LTV. Dar viena popierinė strategija?

Tomas VILUCKAS, „Lietuvos žinios”

tomas_viluckas_II_a.jpgSpalio mėnesį baigiasi LRT tarybos paskelbtos naujos valstybinės LRT programų nacionalinės strategijos svarstymas. Visuomenė galėjo pareikšti savo poziciją specialioje LRT ateities perspektyvoms skirtoje interneto svetainėje.

Atrodytų, sudarytos visos sąlygos krašto gyventojams pareikšti savo nuomonę, tačiau svetainės forume randame vos šimtą internautų pasisakymų, kelis komentarus po strategija, o viešojoje erdvėje pasirodę svarstymai nesiekia ir tuzino. Tai keista, nes kalbama apie visuomeninio transliuotojo (išlaikomo už mokesčių mokėtojų pinigus) vaidmenį valstybės ir visuomenės gyvenime.

Viena vertus, galėtume sakyti, kad LRT taryba smarkiai prašovė pro šalį svarstymams pasirinkdama vasaros sezoną, kai žmonėms ne galvoj kažkokios strategijos. Kita vertus, tai reiškia, kad mūsų piliečiai (ypač jaunesnioji ir vidurinė karta) yra paprasčiausiai abejingi LRT likimui.

Taip yra todėl, kad jie nėra LRT produkcijos vartotojai. Pavyzdžiui, LTV žiūrimumas šokteli tik tuomet, kai transliuojami „Eurovizijos” dainų konkursas, olimpinės žaidynės ar futbolo čempionatas. Kitaip tariant, kai jaunesnė auditorija prisideda prie vyresnės. Ar toks transliuotojas turi ateitį?

Sos_I.jpgValstybinė LRT programų nacionalinė strategija bando teigiamai atsakyti į šį klausimą. Joje randame daug pozityvių dalykų. Tai ir siekis, kad LRT būtų politiškai nepriklausoma, ten besidarbuojantys žurnalistai būtų objektyvūs ir atitiktų aukštus žurnalistinio profesionalumo standartus, jų teisės būtų apsaugotos, kad LRT veikloje vyrautų atvirumas, skaidrumas ir efektyvumas, aktyvios komunikacijos praktika. Pagaliau – technologinis persitvarkymas transliavimo skaitmenizavimui bei interaktyvumui, be kurio, kol kas LRT atrodo gerokai atsilikusi nuo nūdienos europinių tendencijų.

Visi šie siekiai gražūs ir puikūs, strategijoje numatyta kone viskas, ko reikia tobulam transliuotojui. Tačiau neapleidžia įspūdis, kad viskas liks tik skambios deklaracijos popieriuje. Juk strategija nenurodo, kaip pasiekti keliamus uždavinius, kokius pasitelkti įrankius aukštiems tikslams įgyvendinti.

Ko gero, tai suprato ir strategijos autoriai, nes įdėjo savotiškų saugiklių. Ji mirga nuo vis besikartojančio siekio būti „kitokiu transliuotoju”, „kokybiškai kitokiu” su „kitokiu turiniu”. Tad kyla klausimas, ar primygtinis pabrėžimas „kitoniškumo”, idealistinis siekimas, kad „kuriamos produkcijos kūrybinio išskirtinumas ir kokybė augtų”, nėra paprasčiausias noras apsidrausti? Juk nepavykus sukurti patrauklaus programų turinio, visuomet galima išdidžiai pasakyti: „Mes kitokie.”

Tačiau akivaizdu, kad geras ir kokybiškas turinys yra įmanomas tik įgyvendinus LRT veiklos prioritetą „Ilgalaikio ir stabilaus LRT programų finansavimo užtikrinimą”, o tai yra glaudžiai susieta su kitu strategijos prioritetu – LRT politinio nepriklausomumo užtikrinimu. Beje, to planuojama pasiekti 2012-2017 metais.

Prie_kompo_V.B._I.jpgVisi šie planai priskirtini utopijos žanrui. Pakanka prisiminti, kad vos Lietuva tapo nepriklausoma, politikai nuolatos norėjo valstybinės televizijos, kuri atstovautų tiems, kurie tuo metu sėdi valdžioje. Be to, egzistuoja tam tikras dėsningumas, kad politikų „susidomėjimas” nacionaliniu transliuotoju sustiprėja prieš kiekvienus rinkimus ar suformavus savo valdymo piramidę.

Sunku įsivaizduoti, kas taip radikaliai pasikeis per artimiausius penkerius metus, kad politikai pamirštų savo įpročius. Vadinasi, vėl bus laukiama politikų malonės. Išeina, kad esama tvarkos kaip kiekvienoje šeimoje: kol vaikas nėra finansiškai savarankiškas, tol jis negali kalbėti apie nepriklausomybę nuo tėvų. Tad kol LRT neįgis finansinės nepriklausomybės (tai galėtų garantuoti abonentinis mokestis), tol kalbos apie modernų ir konkurencingą visuomeninį transliuotoją liks gražiomis strategijomis.

Nuotraukoje: Publikacijos autorius Tomas Viluckas

Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai

Panašūs straipsniai