Mūsų svetainės noras – surinkti viską, ką apie šalies žurnalistus ir jų darbą rašo Lietuvos žiniasklaida. Rugsėjo pradžioje perspausdinome „Lietuvos žinių“ žurnalistės Rūtos Skatikaitės „Žurnalistikos orakulas: menas pasipinigauti“ (apie LŽS pirmininką Dainių Radzevičių). Suprasdami, kad turi būti išklausyta ir antroji pusė, šiandien savo skaitytojams pateikiame Dainiaus Radzevičiaus BLOGe parašytas „Purvasklaidos pamokas“.
***
Na perskaičiau šiandien kelių savaičių intensyvaus darbo “šedevrą”, kurį visuomenei pateikė milijonierių verslininką Bronislovą Lubį aptarnaujančio koncerno smulkus padalinys, dienraštis “Lietuvos žinios” ir jų darbuotoja Rūta Skatikaitė.
Pasakysiu atvirai – ačiū už pripažinimą, kurio tikrai nesitikėjau iš pono Lubio žiniasklaidos Tokią padėkos žinutę jau nusiunčiau ir Rūtai Skatikaitei. Pabūti dar kartą “Lietuvos žinių” tituliniame puslapyje be jokių pinigų – didelis pripažinimas. Todėl žinau, kad Rūta Skatikaitė melavo savo straipsnyje rašydama, kad Žurnalistų sąjunga buvo galinga. Apie negalingus jie nerašo O jei nemelavo, tai reiškia, kad užsipuolė silpnesnius, o tai jau negražu. Net sarginis šuo neloja, jei nemato pavojaus. Nebent yra visiškai nusenęs ir beviltiškai nupezęs. Nenoriu taip manyti apie “Lietuvos žinias”.
Kadangi mane pavadino R. Skatikaitė “žurnalistikos orakulu”, tai pasakysiu jai nuoširdžiai – reikėjo manęs pklausti, ką apie tai manau ir aš. Būčiau atsakęs, kad savęs tokiu nelaikiau ir nelaikau. Ir tokios garbės iš “Lietuvos žinių” net su B. Lubio parašu neimčiau.
Na taip, nuo 2003 metų bandžiau kuo aktyviau domėtis ir rūpintis žurnalistikos etika. Netyčia tapau LŽS pirmininku. Nes niekas nenorėjo juo būti Prisidėjau prie naujojo Etikos kodekso kūrimo 2005 metais, savireguliacijos stiprinimo LŽS ir už jos ribų. Net atsirado unikalūs žiniasklaidos kritikos projektai, kuriuose nors kruopelytę esu įdėjęs ir savo darbo – tai www.gzi.lt ir radijo laida “Žiniasklaidos anatomija”.
Šiek tiek su kolegomis rūpinomis, kad valstybė atkirstų neetiškas žiniasklaidos priemones nuo valstybinių užsakymų. Na dar savo interneto dienoraštyje ar kokioje kalboje kartais pakritikuoju kokią neetišką žiniasklaidos priemonę (“Lietuvos žinioms yra kliuvę”), žurnalistą (R. Skatikaitei taip pat) ar reiškinį (B. Lubio verslo įtaka viešam gyvenimui ir politikai).
Atrodo smulkmenos, bet dar gyvam esant milijonieriaus žiniasklaida “orakulu” vadina. Ačiū. Nejaučiu nusipelnęs.
Rūta Skatikaitė skaičiuoja mano litus ir mano darbą vadina “menu pasipinigauti”. Štai čia tai jau nesutinku. Nesutinka ir mano žmona bei šeima. Jie ne iš karto suprato, kodėl aš mečiau sąlyginai ramų ir gana gerai apmokamą darbą valstybės tarnyboje ir nuėjau vadovauti žurnalistų profsąjungai. O man buvo lengva paaiškinti – todėl, kad nebegalėjau daugiau žiūrėti, kaip žmones, kurie sėkmingai dirba versle, ar valdžioje, savo dažnai beatodairiška ir subjektyvia kritikos kampanija “smauga” visokia magnatų valdoma žiniasklaida ir jų “sarginiai šunys”. Kad gautų kokį užsakymą ar kad galėtų stumti sau naudingą įstatymą ar projektą (pvz., B. Lubys labai dujų terminalu domėjosi ir tebesidomi).
Dar negalėjau žiūrėti, kaip tokie toliaregiai “sarginiai šunys” mato mažiausią krislą ar kokį uždirbtą litą magnatams neįtinkančių žmonių gyvenime. Kažkada tokio “kabinėjimosi meistru” buvo žurnalas EKSTRA. Jame dirbo V. Vasiliauskas ir R. Skatikaitė. Pavartykite jų “zakazuchas”. Siaubas. Tačiau kasdien vaikštinėdami ir matydami savo lubius ir kitus turčius, jie niekada neklausia jų, “iš kur Jūsų litai atsirado?” arba “kodėl jie nesilaiko kai kurių įstatymų?”. Na nemato, nors tu jiems po nosimi padėk.
Nenoriu daug rašyti apie minėtą Lubio laikraščio paskelbtą rašinėlį dėl daugybės priežasčių.
Tačiau su malonumu galiu suteikti dar vieną nemokamą (šį kartą ne teisės, o žurnalistikos) pamoką Rūtai Skatikaitei ir jos rašinėlių vadovui Valdui Vasiliauskui. Paprastai už tokias pamokas ne LŽS nariams reikia susimokėti – valanda kainuoja nuo 200 litų plius mokesčiai:
1. Kai rašote straipsnį apie mokančius savo darbu užsidirbti pragyvenimui profsąjungų vadovus, pasidomėkite ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių tituluojamu ir pramonininkams atstovaujančiu milijonieriumi Bronislovu Lubiu. Bus sąžininga.
2. Kai rašote straipsnį, o ne komentrarą, vadovaukitės įstatymais ir Etikos normomis. Jos reikalauja, kad nuomonė turi būti atskirta nuo informacijos.
3. Teiginys “LŽS ir jos pirmininkas su Lietuvos žurnalistika jau seniai neturi nieko bendra. D.Radzevičius pavertė žurnalistiką verslu”. Yra elementari logikos klaida. LŽS ir jos vadovas nuolat veikia žurnalistikoje. O savo valdomą žiniasklaidą B. Lubys jau seniai pavertė Achemos koncerno padaliniu. Paskaitykite savo rašinius apie šio koncerno veiklą savo laikraštyje. Jums negėda?
4. R. Skatikaitei kažkodėl keistai atrodo, kad “D.Radzevičiaus argumentai neįtikino tik jo buvusios pavaduotojos Erikos Straigytės”. O jei smegenis “sarginis šuo” pajudintų ir prieš lodamas paklaustų visų kitų nuomonės, kodėl kitus įtikino, tai gal suprastų, kad nebūtinai “mažuma” yra teisi.
Dar viena neišmokta pamoka lieka ir man. Reikia kažkaip išmokti suprasti vieną dalyką man pačiam. Gal kas padės?
Na, nors užmušk, nesuprantu, kodėl skatikaitės, tomkai ir vasiliauskai bando sukompromituoti žurnalistų profsąjungą, o savo bizniuose ir koncernuose dirbančių žurnalistų teisėmis ir etika nesidomi ir savo savininkų blogybių nemato? Gal čia toliaregystė kokia – matau toli, nematau, kas panosėje? Tada reikia medikų pagalbos. Okulistais jie vadinasi O jei tai ne liga?..
Gal kas žino atsakymą?
Subjektyvus požiūris apie tai, kas vyksta
Purvasklaidos pamokos. Nr. 1
Daugelis žurnalistų mokosi meistriškumo. Tačiau retas žino, kad publikacijoje labai “užkabina” auditoriją visokie straipsnio herojaus apibūdinimai.
Tokio dalyko meistrė, mano nuomone, yra “Lietuvos žinių” darbuotoja Rūta Skatikaitė.
Ji sugeba viename sakinyje sudėti bent keturis “išraiškingus” apibūdinimus vienam žmogui.
R. Skatikaitės Pamoka Nr. 1:
“1. pilkas viešųjų ryšių specialistas
2. trumpai dirbęs spaudoje
3. prieš keletą metų įsijautė į orakulo, viešai skelbiančio garbingos, neparsiduodančios žurnalistikos principus, vaidmenį
4. pats vietoj principų mielai ima litus, eurus ir kitokią valiutą”
Čia yra lygis.
Purvasklaidos pamokos. Nr. 2
Šiuolaikinėje žurnalistikoje labai svarbi yra ne tik informacija, bet ir ja perduodama emocija ir jos sukeltas krūvis auditorijai. Žmonės mėgsta surežisuotus ir ašarų ar džiugesio pilnus reportažus, kur aiškūs blogiukai ir geriečiai.
Jei nori sukelti emocijas, taip daro poetai eilėraščiuose, reikia naudoti šauktukus, ištiktukus ir panašias priemones. Dar labai gerai suskirstyti žmones į “jie” ir “mes”. O tada apie tuos “mes” reikia parašyti aptakiai ir skambiai. Be faktų.
Šito žanro meistrė – “Lietuvos žinių” darbininkė Rūta Skatikaitė.
Pamoka Nr. 2
“Nieko sau, trise už URM lėšas ir su LŽS vėliava pakeliavo po egzotiškas šalis ir išleido sumą, kurią paprastas žurnalistas uždirbtų per penkerius metus!”
Purvasklaidos pamokos. Nr. 3
Žurnalisto priedermė – ieškoti faktų ir skleisti informaciją visuomenei. Tikslią ir teisingą. Dar jie turi ginti silpnesniuosius ir ieškoti negerovių, kontroliuoti valdžią.
Šiuos dalykus galima rasti ne tik vadovėliuose.
Tačiau retas profesionalus žurnalistas išmano vieną gerą metodą, kuris padeda panaudoti visą surinktą medžiagą pačiam žurnalistui naudinga linkme, net jei tai jam nenaudinga ir gali netyčia priversti suabejoti žurnalisto surinktos informacijos ir išvadų loginėmis sąsajomis ar net paties žurnalisto kompetencija. Pulk ir būsi teisus.
Tokiu atveju tereikia įdėti visą surinktą medžiagą, o pabaigoje padaryti sąmokslo vertą pamąstymą (žinoma, tik su šauktuku), kuris gali sukelti abejonių, ar herojus nėra prisidėjęs prie globalių ar bent lokalių valstybinių nusikaltimų (pvz., prastumtas neteisingas įstatymas, sukurtas machinacijų mechanizmas ir pan.). Sėkmė garantuota.
Tokių triukų meistrė – “Lietuvos žinių” darbininkė Rūta Skatikaitė
Pamoka Nr. 3:
“<…>audringai piktinosi D.Radzevičius, paklaustas, kodėl nedeklaravo Mokymo centre gautų pajamų. “Suteiksiu Jums su malonumu nemokamą teisinę pamokėlę. Dėl sandorių dydžio. Viena autorinė sutartis – vienas sandoris. Tokios sutarties kaip 25 000 litų nesu niekada dar turėjęs. Nors svajoju. Būčiau turėjęs, būtumėte radę www.vtek.lt. Ir tai tik už 2010 metus. O jei atskira sutartis yra iki 2600 litų (didesnių, deja, ir neturiu), tai vienas sandoris, kurio deklaruoti nereikia. Todėl Jūs jau ir klauskite ateityje VTEK ar kitų kompetentingų žmonių tokių dalykų, jei kokių nors žinių Jums darant tyrimą trūksta.”
Dėkojame D.Radzevičiui už “pamokėlę”, kuri tikrai labai vertinga. Tai paaiškina, kodėl aukštas pareigas einantys, gerus atlyginimus gaunantys, bet darbo metu kabinetuose nepagaunami teisėjai, teismų pirmininkai, prokurorai ir kiti valstybės tarnautojai tarsi ir neturi jokių pajamų, išskyrus atlyginimus. Skaitydami paskaitas jie gali uždirbti kelis kartus daugiau negu oficialioje darbovietėje, bet nedeklaruoti to, jei kiekvienos autorinės sutarties suma mažesnė nei 2600 litų. Ideali Seime sukurta spraga norintiesiems nuslėpti realias pajamas!”
Net jei faktai paaiškina skaitytojui ir žurnalistui vienaip, gali paaiškinti pats žurnalistas ir kitaip.
Purvasklaidos pamokos. Nr. 4
Dalis žmonių ir net žurnalistų kartais galvoja, kad žmonės skaito visą straipsnį, klauso visą laidą ar žiūri į ekraną nuo pradžios iki galo. Viskas yra kitaip ir tą puikiai žino purvasklaida.
Jei nori sukompromituoti žmogų, galima surinkti daugybę faktų, duomenų ir juos kaip nors sudėlioti. Kaip mozaiką. Kad būtų viskas kreiva ir šleiva. Nuoseklumas nebūtinas.
Tačiau kad tokios mozaikos nesugebantys įžiūrėti žmonės aiškiai žinotų, kas ten pavaizduotas, galima jam palengvinti užduotį. Tereikia duoti aiškias nuorodas – pastraipų antraštes. Jos gali ir neatitikti faktinių aplinkybių, bet jos geriausiai įsimena. Geriau įsimenamos tik nuotraukos (apie fotomontažo galimybes purvasklaidoje – kitoje pamokoje).
Dar labai svarbu, kad pastraipų antraštės turėtų keletą aiškių dalykų – būtų kuo daugiau niūrių ar bent negatyvių asociacijų (migla, rūkas, prieblanda ir pan.). Reikia prilipdyti keletą “blogiukų” į kompaniją (pvz., valdžios žmonių, teisininkų, verslininkų ir pan.). Tada reikia parodyti herojaus agresiją (pvz., jis ką nors puola, muša, skriaudžia ir pan.). Būtinai reikia parodyti, kad jis turi apsukrumo ir gal net nesąžiningumo (pvz., apibūdinimai gudrus, išmanus tiks labai).
Na ir, kad sėkmė būtų garantuota, reikia dar nors vieną viešą klausimą pateikti, prie jo pridėti žodžius “pravalgė, išvaistė, panaudojo, įsisavino” (stipriau būtų “pragėrė”, pavogė, nusuko, bet už tai gali grėsti teisinė atsakomybė) ir būtinai pasakyti, kad su visais šitais dalykais žmogus “kategoriškai nesutiko” (dar geriau skamba “vengė atsakyti”, “nenorėjo kalbėti” ir pan.)
Šituos dalykus tikrai išmano “Lietuvos žinių” darbininkė Rūta Skatikaitė.
Yra toks antraščių standartinis “komplektas”. Pamoka Nr. 5:
Akių dūmimas
Verslininkų komandoje
Puola žurnalistus
Ant kelių kėdžių
Gudri buhalterija
Žinote Civilinį kodeksą?
Pravalgė pastatą
Parduos pajamų šaltinį
Gudrus manevras
Kategoriškai nesutiko
Su tokiu “komplektu” pirmame laikraščio numeryje garantuotai sulauksite “kietų” komentarų ir internete. Jie bus dar net aštresni.
