Kauno ženklai, kuriuos mato “Laikinosios sostinės” žurnalistai

„Laikinoji sostinė”

Kauno_arenA_II.jpgGyvenimą Kaune galima suskirstyti į dvi epochas – iki naujosios arenos atidarymo ir po jo.

Apie pirmąją žinome ne tiek jau mažai. Daugelį metų miesto politikai laužė ietis ir kardus dėl arenos vietos, projekto, investicijų paieškos bei šeimininko.

Labiausiai nepasisekė konservatoriams, kuriems arena Nemuno saloje buvo tapusi tarsi vizitinė kortelė. Jos atvaizdą konservatoriai naudojo net savo rinkimų kampanijoje.

Tačiau atidarymo iškilmėse simbolinę juostelę perkirpo ne buvęs meras ir arenos krikštatėvis A.Kupčinskas, o jo politiniu priešu tapęs R.Mikaitis.

Turbūt labiausiai pasisekė administracijos direktoriui A.Navakauskui. Vos prieš porą savaičių į jo pusę žaibus svaidė ne tik koalicijos partneriai, bet ir dalis socialdemokratų.

Bijodama apsijuokti prieš artėjantį Europos krepšinio čempionatą, Kauno valdžia numojo ranka į A.Navakauską ir visą dėmesį sutelkė į arenos pabaigtuves.

Gerokai įdomesnė epocha laukia tuomet, kai po krepšinio čempionato finalo Nemuno saloje įsivyraus mirtina tyla. Štai tuomet karo kirvius laikinai užkasusios partijos greičiausiai vėl suskubs ieškoti paslėptų ginklų.

Ginklų tiekėjų pareigų turėtų imtis konservatoriai, kurie net neslepia troškimo sužlugdyti esamą valdančiąją koaliciją.

Seimo rinkimai vyks jau po metų. O kas nenori tokiu atsakingu metu būti valdžioje antrame pagal dydį šalies mieste?

Dar nespėję atsikvėpti nuo arenos statybos rūpesčių, valdininkai vėl prisiminė sumanymą rausti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę po Vienybės aikšte.

Nors bandymai įrengti tokią aikštelę jau kelis kartus žlugo, miesto valdžia kartkartėmis bando iš naujo.

Kas tai – užsispyrimas ar tikrai reikalingas, tačiau sunkiai įgyvendinamas projektas?

Labai brangus užsispyrimas! Prieš dvejus metus skaičiuota, kad 750 vietų aikštelė kainuotų 60 – 70 mln. litų. Tai tik maždaug tris kartus pigiau negu arena.

Gal protingiau būtų imtis daugiaaukščių aikštelių statybos vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose? Jau po poros savaičių rasti vietą mašinai daugiabučių kiemuose bus tolygu dideliam laimėjimui loterijoje.

O gal geriau būtų įrengti kelias tokias aikšteles, kuriose žmonės už nedidelį mokestį galėtų saugiai palikti mašiną.

Kalbos, kad požeminė aikštelė padės pagyvinti Laisvės alėją, primena seniai Kaune išvis nebuvusio žmogaus samprotavimus.

Surasti vietą mašinai Laisvės alėjos prieigose vakarais nekyla didelių sunkumų. Dar paprasčiau tai padaryti senamiestyje. Vadinasi, tokiu triuku žmonių į Laisvės alėją nepriviliosime.

Jeigu valanda stovėjimo aikštelėje kainuos 3 litus, dauguma kauniečių, kaip įprasta, trauks į kurį nors prekybos centrą.

Gal Kauno merui ir jo pavaduotojams labiau rūpi, kad mieste atsirastų ir jų vardo statinys?

Tiesa, yra manančiųjų, kad R.Mikaitis tokį jau turi – tai bet kurio statybininko svajonių užsakymas, legendomis apipintas, Kauno pilies pašonėje iškilęs vadinamasis auksinis tualetas. Jis pastatytas, kai R.Mikaitis aną kadenciją buvo mero pavaduotojas.

Požeminė aikštelė galėtų būti pavadinta vicemero K.Kriščiūno vardu, mat jis ėmėsi nelengvos užduoties vėl išjudinti šį projektą.

Dabar – jo kolegų P.Mačiulio ir S.Buškevičiaus eilė. Pastarasis turbūt norėtų paminklo, vaizduojančio Ąžuolyne bėgiojantį jaunuolį su burokėlių sulčių stikline.

Slapčiausia jaunojo P.Mačiulio svajonė – Kauno pakraštyje iškilusi didelė jo sukurtų automobilių gamykla, kurios dalininke taps savivaldybė.

O konservatoriai visomis išgalėmis stengiasi, kad Kaune išvis nieko nebūtų statoma, mat ne jie dabar valdžioje. Ar savivaldybė pritars naujos elektrinės, ar lėktuvų gamyklos statybai – jiems vis tiek bus blogai.

Nuomonė gali pasikeisti, jeigu pavyktų sugrįžti į ašaromis apšlakstytus valdžios kabinetus.

Algimanto Snarskio („Ūkininko patarėjas”) piešinys „Žalgirio” arena

 

Panašūs straipsniai