Vienu metu pati juokingiausia Lietuvoje buvo Alytaus televizija. Mat tuometinis jos šeimininkas – keletos benzino kolonėlių savininkas – įtikėjo nepaprastais žurnalistiniais savo talentais ir ėmėsi joje vesti politinę laidą. Bet bandymas baigėsi taip, kaip ir turėjo pasibaigti : šiandien tai televizijai vadovauja kiti.
Kęstutis Pūkas – tokio pat vardo televizijos savininkas Kaune – pažengė tolėliau : nūnai jis turi ne tik savo vardo radiją, televiziją, bet ir visuomeninį judėjimą „Kitokia Lietuva“. Negana to – kad tas judėjimas labiau judėtų, ponas K.Pūkas savo televizijoje kuria savo politinę laidą, kurioje moko lietuvius gyventi savo Lietuvoj : toj, kurioje nėra nupirktos žiniąsklaidos, godžių verslininkų, gražiai apsirengti mėgstančių lietuvių, apnuodyto maisto ir ant mūsų galvų purškiamų chemikalų.
Norai tikrai gražūs. Bet televizija – visai negraži. Mat penkiasdešimt minučių (be reklamos) laidoje kalbantis savininkas, verslininkas ir pamokslininkas į eterį (nesvarbu, kad nuosavą) išmeta tiek kalbos ir logikos šiukšlių, kiek per visą dieną nesurinktum likusiuose Lietuvos TV kanaluose.
Antra vertus – ne televizija visa tai yra, o tikrų tikriausias – bet ne geriausias – radijas. Nes penkiasdešimt minučių ponas Pūkas sakosi kalbėsiąs apie parsidavusias televizijas ir apie nuvertėjusias vertybes, o rodo tik save ir šilku blizgančius savo marškinėlius. O dabar paklausykite, ką ponas Pūkas sako.
Apie vandenį : „Į vandenį kažko pridėta.Ten su buldozeriu stumia tą vandenį į vandenvietę ir toliau skirsto“.
Apie maistą : „Papildai, tirpikliai, emulsikliai. Jie veikia mūsų organizmą“.
Apie tautines mažumas :“Kažkokios tautinės mažumos susidaro. Bet tai nėra nei valstybė, nei tradicija“.
Apie lėktuvus :“Kažkokie chemikalai yra purškiami iš lėktuvų. Kai pakelsite akis, pamatysite tokias juostas, kurios išsiplečia ir leidžiasi žemėn. Ar tai nuodai, ar poveikiai antgamtiniai?“.
Apie madą: „Atsirado madų biznis, kad jus padaryti įkaitais.Žinome kelias madas – siauros kelnės, plačios kelnės. Storas bato padas, plonas padas. Tie sukvailinimai iš žiniasklaidos prasideda“.
Apie istoriją : „Kiek pasakotojų yra, tiek yra istorijų. Tikra istorija yra tik archeologija – tai, ką iš žemės iškasi…“
Apie farmaciją : „Nemanau, kad čia – tema. Mes viską galim nusipirkt darže. Jei po to suvalgai pomidorą iš parduotuvės, organizmas nežino, ką su tuo pomidoru daryt…“
Apie žiniąsklaidą : „Jei jus šimtą kartų pavadins kiaule, jūs pradėsit kriuksėti.“
Apie TV serialus : „Ten gyvenimas iškreiptas , ten gražu ir jus užhipnotizuoja“.
Apie rinkimus : „Būna rinkimai. Gudročiai sukuria psichologinius testus. Kas mus išgelbės? Niekas mūsų neišgelbės!“
Apie tikėjimą : „Kas yra tikėjimas? Tik – ėjimas.
Apie reklamą : „Sukurti skatinimo reiškiniai : jūs – lojalus klientas. O arklys atsigeria iš balos – nei jis lojalus, nei nelojalus…“
…Tęsti pono televizijos savininko mintijimus galėčiau dar ir dar. Tačiau kirbėte kirba vienas vienintelis klausimėlis : apie ką gi yra ši laida ? Kur čia kitokia Lietuva ir kokia gi ji yra ? (Gal tai ,kad pirmąsyk ekrane matau penkiskart oficialiai vedusį vyrą ?)
Bet ne : galiausiai išlenda yla iš maišo : ponas K. Pūkas pasiūlo visiems susidomėjusiems paskambinti nurodytais telefonais ir įsilieti į jo vadovaujamą visuomeninį judėjimą. Na, ir dar tarp kitko prasitaria, kad kitą dieną po laidos Kaune organizuoja mitingą. Kviečia ateiti.
… Kažkada – blogais tarybiniais laikais – jaunas žurnalistas Vaitiekūnas pabandė pasipriešinti televizinei rutinai ir viršininkams pasiūlė laidon įdėti nestandartinį tais laikais reportažą – apie kalbančią papūgą. Bet nomenklatūrinis vadas pasakė ne : girdi dar ne tai, ką reikia papūga pasakys. Bandžiau ginčytis. Tačiau pokalbis baigėsi greitai : „Kai turėsi savo televiziją, – pasakė man vadas, – galėsi kalbėti joje, ką tik nori.“ Televizijos – neturiu. Ponas Pūkas – turi.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, vilnietis televizijos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas;Vladimiro Beresniovo piešinys „Teležmogus”
