2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Prof. E. Aleksandravičius: „Istorija turi padėti žmogui jaustis stipresniam“

Vytauto Didžiojo universitetas

Aleks_II.jpgVytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto direktorius istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius rugsėjo 23 dieną penkioms savaitėms išvyksta į ypatingą ekspediciją – egzotiškoje Brazilijoje jis ir keletas kitų išeivijai neabejingų žmonių rinks duomenis apie čia išsibarsčiusias lietuvių emigrantų bendruomenes ir kadaise šią šalį lankiusius lietuvių misionierius. Sugrįžus į Tėvynę, ekspedicijos įspūdžius ir ryškiausias lietuvių Diasporos asmenybes žadama aprašyti knygoje „Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje“.

Pasak profesoriaus, mintis, jog būtina surengti ekspediciją, prieš keletą metų kilo ne tik jam, bet ir žinomam JAV lietuvių bendruomenės nariui kun. Antanui Saulaičiui bei Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkui Kęstui Pikūnui kongreso tarp Buenos Airių, Montevidėjo ir San Paulo metu. „Lietuvių tapatume aiškiai trūksta stiprių asmenybių, kurios išėję į pasaulį su kuprine galėtų neištirpti jame – neišnykti, išėję iš bendruomenės. Knyga, kurią virtualiai pradėsime kurti dar negrįžę iš ekspedicijos, turėtų būti apie tokius žmones. Antai Kazys Almenas 1965 m. motocikliuku keliavo nuo Romos iki Rodezijos (dabartinė Zimbabvė – aut. past.), po to išleido knygą. 1975 m. dr. Vitas Kiaušas atvyko į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Brazilijoje, sugalvojo lyg hipis išeiti į džiungles ir gydyti indėnus, ir dar dabar ten tebegyvena – mus domina štai tokie lietuviai“, – pasakojo E. Aleksandravičius. Ekspedicijoje ketinama filmuoti, fotografuoti, aprašyti pasakojimus ir kitaip rinkti informaciją apie Brazilijoje gyvenančius lietuvius.

Į ekspediciją taip pat vyks kino menininkas Henrikas Gulbinas, kuris filmuos ir montuos surinktą video medžiagą – jis dar nuo 1988 m. filmavo lietuvius išsibarsčiusius Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Audris Tatarūnas, Vila Zelinos (San Paulas) lietuvių choro vadovas ir kraštotyrininkas, talkins kaip keliautojų gidas, mokantis portugalų kalbą ir gerai išmanantis tyrinėjamų vietovių geografiją. Kartu vyks ir šios ekspedicijos pagrindinis rėmėjas, žinomas pokerio žaidėjas Antanas Guoga (Tony G). "Pirmojoje ekspedicijos dalyje ieškosime misionierių, pramuštgalvių, didžiųjų individualistų ir patriotų – tokių kaip kunigas Kazys Jurgis Bėkšta ar dr. Vitas Kiaušas. Tikrai nesame pirmieji, surengę panašią ekspediciją – pavyzdžiui, kadaise A. Saulaitis ir žurnalistas Aleksandras Guobys parengė knygą "Lietuvių misijos Amazonėje", – paaiškino prof. E. Aleksandravičius ir pridūrė, jog netęsti tame leidinyje pradėtų naudingų tyrinėjimų, neprisiminti kalbintų lietuvių misionierių, būtų neprotinga.

Išsiritome iš vieno lizdo

Istorikas paaiškino, kad Brazilija dabar nėra akivaizdus pasirinkimas emigravimui, tačiau XX a. 3-iajame dešimtmetyje, po technologinių revoliucijų nelikus daugybės darbų, ištikus didžiajai krizei, lietuviai vyko į šią šalį jau vien todėl, kad čia buvo daug erdvės, darbo daugybėje plantacijų. Tuo laikotarpiu P. Amerikos valstybę užplūdo didžiuliai emigrantų srautai. "Tačiau mūsų tikslas yra pasakoti ne apie Brazilijos istoriją, o apie lietuvybės prasmę, dabarties iššūkius, tapatumus. Pavyzdžiui, kaip vertinti kitakalbius lietuvius? Ar šiandien mes Lietuvoje suprantame, kad mūsų daugiau, nei sako biurokratinės lentelės, teigiančios, kad mūsų tik trys milijonai? Ar jaunoji karta, matydama lietuviškame bare dirbantį juodaodį iš San Paulo, dėvintį lietuviškus marškinėlius ir iš tėvų pasakojimų prisimenantį 1930–ųjų Kauną, laiko jį „savu“?“, – klausė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, primindamas, jog dideles emigrantų bendruomenes turinčioms tautoms, tokioms kaip lenkai ar airiai, tokio klausimo nekiltų, tuo tarpu lietuviai dažnai raukosi pamatę, kad šie žmonės nekalba lietuviškai.

Prof. E. Aleksandravičius pagrindiniais ekspedicijos tikslais įvardijo užtikrinimą, kad šie lietuvių Diasporos žmonės, jų gyvenimai ir pasakojimai nenugrimztų užmarštin, bei sekimą analogiškos kunigo A. Saulaičio kelionės 1970 m. pėdsakais: „Jo misionieriškai ir tuo pačiu antropologiškai ištyrinėtas Brazilijos žemėlapis, atrasti šimtai lietuviškų kaimelių ir vietovių per 40 metų labai pasikeitė, kaip ir pati šalis. Jei gebėsime grąžinti užmiršto lietuvių pasaulio skeveldras dabartinei lietuvių atminčiai, pasaulio lietuvijos praeičiai tapus mūsų istorijos dalimi, pamatysime, koks didelis, įvairus ir neprimityvus lietuvių pasaulis. Šių istorijų pasakojimas nėra tik praeitis, tai išbandymas mūsų dabartinei tapatybei. Aš noriu pasakyti, kad mes, lietuviai, esame didelė diasporinė tauta ir, kur begyventume, – čia ar svetur – esame vieno atminties lizdo „išsiritėliai“, – dėstė istorijos profesorius.

Lietuvių pasaulis – didžiulis

Ekspedicijos iniciatoriaus teigimu, emigracijos jis skatinti nenori, tačiau šio proceso neigiamybės yra pernelyg sureikšminamos: „Mano galva, reikėtų ugdyti tokias tapatybės imunines sistemas, kurios išliktų ilgiau, nei trunka reisas nuo Kauno iki Dublino. Šiandien mums aišku, ką reikia daryti su mūsų vaizduote, sąmone, empatija. Lietuvių pasaulis yra didžiulis – išsiugdęs pojūtį, kad priklausai didelei lietuvių diasporinei tautai, gali Škotijoje užklysti į kokį seną kairiųjų lietuvių klubą Glazge ir suprasi, kad nesi visiškas pasimetėlis, kad mes visur galime stovėti ant kojų, pagarbiai“, – sakė E. Aleksandravičius.

Istorikas priminė, jog lietuviai svarių pėdsakų yra palikę pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. „Ekspedicijoje aplankysime vieną A. Saulaičio pamėgtų vietų – fortą Š. Brazilijoje, kurį XVII a. pastatė S. Arciševskis, lietuvių bajoras, įsiliejęs į olandų protestantų tarptautinę bendruomenę ir taip pat garsėjęs tuo, jog pastatė Biržų pilį. Lietuvis Aleksandras Karolis Kuršius, sukūręs pirmąją lotynų kalbos mokyklą naujajame pasaulyje ir tuo pačiu pamatus Niujorko universitetui, vėliau grįžo į gimtuosius Biržus ir mokytojavo iki amžiaus galo. Štai tokias istorijas žinodamas, kiekvienas lietuviškos atminties žmogus gali jaustis pasaulyje stipriau, o ne kaip nevisavertis išgąsdintas kiškis iš rusų okupacijos zonos. Mano galva, istorija turi padėti žmogui jaustis stipresniam ir geresniam“, – pokalbio pabaigoje sakė E. Aleksandravičius.

Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius


 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)