2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kauniečių maršrutas - istoriniais lietuvių keliais Baltarusijoje 2. Laiko ženklai Myre, Nesvyžiuose ir Minske

Dalia Poškienė, XXVII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė


DSCN6463_II.JPG Iš Naugarduko vykome į Myrą - gotikos stiliaus pilį, kurią XV amžiaus pabaigoje pradėjo Lietuvos dvaro maršalka, Bresto seniūnas Jurgis Ivanovičius Iljiničius. 1568 metais pilį paveldėjo jo anūkas Bresto vaivada Jurgis Ščesnavičius Iljiničius, o po jo mirties turtus paveldėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Radvilos pilį baigė statyti renesanso stiliumi. Po Napoleono karų metu pilis buvo apleista ir smarkiai apgriuvusi. XIX amžiaus pabaigoje pilis buvo atstatyta ir pritaikyta gyventi. Šalia pilies suformuotas parkas. 2000 metais pilis įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pažintis su kadaise Radvilų šeimai priklausiusia Myro pilimi, įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Aplankėme paskutinių pilies savininkų kunigaikščių Sviatopolkų - Mirskių cerkvę - kapavietę.

DSCN6615_II.JPGToliau keliavome į Nesvyžių – vieną įdomiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Nesvyžiuje anksčiau buvo gražiausia ir turtingiausia Radvilų pilis. Čia aplankėme ir ankstyvojo baroko bažnyčią. Mikalojus Kristupas Radvila (1549–1616), vadintas Našlaitėliu, pasikvietė iš Italijos Joną Mariją Bernadonį, pagal kurio projektą buvo pastatyti rūmai ir jėzuitų bažnyčia. Bažnyčia labai gražiai dekoruota. Radvilų rūmuose buvo dvylika salių. 168 kambariai buvo išpuošti medžio drožiniais, puošniais baldais, gražiomis krosnimis. Nesvyžiaus rūmuose buvo turtinga biblioteka. Nesvyžiuje Radvila Našlaitėlis parašė knygą „Kelionė į Jeruzalę, Siriją ir Egiptą“. Nesvyžius garsėjo XVI–XVII šimtmečiuose. Amžininkai sakydavo: „Karalius – Varšuvoje, Radvila – Nesvyžiuje“. Sovietmečiu čia buvo sanatorija. Nesvyžiaus pilies ansamblis įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Lankėme pirmąją barokinę Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jėzuitų bažnyčią, jos požemiuose įkurtą kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejų. Praeidami taku tarp tvenkinių, patekome į Nesvyžiaus rūmų - pilies ansamblį, pilyje veikiantį muziejų, šalia pilies išlikusį parką, Slucko vartus, apžiūrėjome miesto Rotušę.

DSCN6623_II.JPGBaltarusijos sostinė Minskas didžiai nustebino naujais statiniais, aukščiausiai iškilusia virš miesto Nacionaline biblioteka. Nuo jos stogo grožėjomis miesto panorama. Minske aplankėme Nepriklausomybės aikštę, Raudonąją bažnyčią, apžiūrėjome Vyriausybės rūmus, valstybinio ir pedagoginio universiteto rūmus. Senamiestyje laukė pažintis su Ašarų sala, Aukštutiniu miestu - Šv.Dvasios cerkve, Šv. Mergelės Marijos bažnyčia, buvusių vienuolynų rūmus, atstatyta klasicistinė miesto Rotušė.

Pakeliui į namus aplankėme Krėvos pilies griuvėsius. Tai XIII a. mūrinė aptvarinė pilis. Iki 1795 m. Krėva priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1382 m. čia buvo kalinti Kęstutis ir jo sūnus Vytautas. Kęstutis buvo nužudytas, o Vytautui pavyko pabėgti. 1385 m. rugpjūčio 14 d. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, Lietuva susijungė su Lenkija. Švitrigailos šalininkai 1433 m. sudegino Krėvos pilį. XVI a. ją puolė Krymo totoriai. Dabar išlikę pilies griuvėsiai.

Kelionės kuliminacija Gervėčiai. Tai apylinkės centras - apie 65 km į rytus nuo Vilniaus, prie Aluošios upės (Ašmenos upės intakas), 30 km nuo Baltarusijos-Lietuvos sienos. Kraštovaizdis kalvotas, smėlėtas, kai kur pelkėtas ir apaugęs miškais palei vaizdingus Aluošios, Ašmenos (Neries intakas) upių slėnius.

Gervėčių kraštas (apylinkė, parapija) yra savitas lietuvių etninis regionas dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Gervėčių apylinkei priklauso 14-15 išlikusių lietuviškų kaimų. Jau VII-XII a. nedideliuose šių upių pakrančių kaimeliuose gyveno lietuvių. Manoma, kad XII-XIV a. Gervėčių apylinkės priklausė Nalšios žemei. Gervėčių apylinkių istorija susijusi su dvaro ir bažnyčios praeitimi. Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnus Vilniaus vyskupas Jonas 1511 m. Gervėčiuose įsteigė bažnytinę fundaciją, o dvaras užrašytas Vilniaus vyskupams. 1536 m. Gervėčiuose pastatoma pirmoji katalikų bažnyčia ir tais pačiais metais paminėtas Gervėčių miestelis, kuris su Miciūnų, Gaigalų ir Mockų kaimais priklausė dvarui. XVII a. pabaigoje Gervėčiai, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, atitenka carinei Rusijai.

DSCN6579_II.JPGIki Pirmojo pasaulinio karo pagal administracinį suskirstymą Gervėčių apylinkė įėjo į Vilniaus ir į Ašmenos apskritis. 1920 m. Lietuvos-Sovietų sutartimi Gervėčių kraštas vėl priskiriamas Lietuvos teritorijai. 1920 m. pradžioje sritis dar buvo Lietuvos kariuomenės kontroliuojamoje teritorijoje, tačiau dėl Želigovskio puolimo 1920-1939 m. Vilniaus kraštas ir į jį įsiliejusi Gervėčių apylinkė okupuojama Lenkijos. 1939 m. prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, Gervėčiai nebuvo grąžinti (nors buvo planuota perduoti Astravo rajoną Lietuvai 1940 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku) ir liko sovietinės Baltarusijos valdžioje. 19 lenkų okupacijos metų vietiniai žmonės aktyviai kovojo dėl savo identiteto. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui apskritis buvo okupuota vokiečių. Vietiniai gyventojai aktyviai rinko parašus ir siuntė prašymus į lietuvių ir vokiečių įstaigas dėl apylinkės grąžinimo Lietuvai. 1942 m. sudaryta Svyrių apskritis, į kurią įėjo ir Gėrvėčiai, buvo prijungta prie Lietuvos generalinės sienos. Tačiau 1944 m. regionas atsidūrė Baltarusijos sudėtyje ir yra jame iki šiol.

DSCN6563__1__II.JPGMūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Gervėčių parapiją, kuri pavadinta vardu. Joje jau eilę metų triūsia tikras šviesuolis klebonas Leonas Nestiukas. Mus nepaprastai sužavėjo restauruota bažnyčia ir kunigo pastangomis ir išmone dekoratyviniais krūmais apsodintas bažnyčios šventorius. Kasmet Švč. Trejybės bažnyčios vardadienis tampa didžia krašto švente, kurioje dalyvauja Gudijos, Lietuvos ir viso pasaulio lietuviai. Gervėčiai laikomi vienu iš septynių Baltarusijos deimantų.

Įspūdinga kelionė ilgam liks prisiminimuose, fotografijose, menančiose šlovingą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir dabar prikeltus istorinius paminklus.

Nuotraukose: Tai, ką pamatė kauniečiai kaimyninėje Baltarusijoje

                                               Vladimiro Beresniovo nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)