2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

TV3 “Žinių” vedėja Renata Šakalytė - Įkvėpta kambodžiečių stiprybės

Agnė KLIMČIAUSKAITĖ, TV diena

646b94_II_a.jpgĮ skurdo kamuojamą tolimąją Kambodžą su UNICEF misija "Už kiekvieną vaiką" išvykusi TV3 "Žinių" vedėja Renata Šakalytė neslepia – pamatyti vaizdai sukrėtė, bet savanorystė kiekvieną priverčia perkainoti vertybes. "Iš tiesų, Kambodžoje pamatytas žmonių skurdas, sunki kasdienybė dar labiau sustiprino įsitikinimą, kokia aš, mes – lietuviai – esame laimingi! Kaip dažnai neįvertiname to, ką turime ir kaip mėgstame sureikšminti tai, kas praranda bet kokią svarbą tokioje šalyje kaip Kambodža", – "TV dienai" sakė R.Šakalytė.

– Išpasakoti visus kelionės įspūdžius nerealu, bet kokia ta tolimoji Kambodža jūsų akimis? Su kokiomis mintimis keliavote ten?

– Pagrindinis kelionės į Kambodžą tikslas buvo savo akimis pamatyti, su kokiomis problemomis susiduria šios vienos skurdžiausių pasaulyje šalių vaikai ir moterys, daugiau sužinoti apie UNICEF veiklą ir kaip ši organizacija padeda kambodžiečiams. Minčių prieš kelionę galvoje knibždėjo įvairių – nuo besąlygiško tikėjimo misija iki visiško skeptiškumo... Tačiau nuskridus ir aplankius atokiausius Kračego provincijos – bene skurdžiausio Kambodžos regiono – kaimelius, supratau, kad vaikų ir moterų padėtis kur kas blogesnė, nei įsivaizdavau. Apskritai, Kambodžos karalystė – šokiruojančių kontrastų kraštas. Ten nuostabi gamta, tačiau skurdas ir socialinė nelygybė ypač glumina.

– Kas labiausiai Kambodžoje jus sukrėtė, nuliūdino, prajuokino, nudžiugino?

– Šioje kelionėje buvo visko. Nors tvardžiausi, kiek galėjau, vienoje ligoninėje ant rankų paėmusi vos kelių savaičių mažylę – pratrūkau! Taip ėmiau raudoti, net pasikūkčiodama... Išsiliejo per kelias dienas susikaupusios emocijos, o baimė dėl mergytės ateities buvo tokia stipri, kad dar mažiausiai pusdienį negalėjau ramiai mąstyti... Juk niekas negalėjo garantuoti, kad jos tėvams užteks pinigų maistui, vaistams, kad ji nesusirgs, o jei taip nutiks – kad laiku bus nuvežta į ligoninę, o neatiduota kokiai nors kaimo šamanei... Dažnai apimdavo visiška neviltis. Klausdavau savęs, ar tikrai galime kaip nors padėti? Ar tai įmanoma? Tačiau vos išvydus būrius murzinų, votimis nusėtų vaikų – liesom rankelėm ir kojom, dideliais pilvukais – norėdavosi rėkti visam pasauliui, kad taip, galime! Tereikia labiau pasitikėti savimi ir kitais, nelikti abejingam svetimo skausmui. Kambodžoje dirbantys UNICEF žmonės verti absoliučios pagarbos! Jie ypač atsidavę darbui, misijai, nuoširdžiai tiki tuo, ką daro! Nė karto nesuabejojau, kad visos jų pastangos, jausmai – nesumeluoti ir gryni. Nuostabiausia, kad šie dalykai įkvepia ir vietinius. Jie sulaukia realios pagalbos, dėmesio, o tai padeda keisti mąstymą, atgyvenusį požiūrį, pavyzdžiui, kad vaiko netektis – natūralus dalykas, nors mažylis mirė nuo lengvai pagydomos ligos, tiesiog nebuvo nuvežtas pas daktarus...

– Ar anksčiau esate buvusi savanorė, užsiėmusi neatlygina veikla, parėmusi panašias iniciatyvas čia, Lietuvoje, ar būdama užsienyje?

– Visuomet palaikau ir remiu tokias iniciatyvas. Nekart prisidėjau prie TV3 paramos ir labdaros projektų – "Išsipildymo akcijos", "Lietuvos garbės", "Vilties telemaratono". Nesu abejinga kito skausmui, pagalbos prašymui, todėl sulaukusi siūlymo prisidėti prie UNICEF ir TV3 projekto "Už kiekvieną vaiką", nuoširdžiai tariau "taip".

– Ar Kambodžos žmonės UNICEF ir TV3 komandos klausinėjo apie Lietuvą, žino, kur ji? Ką pasakojote apie mūsų šalį?

– UNICEF būstinės Kambodžoje darbuotojai domėjosi Lietuva. Du jų – amerikietis Joelas Conkle'as ir britė Carly Witheridge lydėjo mus visą kelionę. Kai tik turėdavome laisvesnę valandėlę, jie visuomet paklausdavo ko nors apie Lietuvą, nė vienas jų nėra buvęs mūsų šalyje. Pavyzdžiui, Joelas ypač domėjosi Lietuvos istorija, laikotarpiu, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos. Carly labiausiai domino kultūriniai dalykai ir lietuvių kalba – ši jai pasirodė labai graži ir daininga. O kambodžiečiai taip pat klausdavo, iš kur atvykome, tačiau kai pasakydavom, kad iš Lietuvos – jie mandagiai nusišypsodavo, nors būdavo akivaizdu, jog nežino tokios šalies... Tuomet sakydavom, kad esam iš Europos, o Lietuva – netoli Vokietijos, tuomet jiems truputį tapdavo aiškiau.

– Ką atsakote skeptikams, dėstantiems, esą, juokinga, kai lietuviai imasi pasaulį gelbėti, kad savoje šalyje apstu problemų? Gal išties pasaulį reikia keisti, gražinti, bet pradedant nuo savęs ir savo kiemo?

– Būtent, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs – blogas mintis keičiant geromis, skeptiškumą ir pesimistiškumą – optimizmu, pavydą – meile artimam, godumą – noru dalytis ir padėti... Jei žmogus neišvys iš savo širdies pykčio, užsimerks prieš kito bėdas, pagalbos prašymą, tuomet jis visuomet skeptiškai vertins tokias iniciatyvas – ar bus kviečiama padėti Lietuvos vaikų namų auklėtiniams, ar Kambodžos vaikams. Jis visada manys, kad tai tik laiko švaistymas. Mes niekada negalime žinoti, ar Lietuvai ir mums patiems neprireiks kitų valstybių pagalbos, juolab kad UNICEF organizacija yra padėjusi Lietuvos vaikams, kai dar nebuvome priimti nei į ES, nei į NATO. Dabar Lietuva yra donorė ir turime puikią galimybę visiems įrodyti, kad esame pasaulio piliečiai. Juk jei padedame savo šalies vaikams, negi negalime truputį gerumo skirti ir Kambodžos mažyliams? Gal pagaliau išdrįskime būti geri.

– Vieni tautiečiai aktyviai palaiko paramos akcijas Gruzijai, Haičiui, Zambijai, Kambodžai ir kt. ir juokauja, kad padėdami šių šalių gyventojams supranta, kad gyvena ne taip ir blogai ir net jaučiasi tikri turtuoliai. Kiti ironizuodami teigia, kad, norėdami judėti į priekį, savo gyvenimą turime matuoti ne pagal varganus, o pagal išsivysčiusius kraštus. Ką manote jūs?

– Jei aukojame manydami, kad esame turtuoliai, o aukų gavėjai – veltėdžiai skurdžiai, ką gi, tebūnie... Mūsų akcijos tikslas – ne tik surinkti finansinę paramą, bet ir sulaužyti lietuvių stereotipus, kritiškumą, nepasitikėjimą tokiomis iniciatyvomis. Parodyti, kaip ir kam kiekvienas jūsų paaukotas centas bus skirtas, ką jis galės pakeisti ar išgelbėti. Savo gyvenimą galime matuoti pagal ką norime – kaimyno turtingumą, estų sėkmingumą, ar kambodžiečių skurdumą, bet svarbiausia, kad iš tokių palyginimų pasidarytume atitinkamas išvadas ir įgautume išminties.

– Neretai girdime, kad, nors Azijoje, Afrikoje ir kt. klesti skurdas, žmonės ten anaiptol nesijaučia nelaimingi, moka džiaugtis smulkmenomis ir apskritai gyvenimu. Ar jūs pati galėtumėte tai patvirtinti po šios kelionės?

– Nors aplink šokiruojantis ir neviltį varantis skurdas, kambodžiečiai – išdidūs ir dvasiškai stiprūs. Jie nepuola guostis kiekvienam sutiktam vakariečiui dėl savo bėdų, nors nekart pagalvodavau, kad, jei gyvenčiau taip, kaip jie gyvena, turbūt išprotėčiau arba prarasčiau bet kokį žmogiškumą... Mane asmeniškai įkvėpė kambodžiečių stiprybė, savotiškas stoiškumas, o kai užėjau į pagodą, – Budos šventyklą, – supratau, kad kitaip ir negali būti! Juk net jų Dievas ant sienų nuolat šypsosi arba žvelgia ramybe spinduliuojančiomis akimis.

– Kuo realiai eilinis lietuvis gali padėti Kambodžos moterims ir vaikams?

– Kambodžos moterims ir vaikams trūksta labai daug ko. Vaikams pirmiausia reikia visaverčio maisto, nes dažniausiai valgo tik ryžius arba bobor – ryžių košę su vandeniu ir žiupsniu druskos. Labai retai gauna mėsos, žuvies, daržovių... Tėvai neturi pinigų paįvairinti valgiaraščiui arba tiki senais prietarais – esą vaikų negalima maitinti žuvimis, nes nuo šių atsiranda kirminų. Dėl skurdaus maisto nusilpsta mažylių imunitetas – ima kibti įvairiausios ligos (pradedant tymais, baigiant mažakraujyste), šios komplikuojasi ir nusineša šimtus gyvybių. Taip pat vaikai, negaudami sveiko maisto ir vitaminų, nustoja vystytis ne tik fiziškai, bet ir protiškai. Kambodžoje miršta net 10-mečiai... Vaikai tampa nejudrūs, apatiški, nors dažnai turi atlikti daug sunkių namų ruošos darbų ar plušėti ryžių laukuose. Nedaug jų lanko mokyklą – tai dėl prastos sveikatos, tai tėvai neleidžia, nes nėra kam dirbti laukuose ar prižiūrėti mažesniųjų broliukų ir sesučių, kol gimdytojai dirba. Trūksta ir geriamojo švaraus vandens. Ypač sunku įtikinti motinas, kad neduotų mažyliams nevirinto vandens ar netinkamai paruošto maisto, nes taip vaikai suserga dizenterija, netenka dar daugiau skysčių ir miršta. Dažnai tėvai neturi pinigų nuvežti atžalų į ligoninę paskiepyti, o tai gyvybiškai būtina, ypač Kambodžoje, kur tymai, maliarija, stabligė – labai dažnos ligos. Kiekvienas mūsų galime padėti šiems mažyliams. Nebūtina aukoti šimtų tūkstančių litų – užtenka ir vieno ar dviejų. Net tokia nedidelė suma gali pagelbėti Kambodžos vaikams – už visas surinktas lėšas bus perkami vitaminai, vaistai, vakcinos skiepams. Daug pinigų UNICEF skiria vietos savanoriams mokyti. Tai be galo svarbūs žmonės – jie lanko tolimiausiuose šalies kampeliuose įsikūrusius kaimus, kur šviečia gyventojus, ragina tėvus vežti vaikus pas daktarus, o nėščiąsias – gimdyti ligoninėse.

– Matyt, svarbiausias klausimas, kylantis svarstantiems, ar palaikyti misiją, yra, ar Kambodžos žmonėms iš tiesų mūsų reikia?

– Jiems reikia ir mūsų, ir kitų šalių pagalbos. Vaizdai, kuriuos kiekvienas išvys spalio 21 d. per TV3 ir UNICEF finalinį koncertą "Už kiekvieną vaiką", tikiu, įtikins ir didžiausius skeptikus!

Nuotraukoje: LNK TV "Žinių" vedėja Renata Šakalytė

                                                   Tomo Lukšio nuotr.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)