Kauniečių maršrutas – istoriniais lietuvių keliais Baltarusijoje 2. Laiko ženklai Myre, Nesvyžiuose ir Minske

Dalia Poškienė, XXVII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė

DSCN6463_II.JPG Iš Naugarduko vykome į Myrą – gotikos stiliaus pilį, kurią XV amžiaus pabaigoje pradėjo Lietuvos dvaro maršalka, Bresto seniūnas Jurgis Ivanovičius Iljiničius. 1568 metais pilį paveldėjo jo anūkas Bresto vaivada Jurgis Ščesnavičius Iljiničius, o po jo mirties turtus paveldėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Radvilos pilį baigė statyti renesanso stiliumi. Po Napoleono karų metu pilis buvo apleista ir smarkiai apgriuvusi. XIX amžiaus pabaigoje pilis buvo atstatyta ir pritaikyta gyventi. Šalia pilies suformuotas parkas. 2000 metais pilis įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pažintis su kadaise Radvilų šeimai priklausiusia Myro pilimi, įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Aplankėme paskutinių pilies savininkų kunigaikščių Sviatopolkų – Mirskių cerkvę – kapavietę.

DSCN6615_II.JPGToliau keliavome į Nesvyžių – vieną įdomiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Nesvyžiuje anksčiau buvo gražiausia ir turtingiausia Radvilų pilis. Čia aplankėme ir ankstyvojo baroko bažnyčią. Mikalojus Kristupas Radvila (1549–1616), vadintas Našlaitėliu, pasikvietė iš Italijos Joną Mariją Bernadonį, pagal kurio projektą buvo pastatyti rūmai ir jėzuitų bažnyčia. Bažnyčia labai gražiai dekoruota. Radvilų rūmuose buvo dvylika salių. 168 kambariai buvo išpuošti medžio drožiniais, puošniais baldais, gražiomis krosnimis. Nesvyžiaus rūmuose buvo turtinga biblioteka. Nesvyžiuje Radvila Našlaitėlis parašė knygą „Kelionė į Jeruzalę, Siriją ir Egiptą“. Nesvyžius garsėjo XVI–XVII šimtmečiuose. Amžininkai sakydavo: „Karalius – Varšuvoje, Radvila – Nesvyžiuje“. Sovietmečiu čia buvo sanatorija. Nesvyžiaus pilies ansamblis įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Lankėme pirmąją barokinę Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jėzuitų bažnyčią, jos požemiuose įkurtą kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejų. Praeidami taku tarp tvenkinių, patekome į Nesvyžiaus rūmų – pilies ansamblį, pilyje veikiantį muziejų, šalia pilies išlikusį parką, Slucko vartus, apžiūrėjome miesto Rotušę.

DSCN6623_II.JPGBaltarusijos sostinė Minskas didžiai nustebino naujais statiniais, aukščiausiai iškilusia virš miesto Nacionaline biblioteka. Nuo jos stogo grožėjomis miesto panorama. Minske aplankėme Nepriklausomybės aikštę, Raudonąją bažnyčią, apžiūrėjome Vyriausybės rūmus, valstybinio ir pedagoginio universiteto rūmus. Senamiestyje laukė pažintis su Ašarų sala, Aukštutiniu miestu – Šv.Dvasios cerkve, Šv. Mergelės Marijos bažnyčia, buvusių vienuolynų rūmus, atstatyta klasicistinė miesto Rotušė.

Pakeliui į namus aplankėme Krėvos pilies griuvėsius. Tai XIII a. mūrinė aptvarinė pilis. Iki 1795 m. Krėva priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1382 m. čia buvo kalinti Kęstutis ir jo sūnus Vytautas. Kęstutis buvo nužudytas, o Vytautui pavyko pabėgti. 1385 m. rugpjūčio 14 d. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, Lietuva susijungė su Lenkija. Švitrigailos šalininkai 1433 m. sudegino Krėvos pilį. XVI a. ją puolė Krymo totoriai. Dabar išlikę pilies griuvėsiai.

Kelionės kuliminacija Gervėčiai. Tai apylinkės centras – apie 65 km į rytus nuo Vilniaus, prie Aluošios upės (Ašmenos upės intakas), 30 km nuo Baltarusijos-Lietuvos sienos. Kraštovaizdis kalvotas, smėlėtas, kai kur pelkėtas ir apaugęs miškais palei vaizdingus Aluošios, Ašmenos (Neries intakas) upių slėnius.

Gervėčių kraštas (apylinkė, parapija) yra savitas lietuvių etninis regionas dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Gervėčių apylinkei priklauso 14-15 išlikusių lietuviškų kaimų. Jau VII-XII a. nedideliuose šių upių pakrančių kaimeliuose gyveno lietuvių. Manoma, kad XII-XIV a. Gervėčių apylinkės priklausė Nalšios žemei. Gervėčių apylinkių istorija susijusi su dvaro ir bažnyčios praeitimi. Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnus Vilniaus vyskupas Jonas 1511 m. Gervėčiuose įsteigė bažnytinę fundaciją, o dvaras užrašytas Vilniaus vyskupams. 1536 m. Gervėčiuose pastatoma pirmoji katalikų bažnyčia ir tais pačiais metais paminėtas Gervėčių miestelis, kuris su Miciūnų, Gaigalų ir Mockų kaimais priklausė dvarui. XVII a. pabaigoje Gervėčiai, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, atitenka carinei Rusijai.

DSCN6579_II.JPGIki Pirmojo pasaulinio karo pagal administracinį suskirstymą Gervėčių apylinkė įėjo į Vilniaus ir į Ašmenos apskritis. 1920 m. Lietuvos-Sovietų sutartimi Gervėčių kraštas vėl priskiriamas Lietuvos teritorijai. 1920 m. pradžioje sritis dar buvo Lietuvos kariuomenės kontroliuojamoje teritorijoje, tačiau dėl Želigovskio puolimo 1920-1939 m. Vilniaus kraštas ir į jį įsiliejusi Gervėčių apylinkė okupuojama Lenkijos. 1939 m. prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, Gervėčiai nebuvo grąžinti (nors buvo planuota perduoti Astravo rajoną Lietuvai 1940 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaku) ir liko sovietinės Baltarusijos valdžioje. 19 lenkų okupacijos metų vietiniai žmonės aktyviai kovojo dėl savo identiteto. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui apskritis buvo okupuota vokiečių. Vietiniai gyventojai aktyviai rinko parašus ir siuntė prašymus į lietuvių ir vokiečių įstaigas dėl apylinkės grąžinimo Lietuvai. 1942 m. sudaryta Svyrių apskritis, į kurią įėjo ir Gėrvėčiai, buvo prijungta prie Lietuvos generalinės sienos. Tačiau 1944 m. regionas atsidūrė Baltarusijos sudėtyje ir yra jame iki šiol.

DSCN6563__1__II.JPGMūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Gervėčių parapiją, kuri pavadinta vardu. Joje jau eilę metų triūsia tikras šviesuolis klebonas Leonas Nestiukas. Mus nepaprastai sužavėjo restauruota bažnyčia ir kunigo pastangomis ir išmone dekoratyviniais krūmais apsodintas bažnyčios šventorius. Kasmet Švč. Trejybės bažnyčios vardadienis tampa didžia krašto švente, kurioje dalyvauja Gudijos, Lietuvos ir viso pasaulio lietuviai. Gervėčiai laikomi vienu iš septynių Baltarusijos deimantų.

Įspūdinga kelionė ilgam liks prisiminimuose, fotografijose, menančiose šlovingą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir dabar prikeltus istorinius paminklus.

Nuotraukose: Tai, ką pamatė kauniečiai kaimyninėje Baltarusijoje

                                               Vladimiro Beresniovo nuotr.

Panašūs straipsniai