Pralaimėjimas, jei jį tinkamai suvoksime ir priimsime, gali būti vertesnis už pergalę.
Trinaryje kova-pergalė-pralaimėjimas vertingiausia, be abejo, yra kova. Tačiau pergalė dažnai nieko neduoda, išskyrus trumpalaikį jausmą, o pralaimėjimas gali mus praturtinti egzistenciškai ir ilgam laikui.
Paradoksalu, bet savos sienos, žiūrovų palaikymas, visuotinė euforija, peraugusi į isteriją, padarė daugiau žalos nei naudos. Šitai pripažinę, išmoktume to išvengti.
Jokių priekaištų komandai, bernuvos vaikinams – kuklūs, darbštūs, ištvermingi, atsakingi. Apie trenerį atskira kalba arba, tiksliau, vienas žodis – etalonas. Ir profesionalumu, ir kultūra, ir pajėgumu pakelti įtampą. Yra toks terminas – karo lauko vadas. Karvedys Kemzūra.
Pasirodyta lygiai pagal galimybes, nei daugiau, nei mažiau. Laimėti – žūtbūt – čempionatą būtų buvę neskoninga, kaip kokioje 1936-ųjų Berlyno olimpiadoje. Kaip ir pridera svetingiems šeimininkams – išlaikytas taktas, nepiktnaudžiauta viešės paties statusu.
Vyrą daro vyru randai. Galėjome stebėti, kaip iš plakatinių gražuolėlių vaikinai virsta vyrais: su apdaužytomis alkūnėmis, ištinusiais žandais, pavargusiomis, bet plieno žvilgesio įgavusiomis akimis.
Nepasiduoti, visada būti pasiryžusiam tęsti kovą, kartais net beviltišką, yra svarbiau nei nugalėti. „Už mūsų beviltišką pergalę” – septintojo dešimtmečio disidentų tostas. Nepasiduoti niekur ir niekados – viena svarbiausių paradigmų vyriškosios kultūros, kurios taip trūksta mergelės Lietuvos vyrijai. Nepasiduota. Priekyje – 2012-ieji, Londonas.