Neseniai vienoje pramoginėje televizijos laidoje pusiau juokais, pusiau rimtai žmonės buvo klausinėjami, ką jie priskirtų elitui. Marijono Mikutavičiaus atsakymas buvo fantastiškai taiklus: tikrasis elitas yra tie, apie kuriuos nerašo žurnalas „Žmonės“. Nežinia, ar toks įvertinimas patiktų sostinės vakarėlių etatiniams lankytojams, bet jam tikrai pritars tie, kas ant vienos svarstyklių lėkštės nedėtų Mariaus Gelažniko ir Sauliaus Šaltenio.
Elito tema kartais pasišnekame su kauniete muzikologe, Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytoja Alina Ramanauskiene. Tarp buvusių jos studentų – operos solistai, karjerą sėkmingai tęsiantys užsienyje, žinomos pianistės, smuikininkai. Tačiau ji visus savo mokinius vertina vienodai – kaip asmenybes, turinčias potenciją išsiskleisti. Niekada jų neskirsto į garsenybes ir eilinius. Pati nemėgstanti prisitaikėliškumo, pataikavimo, išorinio blizgesio demonstravimo, pedagogė ir savo studentams stengiasi priminti: reikia turėti stuburą.
Patikimiausi žmogiškojo orumo skiepai gaunami vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kai būna plačiai atvertos ir akys, ir širdis. Į muzikologės senelio, buvusio smetoninio pulkininko, namus ateidavo daug jo senų bičiulių. Ji sako itin ryškiai pamenanti buvusį prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Liesas, apsivilkęs kandžių sugraužtu palteliu, o manieros, laikysena virš tos lageriuose suvargusios išorės vis vien švytėjo kaip nematoma karūna. Net jai, mažai mergaičiukei, tai paliko neišdildomą įspūdį.
Į scenos senjorus, praeinančius Laisvės alėja ar Gedimino prospektu, vis dar smalsiai atsigręžia ištikimiausi žiūrovai, iki šiol tebeieškantys savo numylėtinių pavardžių teatrų afišose. Ilgamečiai publikos favoritai ant aukščiausio savo kūrybinės šlovės laiptelio atsistojo tais laikais, kai nesišvaistyta epitetu „žvaigždė“. Šiandien jie gyvena panašiai kaip didžioji dalis eilinių Lietuvos piliečių. Kas iš kuklios artisto pensijos, kas dar prisiduria dalį etato teatre ar honoraro. Atostogauja jie ne užsienio kurortuose, o savo soduose ar tėviškėse. Kaip ir visus mirtinguosius, juos užklumpa ligos, o širdį glosto saulėti jaunystės prisiminimai ar pirmas proanūkio dantis.
Praeityje ryškiai švytėjusių meno garsenybių gyvenimai – be šiandieninių VIP atributų. Jie nešmėžuoja plastinės chirurgijos TV projektuose, nekuria naujų partijų. Tačiau kino ir teatro artistės Aldonos Jodkaitės, debiutavusios scenoje dar pokario Kaune, nuotaikingas pasakojimas paliudija – sykį užkariavęs žiūrovo širdį, joje išlieki. Jaunystėje buvusi itin populiari artistė sako dar turinti gerbėjų, kurie ją ir su turgaus nešuliais atpažįsta. „Prieš keliolika metų įlipau į sausakimšą troleibusą apsikrovusi kaip mulas, o toks įkaušęs dėdulė žiūri, žiūri ir paskui garsiai klausia: „Ar ne jūs ta artistė, kuri pirmame lietuviškame filme vaidino? Aš tada Rusijoj kariuomenėj tarnavau, kai jį žiūrėjau. Visiems gyriausi – va, žiūrėkit, kokie gražūs ir talentingi mūsų artistai.“
