Ž.Pečiulis: žiniasklaida turi ne propaguoti „pergales“, o kritikuoti

„Savaitė”

Peciulis_II.jpgApie „amžinąją“ problemą – gerų ir blogų naujienų pusiausvyrą – ir ar ši problema nėra iš piršto laužta, nes gyvenimas išties yra dramatiškas, kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriumi profesoriumi Žygintu Pečiuliu.

– Kokia jūsų, kaip žiniasklaidos specialisto, nuomonė: ar yra įmanoma dirbtinai sukurta gerų ir blogų naujienų pusiausvyra? Kitaip sakant, blogos naujienos pačios krinta į akis, o gerų naujienų joms atsverti tenka kaip reikiant paieškoti…

– Pažiūrėkite, kas dedasi pasaulyje – egzistuoja daugybė gerų ekonomistų ir ekonomikos vadovėlių, bet pasaulio ekonomika purtoma daugybės problemų. Taip ir žurnalistikoje egzistuoja savotiški gamtos dėsniai, kurie yra sunkiai įveikiami. Jeigu tik kas nors įsikiša ir pradeda reikalauti, kad žinioms būtų nustatomos proporcijos, iškart kiti pradeda rėkti apie žodžio laisvę. Kai žinios tampa vien tik neigiamos ir skandalingos – vėl kitas nukrypimas. Taigi žiniasklaida nuolatos balansuoja ant peilio ašmenų.

Žinoma, egzistuoja ir požiūrio klausimas. Opozicijai visuomet atrodys, kad žiniasklaida yra opozicinė ir neįvertina jos gerų darbų. Ir tai žiniasklaidai yra komplimentas – ne veltui sugalvotos ketvirtosios valdžios ir demokratijos sarginio šuns sąvokos; ji turi ne propaguoti „pergales“, o kritikuoti.

Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais atsirado vadinamoji generuojamosios žurnalistikos rūšis – viešieji ryšiai, kuriais kaip tik ir pranešamos teigiamos žinios. Tai tapo atsvara žiniasklaidai. Vis dėlto paprastas žiūrovas ir skaitytojas turi susivokti, kur yra tiesa, nors tiesa yra gana subjektyvus dalykas.

– Gal būtų tiksliau pasakyti, kad skaitytojas ir žiūrovas pats turi pasistengti susidaryti adekvatų pasaulio vaizdą?

– Taip. Tačiau tai yra gana intelektuali veikla, reikalaujanti tam tikro informacinio raštingumo. Reikia suvokti reklamos ir informacijos turinį, tai, kaip jos rengiamos, susivokti žurnalistikos žanruose. Sakykim, kai kurie žmonės mano, kad įvairūs infošou yra žurnalistikos žanras, kurio esmė – kelti skandalus, bet kai tokių televizijos laidų pasidaro per daug, pasaulio vaizdas tampa toks, o ne kitoks. Jei žiūrėtum kitas laidas ir kitu metu, galbūt tas pasaulis atrodytų visiškai kitoks.

– Kaip visuomet viskas „susikryžiuoja“ žmogaus asmenybėje ir jo pasirinkimuose – kad ir kokia būtų žiniasklaida, savo pasaulio vaizdą žmogus susidaro pats?

– Iš esmės taip. Žmogus juk renkasi, ką prenumeruoti, kokį interneto tinklalapį skaityti, kokį kanalą ir kokią laidą žiūrėti. Šiais laikais, kai egzistuoja tokia įvairovė, pasirinkti yra sunku, tačiau pasirinkimo galimybės – neribotos. Anksčiau žmonės prenumeruodavo net kelis laikraščius, dabar, ko gero, neišgali prenumeruoti nė vieno, bet interneto pasirinkimo galimybės – labai didelės. Ir nekreipkime dėmesio į tai, kad jie vaidina itin demokratiškus ir iš esmės stekena tradicinę spaudą – savo informacijos jie pateikia ne tiek ir daug, dažniausiai siūlo vakarykštę „laikraštieną“. Aišku, klausimas, iš ko jie gyvens, ją nustekenę, lieka atviras.

Kita vertus, gerai, kad žmogus iš įvairių šaltinių sudaryto tinklalapio gali bandyti susikurti savo pasaulio vaizdą. Žinoma, visuomet kyla klausimas, kur yra tiesa, ir šiuo atveju bulvarinės laidos jam yra artimesnės, nes jos visuomet į visus klausimus atsako aiškiai, visada pirštu parodo, kas yra teisus, net neįvykus teismui ar net jau jam įvykus. Juk ten tik sukčiai ir begėdžiai. Manau, nemažai žmonių tokios laidos kaip tik ir patinka.

– Kitaip sakant, žmonės mąsto kaip vaikystėje, kai visuomet aišku, kas yra blogiukai ir kas yra geradariai?

– Tai visiškai žmogiškas jausmas. Žmonės paprastai linkę šiek tiek geriau galvoti apie save nei apie kitus, šiek tiek daugiau žinoti ir spręsti, kas yra teisus ir kas – ne. Šiuo atveju žiniasklaida jiems tarsi padeda – nors informacijos pasitelkus internetą šiais laikais galima gauti gausybę, žmonės renkasi tuos informacijos šaltinius, kurie patvirtintų jų nuomonę, ir visai nesistengia susidaryti objektyvaus vaizdo. Užuot rinkęsi kiekvienam prieinamos informacijos įvairovę, jie renkasi tai, kas atlieptų savus įsitikinimus ir nuomonę, kitko jie visai nesiklauso. Esant tokiai nuomonių įvairovei nepasinaudoti ja – didžiulis praradimas. Geriausias šio reiškinio pavyzdys – „kedininkai“ ir „antikedininkai“. Vieni žiūrėjo vienas laidas, kiti – kitas, ir niekas neklausė niekieno argumentų.

– Specialistai žino, kad objektyvi žiniasklaida yra nuobodi. Kažin ar mes, pripratę prie aštraus maisto, su malonumu valgytume dietinį, tegul ir labai sveiką?

– Ilgainiui pasiilgstama ir kitokių dalykų, sakykim, nespalvoto kino. Yra viltis sugrįžti prie normalių dalykų, nes nuolatinis dirginimas ir jaudinimas įgrįsta. Ir televizija kartais susimąsto, kad tuo keliu toliau nėra kur eiti, reikia sukti atgal. Kiek galima kartoti frazes „pirmąkart televizijos istorijoje“, „to dar niekada nebuvo“ tikintis, kad žmonės vėl ir vėl tuo tikės?

– Ar šių metų TV3 televizijos šūkis „Čia šviesu!“ nerodo šios tendencijos?

– Tiesą sakant, iki galo šio šūkio esmės nesupratau. Tačiau aišku viena: televizija technologine prasme yra šviesos šaltinis. Kine šviesa sklinda į ekraną, televizijoje – iš ekrano. Taigi perkeltine prasme televizija yra židinys – kaip anksčiau žmonės rinkdavosi prie židinio ar laužo, taip dabar renkasi prie televizoriaus, jis yra įjungiamas, net jeigu niekas jo nežiūri. Tad tą šūkį visiškai pateisinu.

– Dar norėčiau jums užduoti asmenišką klausimą. Nors „vartojate“ žiniasklaidą kitaip nei mes, tačiau ar nesijaučiate kartais tiesiog skandinamas neigiamos informacijos jūroje?

– Kas būtų, jei žiniasklaidos priemonės, nusprendusios, kad katastrofų yra per daug, nuspręstų nepranešti apie žemės drebėjimą Japonijoje? Tai būtų kitas nukrypimas. Pasaulis – didelis, jame kasdien daug visko vyksta, ir dėl to susidaro siaubingas vaizdas. Kita vertus, Vakarų spaudoje Norvegijos įvykiai pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir pirmosiose žinių pozicijose figūravo kelias savaites, o pas mus jau po kelių dienų vyravo buitinės žinios, kaip kažkokia ožkytė išvertė svetimą tvorelę…

Beje, galiu pasakyti, kad nors jaučiu pareigą stebėti televiziją, tačiau vadinamųjų žurnalistų vedamos vadinamosios publicistinės laidos kartais verčia tą pareigą ignoruoti.

Panašūs straipsniai