, ne tik V. Bartuliui.

Tad ši muzikinė projekto dalis gan trumpa, tiesa, turinti šiokią tokią vidinę dramaturgiją, kurios, deja, nepakaktų ir kuršių gyvavimo ir išnykimo pristatymas nuskambėtų kaip čaižūs įspėjantys daužomų metalinių vamzdžių garsai scenoje, ir nutilę, užsimirštų, tad pagalbon atskuba verbalinė projekto dalis – draminė. Muzikinį projektą turėjusi prisodrinti ir pateisinti dalis, mano galva, pati silpniausia. V. Bartulis šalia kuršių, lyg atgijusių praeities šešėlių, atliekančių tam tikras muzikines ir kalbos pratybų funkcijas, įveda keletą personažų - Pastorių (Kęstutis Povilaitis) ir Kurčnebylę tarnaitę (Aušrą Keliuotytę). Pastorius turėtų tapti jungiamaja grandimi tarp minėtų

 

praeities šešėlių ir jo paties, jo atsivėrimai ir atvėrimai turėtų įsakmiai priminti šv. Antano Paduviečio pamokslą žuvims – kuomet netikėliai nesiklausė jo įkvėpto žodžio, jis bylojo žuvims ir tosios įtikėjo. Aliuzija akivaizdi, regis, ir Pastorius turėtų šnekėti įvairiausiems eretikams apie savo skausmą ir tikėjimą, ir tiems nusisukus, ieškoti savų žuvų, tai yra kad ir tų pačių išnykusios tautos šešėlių, tačiau nužengta, kaip minėjau, banaliausiu ir lengviausiu keliu.

K. Povilaičio herojus priverstas tūnoti uoliai plėšomų lapų sąvartyne ir kalbėti apie viską. Ilgiausiai ir nuobodžiai kažkodėl apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, jos vadus ir nužudytus šimtus tūkstančių tėvynainių. Prisimenamas ir Napoleonas. Ir Dievas. Ir jo valia. Kodėl tik toji revoliucija? Kodėl tik jakobinų teroras? Ar kitų, siaubingesnių revoliucijų, nebuvo? Ar kitokio, bolševikinio ir nacistinio teroro nebuvo? Belieka pačiam sau aiškinti, kad tasai patorius gyveno šiek tiek po prancūzų revoliucijos, todėl kitų, baisesnių neregėjo. Toliau dar margesnis genys – Pastorius apskritai pradeda piktžodžiauti, burnoti prieš Dievą, ir ko gero už tai jam galų gale atsiunčiamas išganingas išnykusių kuršių regėjimas. Čia jau prasideda mano minėtas muzikinis šešėlių projektas ir Pastorius jį susimąstęs stebi...

Regis, V. Bartuliui gerai žinoma, kad muzika dramos spektaklyje pabrėžia kulminacines vietas, akcentuoja atomazgą ir pan. Šiame projekte, manau, jis pabandė viską sukeisti vietomis – sumanytąją Pastoriaus dramą bandė atskleisti per muziką. Tam skirtos ir kalbos apie niekaip negrojančią fisharmoniją ir nelauktai galinga kurtinančia fonograma suskambantys vargonai ir giesmė beveik pagal Johaną Bachą. Tačiau dramos nėra. Nėra jokios jos užuomazgos, apskritai nėra dramatizmo. Santykis su Kurčnebyle – tai ne drama. Geriausiu atveju A. Keliuotytė gali reikšti amą praradusią tautą, tačiau kam toks bežadis simbolis šalia kuršių šešėlių?

Tokiame verbalinės linijos skurdume suprantamos K. Povilaičio pastangos žūtbūt suteikti savo „palaimintam“ personažui gyvybės ir vidinės ugnies. Tomis pastangomis jis ir įsimena.

Įsimena ir aktorių kuršių ansamblis. Kadangi kažkokios režisūros ir aiškaus sumanymo neįžvelgiau ir visi, manau, vertėsi, kaip įmanydami, būtina juos paminėti. Kuršės – V. Grigaitytė, N. Nekrašiūtė, D. Rudokaitė, U. Žirgulė, ir kuršiai – A. Kleinas, H. Savickis, D. Svobonas, R. Žirgulis gan įtaigiai perteikė muzikos kalbą, be jokių fonogramų paskiemenavo, padadavo, paliūliavo ir įvairiausiais padargais pačirpino. Tačiau kad patrepsenimus ir kuršių šokių žingsnelius iš A. Puipos filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m.) nuplagijavo, nelabai gražu...

V. Bartulis ir Kauno drama pateikė manipuliaciją gerai žinoma tema – mažos tautos išlikimo, gyvasties ir paskirties tema, kurią ne kartą gvildeno daugelis rašytojų ir režisierių. Pakanka prisiminti J. Jurašą, jo režisuotus „Smėlio klavyrus“, jau minėtą A. Puipą. Dramatinei linijai buvo galima pasitelkti Vydūną, Hugo Šojų, Viktorą Falkenhaną, Gizevijų, o ne kurti trūkinėjančios sąmonės pagimdytas monologo nuotrupas.

„Dramma per musica“ – gerokai senstelėjęs žanras, toks operos pirmtakas, žinoma, mūsų postmoderno laikais jis laisvai atgimsta ir gan sėkmingai gyvuoja, ir jo gajumas paaiškinamas – juk „dramma“ jungia žodį, muziką ir judesį. Šit ir V. Bartulis tokiu stiliumi bandė pateikti savo keturgyslį pastatymą. Deja, žodžio ir judesio, išskyrus parafrazes ir svetimus motyvus, beveik nebuvo. Liko tik muzika. Muzikinis projektas. Ir šviesų ir video instaliacija, kuri, beje, ypatingai prisidėjo prie reginio gelbėjimo. Pakylėjo į daug aukštesnį lygmenį tų šviesų autorius Vladimiras Šerstabojevas.

Šiaip „Pamokslas žuvims“ daro neišbaigto, skuboto, eklektiško darbo įspūdį. Lyg vienu metu kurta muzika, kitu – kažkokios monologų nuotrupos, vėliau ieškota vizualizacijos, o pabaigai viską bandyta lipdyti. Ir rezultatas – kaip su garsiaja vaškine nosimi.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)